Praėjusią savaitę Šilutėje pagaliau pradėjo ryškėti vokiečių rašytojo Hermano Zudermano (Hermann Sudermann) muziejaus (muziejiniais terminiais kalbant – ekspozicijos) Macikuose likimas. Toks klausimas kilo po to, kai praėjusių metų birželio mėnesio Šilutės rajono tarybos sprendimu, formaliai keičiant Šilutės H.Šojaus muziejaus įstatus, iš jų netikėtai buvo pašalinta priedermė rūpintis H.Zudermano gimtąja vieta. Kitaip – plačiai nereklamuojant – muziejus buvo tiesiog uždarytas.
Nuo to laiko tvyrojo nežinia, kas bus su nedideliu muziejaus kambarėliu buvusio Macikų dvaro name, kuriame 1857 m. rugsėjo 30 d. H.Zudermanas gimė. Tai vietai priminti bei rašytoją įamžinti praėjusio amžiaus pabaigoje ir buvo įkurtas gan kuklus memorialinis muziejus (ekspozicija). Dėl daugybės įvairių priežasčių jis nesuskambo Lietuvoje ir Europoje taip, kaip Nidoje esantis Tomo Mano muziejus, kuris buvo įkurtas panašiu laiku. Skirtumas tarp jų buvo tas, kad Macikai – tai H.Zudermano gimtinė, kurioje jis formavosi kaip asmenybė, o T.Manas tik vasaromis lankydavosi Nidoje ir kurdavo savo romanus. Tačiau ir tai buvo puiki dingstis Neringos savivaldybei sureikšminti šią vietą iki europinio lygio.
Dabar tik su pavydu galima matyti, kad Neringos savivaldybės vadovų dėmesys tai vietai visada buvo labai didelis. Tam buvo skirti nemenki materialūs resursai bei supratingas valdžios požiūris. Tuo tarpus pagrindinis Šilutės vadovybės priekaištas tuometinei Šilutės muziejaus vadovybei buvo tai, kad H.Zudermano ekspozicija yra skurti, o ji pati mažai žinoma ir lankoma. Žinoma, neverta nei lyginti T.Mano ir dabar jau buvusį H.Zudermano muziejų, nes rimtų investicijų nei į ekspoziciją, nei jo aplinką Macikuose čia beveik nebūta nuo pat jo įkūrimo. Net ir rašytoją bei muziejų žymintį bronzinį ženklą ant sienos padovanojo atvažiavę vokiečiai. Tačiau jei vis tik išdrįsime sulyginti šiuos du muziejus, tai tikrai labai panašią ekspoziciją, skiriant tam pinigų, nesunkiai būtų buvę galima įrengti. Juo labiau, kad kaip ir Nidoje – originalių H.Zudermano knygų Šilutės muziejus turi, rašytojo įspūdingų nuotraukų, rašysenos faksimilių šiuolaikinėmis technologijomis galima pasidaryti tikrai ne prastesnių, nei T.Mano muziejuje. O dėl dar vieno priekaišto, dėl nedidelės erdvės ekspozicijai, – tai įkvėpimo ir idėjų būtų galima pasisemti apsilankius gretimame Šilalės rajone Bijotuose, pirmajame Lietuvos muziejuje, Dionizo Poškos įrengtame tiesiog medžio baublyje. Pagaliau turint patrauklią turistams, o ypač užsienio, lankymui vietą, žinią apie ją skleisti turi ne tik pats muziejus, bet ir visi, kas kalba apie svečių pritraukimą į Šilutę. Tačiau šie lyginimai ir pastabos – tai tik atsiminimai bei atobalsiai apie prieš metus vykusius dalykus.
Taigi – praėjusią savaitę į Šilutę atvyko būrys Lietuvos muziejų vadovų, Kultūros ministerijos darbuotojai, dalyvavo vietos politikai. Visi jie buvo pakviesti padėti rasti Šilutės savivaldybei sprendimą, ką daryti su uždaryta ekspozicija. Nes kultūrinė vietos ir šalies visuomenė protestavo ir nesutiko su tokiu praėjusių metų Šilutės valdžios sprendimu likviduoti muziejų, o patalpas, ko gero, privatizuoti. Apie tai ir patalpų likimą buvo kalbama praėjusių metų liepos 7 dienos LRT televizijos informacinėje laidoje „Panorama“. Čia reportažas informacinėje laidoje apie H.Zudermano muziejaus uždarymą ir galimą jų privatizaciją.
Šiame pasitarime dalyvavęs Šilutės meras Vytautas Laurinaitis sakė, kad „visiems susirinkusiems ir suinteresuotiems iškeltas uždavinys – subrandinti racionalius pasiūlymus ir pradėti konkrečius darbus. Savivaldybė pasiruošusi dialogui“. Tai citata iš oficialaus teksto „Pasitarimas dėl H. Zudermano memorialinio muziejaus“, skelbto Šilutės savivaldybės tinklalapyje. Su juo susipažinti galima čia.
Tai ne pirmą kartą išsakyta oficialios Šilutės valdžios mintis, kad kažkas turi sugalvoti, kas turėtų būti Macikuose. Šilutės valdžios atstovų tai taip pat buvo išsakyta praėjusių metų rugsėjo mėnesį Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusioje diskusijoje „Ar verta iškelti H. Zudermano memorialinio muziejaus eksponatus?“. Apie tai buvo rašyta straipsnyje „Dėl H.Zudermano ekspozicijos Macikuose nežinia išlieka“. Pastovus to kartojimas gali liudyti tik požiūrio siaurumą bei supratimo trūkumą.
H.Zudermanui ir jo kūrybai įamžinti, kaip jau ir anksčiau buvo ne kartą valdžios teigta, bus skirta pakankamai vietos H.Šojaus vardu pavadintame muziejuje, įsikūrusiame Šilutės dvaro rūmuose. Tačiau iki šiol, praėjus kone metams nuo H.Zudermano muziejaus uždarymo, vis dar tebekalbama apie vizijas, o ne konkrečius ir realius darbus. Minėtame pasitarime praėjusį trečiadienį jo dalyviams buvo „pateikta vizija, kokia galėtų būti „Zudermano svetainė“. Taip pat buvo pasakyta, kad „trečią metų ketvirtį numatoma pastatyti informacinį stendą Macikuose prie kultūrinio paveldo objekto, kuriame rašytojas gimė. Šilutės muziejaus kolektyvas „Ramytė“ jau baigia rengti programą pagal H. Zudermano kūrinius“ (vėl citata iš oficialus Šilutės valdžios pranešimo). Panašu, kad metų antroje pusėje gyvensime pagal šūkį „nė dienos be Zudermano“, nors pasaulyje įprasta, kad visi kalendoriniai metai jubiliejiniai…
Vis tik galime pasidžiaugti, kad bent jau oficialus planas, kaip šiais metais Šilutėje bus minimas H.Zudermano jubiliejus, parengtas. Tačiau planas yra planas, o realūs darbai, kaip matėme, dar tik vizijose. O šie metai jau nenumaldomai artėja prie savo vidurio.
Po šio pasitarimo suspindo viltis, kad buvusios muziejaus patalpos Macikuose, atrodo, nebus privatizuotos. Nes minėtame pasitarime atsirado iki tol plačiai neskambėjęs naujas terminas – memorialinė vieta. Iš pasitarimo dalyvių lūpų pasigirdo, kad pastatą (patalpas) Macikuose galima būti „pritaikyti kaip draugijų susitikimo, nedidelių renginių vietą. Taip pat būtina įtraukti šį objektą į turistinius maršrutus, rengti ekskursijas, siūlyti mokykloms dalyvauti kartu vykdant aktyvią šviečiamąją veiklą“. Tad liko sulaukti, kol Šilutės valdžia nuspręs, kas ir kaip jose bus vykdoma. Ir kas imsis atsakomybės.
Taigi – planas yra, vizija taip pat. Ir čia belieka kantriai laukti. O pabaigai intriga: tekste keletą kartų paminėtas žodis, galimai galintis būti raktu į visą šią istoriją. Kiekvienas gali pabandyti jį surasti ir pafantazuoti, kaip ši storija galėjo (gal dar ir gali) baigtis…
Buvo keistas pasiūlymas uždaryti muziejų, nes mažai lankytojų. Manyčiau, reikia vertinti priešingai. Zudermano muziejus būtinai turi išlikti. Maža to, jis turi būti praturtintas. O kad mažai lankytojų, reiškia blogai dirba Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija ir jai pavaldžios įstaigos, Istorijos institutas. Kone kasdien žiniasklaida kalba apie žydų Holokaustą. Tai gerai, tačiau Prūsijos lietuvininkų likimas mažai kam aktualus. Atsakykite, kur dingo Mažosios Lietuvos žmonės?
Dėl Hermano Zudermano nuopelnų lietuvių tautai negali būti jokių abejonių.
Apgailėtina tai, kad dar pasitaiko humanitarų, kurie net neturi supratimo kas tai yra Mažoji Lietuva, nežino jos istorijos. Nežino be galo graudaus to krašto lietuvių likimo.