1912-aisiais, naktį iš balandžio 14-osios į 15-ąją (iš sekmadienio į pirmadienį) Šiaurės Atlanto vandenyne nuskendo iš Anglijos į Niujorką plaukęs didžiausias tų laikų keleivinis laineris „Titanikas“. 269 metrų ilgio, vienuolikos denių laivas-milžinas, laikytas nepaskandinamu, susidūrė su ledkalniu ir kiek daugiau nei per dvi valandas atsidūrė dugne, palaidotas beveik keturių kilometrų gylyje, ledinėje tamsoje. Žuvo 1517 žmonių. Šiai tragedijai 104 metai. Vieni ją priskyrė atsitiktinumui, piktam likimui, kiti nesiliauja ieškoti kaltininkų, paslapčių pabrėžia žmogiškojo faktoriaus reikšmę, laivo konstrukcijų klaidas.
Laivo projektuotojas pasirinko mirtį
„Titaniką“ suprojektavo Tomas Endriusas. Dabartiniai studentai, pamatę išsaugotus giganto brėžinius, skaičiavimus, neįsivaizduoja, kaip tai buvo galima padaryti be kompiuterių. Laivas pastatytas Šiaurės Airijoje, Belfaste, „Harlando ir Volfo“ („Harland and Wolf“) statyklose. Statė 10 000 darbininkų. Vienas užsimušė: nukrito nuo pastolių. Kai kas iš dirbančiųjų tai laikė blogu ženklu. Bet ar asmeninę nelaimę galima sieti su laivo ateitimi?
269 metrų ilgio keleivinis transatlantinis omnibusas turėjo 11 denių, 16 vandens nepraleidžiančių pertvarų bei dvigubą dugną. Aukštis nuo kilio iki 4 kaminų viršaus – 53 metrai. Ketvirtasis kaminas – dekoracija, reikalinga simetrijos įvaizdžiui sukurti. Laivo vairas svėrė 100 tonų, inkarai – po 13 tonų. Grimzlė – 10,5 metro. Garą mašinoms tiekė 29 katilai, o 159 pakuros per parą surydavo 800 tonų anglies. Elektrą gamino 153 elektros motorai. “Titanikas” naktį vandenyne atrodė kaip sala, šviečianti daugiau nei dviems tūkstančiais langų ir iliuminatorių. Keleivių patogumui – biblioteka, koncertų, pokylių salės, paryžietiška kavinė-kajutė, pirmos klasės restoranas 532 lankytojams, naktinis klubas, baseinas, turkiškos pirtys, vonios, gimnastikos salė, lauko teniso kortas. Prašmatniausios kajutės nuomotojui kelionė į Niujorką kainavo 4350 dolerių. Tokių kajučių buvo dvi. Nelaimės atvejui, nors tuo niekas netikėjo, parengta 14 botų (po 65 vietas), 2 kateriai (po 40 vietų), 4 sudedami botai, talpinantys po 47 keleivius. Kitas gelbėjimosi inventorius: 3560 gelbėjimosi antkrūtinių kajutėse ir spintose, 47 gelbėjimosi ratai. Laivo konstruktorius T.Endriusas reikalavo, kad gelbėjimui skirtų valčių būtų ne 20, o 64. “Titanikui” susidūrus su ledkalniu, jis nepakilo į valčių denį, pasirinko prapultį – nuskendo kartu su savo kūriniu. Išgarsėjusiame D.Kamerono kasiniame filme „Titanikas“, kainavusiame 200 milijonų dolerių, T.Endriusas, raginamas gelbėtis, apgailestavo, jog nesukūrė saugesnio laivo. Jis nesiblaškė, mirtį sutiko, kaip atpildą už ne iki galo įgyvendintą svajonę: suprojektavo lyg neskęstantį milžiną iš geležies, plieno, medžio, stiklo, kurį žemiau vaterlinijos perrėžė plaukiojantis ledo kalnas. Gamtos kūrinys vienu brūkštelėjimu supeikė per dešimties tūkstančių žmonių darbą. Verta susimąstyti, kas stipresnis: didžiu pasijutęs homo sapiens ar kažkas kitas?! Bet šiandien yra ir kitų, net fantastiškų katastrofos versijų.
Laivo kapitonas laive – antras po Dievo
„Titanikas“ priklausė laivų kompanijai „Baltoji Žvaigždė“ (“White Star Line”). Niujorko link pajudėjo iš Sauthemptono (Anglija) uosto 1912 metų balandžio 10-ąją. Laivo įgulą sudarė 891 narys, keleivių – 1316. Pastaruosius duomenis įvairūs šaltiniai nurodo šiek tiek skirtingai. Ant kapitono tiltelio stovėjo 59- erių Edvardas Čarlzas Smitas, vadinamas apsigimusiu jūros vilku. Prieš išplaukiant spaudos konferencijoje jis pasakė neįsivaizduojantis situacijos, kurioje šitoks gigantas (166 tūkstančiai tonų vandentalpos) nuskęstų. Po šio reiso E.Č.Smito laukė pensija ir soti senatvė. Bet ne jis, turėjęs kapitono ekstrameistro diplomą bei nepriekaištingą reputaciją, buvo laivo viešpats po Dievo. E.Č.Smito veiksmai priklausė nuo kartu keliavusio kompanijos vadovo, laivo savininko Žozefas Briuso Ismėjaus valios. Žila kapitono barzda romantiškai besiderinanti prie jūreiviškos uniformos nepadarė jos nešiotojo nepriklausomu. Katastrofos išvakarėse E.Č.Smitas viešėjo Ž.B.Ismėjaus surengtame pokylyje. Šampanas ten liejosi upeliais. Ant kapitono tiltelio E.Č.Smitas sugrįžo 21 valandą, bet ilgai neužtruko, nuėjo į savo kajutę. Komandos pakeisti kursą ar sulėtinti plaukimo greitį nedavė, nors puikiai žinojo, kad šiame Šiaurės Atlanto rajone gamtos stichiją gali pakišti aisbergą. „Titanikas“ nesiekė greičio rekordo, bet norėjo Niujorko uoste švartuotis pagal numatytą grafiką. Jį ten tarsi stebuklą tikėjosi išvysti daugybė amerikiečių. Neišvydo. Laineris skrodė vandenis 22 mazgų greičiu, t.y. kiek viršydamas 40 kilometrų per valandą greitį. Stebėtojo bokštelyje šalęs jūreivis ledkalnį pastebėjo, kai nebebuvo galimybės išvengti susidūrimo. Balandžio 14-osios naktį „Titanikui“ nešvietė mėnulis. 20 minučių iki vidurnakčio ledkalnis pramušė 90 metrų ilgio skylę dešiniajame laivo borte žemiau vaterlinijos. Neiškart pamanyta, jog tai galas.
Didvyriai ir niekšai
„Titaniko“ žūtis apipinta legendomis apie įgulos ir keleivių džentelmenų pasiaukojimą, kaip reikalauja geriausios anglų jūreivystės tradicijos. Taip, narsių širdžių užteko, bet ir niekšiškų poelgių netrūko. Panika kilo, kai keleiviai sužinojo, jog šalti vandenys laivą praris per dvi valandas. „Titanikas“, plukdęs turčius, vidutiniokus ir vargšus – luominės visuomenės atspindys. Mažiausiai išsigelbėjo beturčių – trečios klasės asmenų, kuriems Amerika asocijavosi su viltimi, troškimu gyventi geriau nei senutėje Europoje. Bet jiems reikėjo į valčių denį mušte prasimušti, tempiant ir savo kuklų bagažą. Gi pirmos klasės diduomenė skubėjo šturmuoti kajutę-banką. Čia intendantas Mak Erlou klojo ant stalo jų brangenybes. Pastarasis žuvo.
Pirmiausiai į valtis sodintos moterys ir vaikai. Skubant ne visos buvo užpildytos bėgančiaisiais. Nusiyrę toliau nuo pasvirusio lainerio vengė sugrįžti paimti į vandenį su gelbėjimosi liemenėmis sušokusių žmonių: bijojo, jog juos įtrauks skęstančio „Titaniko“ sūkurys, bijojo vandenyje besikapstančių bendrakeleivių, kad šie, mirtinai įsikibę į valčių bortus, jas apvers. Ypač klykė moterys. Buvo ir tokių ponų, kurie irkluotojams išrašinėjo čekius, kad tik neapsuktų valtis gelbėti likusių nelaimingųjų. Pavojaus akimirką daugelis gelbsti savo kailį. Kas kumščiais, kas ginklu, kas pinigais! Net džentelmenai virsta minia. Tuomet turtingą nuo vargšo skiria tik rūbas, o visų veiduose įspaustas vienintelis ženklas: baimė. Taip nutiko “Titanike”. O kur pasidėjo artimo meilė, kilnumas? Negi neliko. Ne, ne visi pasidavė sąmyšiui. Mašinų skyriaus mašinistai, kūrikai triūsė užsidarę metalinės pabaisos viduriuose, tapusiame jų kapu, kad laive ko ilgiau negęstų elektra. “Titanikas” skendo apie 160 minučių. Šaltakraujiškai elgėsi telegrafistas Džordžas Filipsas, paskutinį signalą priėmęs 2 valandą 17 minučių, likus trims minutėms iki laineris panirs. D.Filipsą lydėjo laimė: spėjo užsiropšti ant apversto boto. Jį į kitą valtį įtempė karininkas Laitoleris. Jėgų netekęs D.Filipsas į gyvenimą nebeįsikabino. Mirė prieš auštant. Mirdamas prisipažino, jog iš garlaivio „Masabos“ buvo gavęs perspėjančią radiogramą apie ledų sangrūdas kelyje, tačiau dėl didelio asmeninių telegramų antplūdžio nespėjo perduoti žinios budinčiam karininkui. Iš viso į „Titaniką“ atskriejo 5 signalai iš aplinkinių laivų apie šį pavojų, tačiau laineris kurso nepakeitė.
„Titanikas“ grimzdo skambant septynių muzikantų kapelos grojamoms melodijomis. Kapelai vadovavo V.Hartlis. Paskutinis sugrotas kūrinys – choralas „Arčiau tavęs, Viešpatie“. Jie nepuolė gelbėtis. Turtuolis D.Astoras taipgi pasiliko laive, žvelgdamas su nuostaba į sprunkančius, laikydamas rankoje paskutinę taurelę su viskiu. Jis vilkėjo fraką, galvą puošė cilindras. Tikri džentelmenai nebijo giltinės.
Su „Titaniku“ į dugną nukeliavo ir, bene, trys lietuviai. Antros klasės keleivis, katalikų kunigas, žemaitis Juozas Montvila, užsidaręs kajutėje, ramino kelis su likimu susitaikiusius tikinčiuosius klausydamasis jų išpažinčių. Trečios klasės keleivis, žydas Eliezeris Gilinskis, kilęs iš Ignalinos, buvo ištrauktas iš vandens miręs ir įmestas atgal su svarmenimis. Neturtėlių asmenybės gelbėtojų nedomino. Žuvo ir įgulos narys Simas Baniulis.
„Titaniko“ paslaptys – po vandeniu
Skęsdamas „Titanikas“ lūžo perpus. Jo nuolaužos išsibarsčiusios beveik 4 kilometrų gelmėje (3,8 km), maždaug 560 kilometrų į pietryčius nuo Niufaundlando. 1985 metais jį aptiko amerikiečių-prancūzų okeanografinė ekspedicija vadovaujama Roberto Balardo. Dugnas fotografuotas iš povandeninio laivo „Argo“. Vėliau kitos ekspedicijos 3 nariai povandeniniu laivu “Alvinas” apiplaukė „Titaniką“. Pro išdaužtą laivo langą į nuskendusio milžino vidų prasiskverbusio 70 сm ilgio roboto telekameros žmonių palaikų neužfiksavo, tačiau apšvietė sietyną, seifą, žalvarinę romėnų deivės Dianos skulptūrą. Medinės laivo dalys sunaikintos moliuskų, smarkiai aprūdijęs, apneštas dumblu laivo korpusas. Taip pat dugne rasti išsimėtę keleivių daiktai: porceliano dirbiniai, odiniui sakvojažai, moteriški batai. Slėgis, tamsa, šaltis juos užkonservavo. Aišku, labiausiai maga žinoti, ką slepia šarvuoti seifai. Kuriame iš jų guli Marijos Antuanetės žydrasis briliantas, keturi unikalūs antikvariniai perlų vėriniai, poeto Omaro Chajamos rankraštis. Net išlikę kuklūs daiktai iš „Titaniko“ šiandien parduodami aukcione už fantastines kainas, Pavyzdžiui, kniedė įvertinta dešimčia tūkstančių svarų. Nemažai vyrukų mielai išplėštų povandeninį muziejų, bet tam reikia ne vien itin brangaus povandeninio laivo, specialistų įgulos, bet ir koordinačių, kur tie užrakinti turtai tūno. Gi koordinatės slepiamos. Beje, perlūžusio „Titaniko“ pusės guli 1970 pėdų atstume viena nuo kitos. Ši tragedija galingai pateikta D.Kamerono meniniame filme, kuriame jaunas vaikinukas (vaidino Leonardas Di Caprio), turintis dailininko gebėjimų, žaisdamas kortomis laimi bilietą į kelionę „Titaniku“. Tai bilietas į laive sutiktą pirmą bei paskutinę meilę ir mirtį.
„Titanikas“ nuskendo vandeniui užtvindžius 5 hermetiškus skyrius. Pertvarų aukštis buvo nepakankamas, neapskaičiuotas tokiam laivo pasvirimui. Abejotina vairo konstrukcija, savo vaidmenį suvaidino žmogiškasis faktorius. Kapitonas E.Č.Smitas liko laive, žuvo ir statytojų bendrovės 9 garantinės grupės nariai. O kompanijos „White Star Line“ vadovas Ž.B.Ismėjus išsigelbėjo. „Titanikas“ tebėra apgaubtas mįslių, spėlionių, sąmokslo teorijų. Viena iš jų: gal laivą lydėjo prakeiksmas, neva, jo triume slapta gabenta kažkokio žymaus senovės egiptiečio mumija sarkofage? Apie tai neviešinta, pabijota, kad tokia žinia atbaidytų keliauninkus. Yra ir kitokių versijų, surištų su slaptomis draugijomis. Vienas rusiškas telekanalas pagarsino, jog jūreivis stebėjimo bokštelyje matęs nakties danguje keistą šviesulį, nukreipusį į laivą žalsvą spindulį. Stebėtis neverta, didelės nelaimės visuomet velka paskum save paslapčių šleifą, mistiką, ką sunku paneigti arba neabejotinai patvirtinti. Keisčiausia kitkas – žmonės niekuomet nenori pripažinti, kad jų kuriami ypač grandioziniai statiniai, didžiuliai laivai, lėktuvai, raketos nuolat patiria žiaurias katastrofas. Gal tai bausmė už pasipūtimą, tuštybę. Prieš 14 metų iki „Titaniko“ įvykio amerikiečių rašytojas M.Robertsonas (1861-1915 m.) parašė romaną „Tuštybė arba „Titano“ nuolaužos“, kuriame tarsi išpranašauta būsima „Titaniko“ tragedija. Knygoje daug sutapimų su pirmu ir paskutiniu „Titaniko“ reisu. Laivo-milžino paslaptis tebejaudina ir po tiek metų. Gandas ar tikrovė, bet į žiniasklaidą prasisunkė naujiena apie milijardierių Kinijoje statantį „Titaniko“ kopiją. Tiesa, ant jo viršutinio denio bus nusileidimo aikštelė malūnsparniui. Laivas su keleiviais turįs pakartoti „Titaniko“ maršrutą..?
Nuotrauka iš http://www.dykai.eu/
Apie „Wilhelmą Gustloffą“ šioje svetainėje dar labiau tiktų parašyt.