Apie Barvus, Lapynus ir… ėjimą aukštyn

Neseno bendro renginio metu mokytojas, kultūrininkas, eseistas Vytautas Toleikis padovanojo labai estetišką jau antro leidimo sulaukusią savo atsiminimų knygą „Pasakojimai prabudus“. Vos tik pradėjus skaityti, ji įtraukė visą dėmesį, emocijas leido ir saviems prisiminimams išnirti į paviršių… Jei vienu žodžiu apie knygą – tai pasakojimas apie vaikystę, brendimą bei gyvenimo kelio atradimą. O jei pažiūrėsime plačiau – tai visuomeninių, kultūrinių, buitinių ir socialinių santykių jo gimtajame Barvų kaime, kurių šiandien tik maža kruopelytė tėra yra išlikusi, piešinys. Prisimenat bei aprašant tai, neišvengiamai prisiliečiama ir prie istorinių reikalų, nes jo gimtieji Barvai bei į autoriaus akiratį patenkantys kiek didesni Lapynai, su dar didesniais Saugais, iki XX a. vidurio ilgus amžius buvo Rytų Prūsijos jurisdikcijoje. O kaimynai švėkšniškiai šį kraštą nuo seno vadino tiesiog Vokietija.

Nepakartojamo žavesio atsiminimams suteikia, o tuo pačiu intriguoja, šmaikštus autoriaus pasakojimo stilius. Jame aiškiai girdisi anuo metu jo aplinkoje vartotas ir pakankamai tiksliai perteiktas tų laikų žodynas. O ir be galo šiltas, o kartais ir kiek ironiškas V. Toleikio požiūris skatina versti puslapį po puslapio. Aprašoma aplinka, kaip ir žmonių požiūriai, jų šneka bei visa kita buvo neblogai ir šių eilučių autoriui pažįstama ir žinoma, nes panašiu metu teko atvykti ir pradėti darbus Šilutės rajone.

Svarbiausia gyvenimo išpažintis 

Savo atsiminimus V. Toleikis gan smulkiai aprašė: visą sudėjo į penkias dalis, kuriose visa dar labiau smulkina. Taip aprašydamas į atmintį jam įstrigusius įvykius, į daugelį jų pažiūrėjo sistemingai, tam tikru kampu.

Pirmoji dalis – „Namai“. Tai, kas be galo artima ir sava. Svarbiausia juose buvo mamaitė (taip meiliai knygoje ją vadina autorius). Nuo pat pirmųjų knygos puslapių pradedamas tapyti labai šiltas jos paveikslas. O pradedama nuo paskutinio judviejų susitikimo, kai mamaitė lovoje „užsimerkusi, jau nebekalba, tik sunkiai šnopuoja“. Sutramdęs ašaras ir prisėdęs paima mamaitės dešinę ranka ir nepaleisdamas jos šiltos plaštakos tyliai sako „Mam, čia aš, Vytaus!“. Galiausiai „jau imitęs vyras“, kaip per svarbiausią gyvenimo išpažintį pusbalsiu, prataria „Mama, aš tavi tap myliu, labai labai!“.

Skaitytojas gali su autoriaus mamaite susipažinti ne tik iš aprašymo, bet ir tiesiogiai, iš fotonuotraukų, kurių ne taip jau mažai knygoje. Pirmoji – daryta 1960, pirmaisiais jo gimimo metais, – mamaitė rankose laiko jau keleto mėnesių Vytautą.

Atsiminimai prasideda nuo pirmo ryškaus į atmintį įsirėžusio atsitikimo, kada jo, bamblio, vos du kartus nesuėdė katinas Micius… Gyvūnus autorius mylėjo, net jiems atskirą pasakojimą „Gyvolukai“ skyrė. Ir nors į knygą ir nepateko, tačiau rašoma „..yra išlikusi Mico nuotrauka. Gražus tai buvo katinas… Aš jį kaip per sapną prisimenu“.

Kaip jau būdavo įprasta, retuose to meto kaimų namuose (ir ne tik juose) kalbama būdavo „kultūringai“, laikantis bendrinės kalbos taisyklių. Autorius neužmiršo to ir viename iš pirmųjų epizodų nupiešė tai: kartą mamaitė gražiai prie užsibuvusios pas juos pradinės mokytojos paprašė „Vytuk, pakviesk tėvelį pavalgyti!“. O tas išpuolęs pro duris, kaip įprasta namuose būdavo, visa gerkle šūktelėjo: „Tieva, eik jiesti!“. Tikriausiai nereikia nei sakyti, kaip mamaitė prie mokytojos tuomet pasijuto.

Mamaitė, kaip prisimena Toleikis, turėjo su juo nemažai rūpesčių. Vaikis nuo mažomės buvęs guvus, žingeidus. Žinoma, savo galva jis viską darė labai logiškai ir sau suprantamai, kai tuo tarpu mamaitei ne visada taip atrodė. Pavyzdžiui, kartą vaikystėje nupirko jam naujus marškinius su kišene, „papuošta žalsva languota juostele“. Kai mamaitės greta nebuvo, jis atsidūrė prie „kuknės“ ir prisirinko anglių. O kur dėti tą turtą? Aišku – į kišenę… Įsivaizduojate mamaitės emocijas – ir kišenę nuplėšė, ir dar į kailį įkrėtė. Vėliau, jai kažkas papasakojo, kad jam trūksta kalcio, dėl to ne tik anglis, bet ir molį laižo. Pripirko kalcio tablečių – viskas ir pasibaigė. Tai viena iš vaikystės akimirkų.

Einant prie kalbos dalykų, čia tinkama vieta pasakyti, kad autorius knygoje vartoja jo aplinkoje buvusius tarmiškus žodžius, tuo metu buvusius žargonus, dabar jau nenaudojamų įrankių ar kitų dalykų pavadinimus ar šiaip labai gausiai į tuometinę kalbą įpintus sovietinius žodžius ar posakius. Visa tai puslapio apačioje esančiose išnašose paaiškinama. Visos jos numeruotos, todėl tiksliai žinoma, kad tokių knygoje yra 239. Tad jei kas nežinote, kas yra „kuknia“, autorius išnašoje pristato – „tai kaimiškos virtuvės viryklėle“.

Taip pamažėl per įvairias atsiminimų detales su jo mamaite ir susipažįstame: nuo to, kol Micas vos nesuėdė iki paaugliškų nuotykių, kaip mama ant balkiuko dviračiu tokį „drimbą“ vežė. Ūgtelėję jau jis mama į karutį šalia burokų lapų įsisodinęs juokais stūmė. O užaugęs Vytautas ir mamaitės svajonę išpildė – palekioti debesis raižančiu lėktuvu – skrido į Taliną. Ir baigia šią dalį – „iššūkius visą laiką mėgo ir į save linksmai pažiūrėti nebijojo“. Matyt ir sūnus tai paveldėjo, nes daugelis jo atsiminimų su autoironija bei smagiu į savęs pažiūrėjimą ir surašyti. O apie mamaitę sužinome dar labai nemažai – nes ji, kaip ir autoriaus tėvas, vyresnė sesuo Birutė, neatsiejami jo tolimesnių atsiminimų dalyviai.

Papa

Su meile autorius aprašo ir papa vadinama tėvą. Knygos pradžioje esančioje taip ir pavadintoje dalyje jo paveikslas piešiamas gal kiek detalesnis, nei mamaitės. Tuo pat metu autorius sako „man trūko emocinio ryšio su tėvu, visada tokio ryšio ilgėjausi. Nors kartais jį pavykdavo pagauti, ypač gerokai ūgtelėjus“. Nežiūrint to, kaip darbštus žmogus jis piešiamas gana aiškiai. Tėvas, „kaip sakydavo  mamaitė, buvo kniažas“ (nagingas žmogus), auksinių rankų meistras statybininkas. Jis ne tik iš Vokietijon išvykusių savininkių įgytą namą sutvarkė, bet ir pirmąjį kaime „centralinį“ šildymą savo rankomis sukonstravo. Tuo pačiu jie turėjo ir šiltą vandenį, vonią bei tualetą. Kai ūkio vyriausiasis inžinierius „kituose skyriuose statybininkams negalėjo paaiškinti, kaip mūryti kokią bulidę, visada atvažiuodavo pasitarti pas papą“. Autorius prisimena, kad tėvas gyveno įprastą, kaip tuo metu būdavo, nagingo statybininko gyvenimą. Su visais iš to išeinančiais ir tuo metu plačiai paplitusiais sovietinio gyvenimo niuansais…

Papa tebuvo tik keturias klases baigęs ir turėjo vilties, kad Vytauts įgyvendins jo svajonę – taps inžinierium. Ir nors visokių „užkabinimų“ lyg ir nejučia sūnui pakištų būta, ir ne vienas, tačiau nepavyko jo ta idėja uždegti. O kartą, jau knygomis rimtai susidomėjusį Vytautą papa rimtai užgavo, pareiškęs, kad sudegins knygas. Į tai jaunuolis atitinkamai aštriai atrėžė, jog knygas jau kokius ketverius metus kaip renka ir daug skaito.

Pirmąją pažintį apie tėvą baigia tuo, kad jis turėjo paslaptį… Ir nors prie „čierkos“ labai mėgo pasakoti apie kariuomenę, niekada apie tai nekalbėdavo. Ir tik Vytautui įstojus į pedagoginį institutą, dar tą patį vakarą jam papasakojo. „Matyt jam pasirodė, kad aš pagaliau subrendau“… Kaip ir mamaitės atveju, daugiau apie papa sužinome iš atskirų atsiminimų epizodų.

Pamažėl platėjantis akiratis

Toliau autorius imasi detaliai aprašinėti savo vaikystės didelį namą, greta esantį sodą, ir lyg nestebęs tuo pačiu pastebi: „turėjome ir darželį. Keista, kaime buvome vieninteliai, kurie jį augino“. Tą namą galime pamatyti ir nuotraukoje. Vėlesniuose aprašymuose dar nemažai sužinome ir apie jį bei apie sodą. Ypač vaizdas prasiplečia, kai jau paaugęs Vytauts su bendraminčiais gavo tėvų leidimą kieme šokius rengti.

Pažintis su šių vietų žmonėmis prasideda nuo kaimynų. „Barvuose, lyginant su kitais kaimais, „vokiečių“ buvo likę žymiai daugiau. Iš dvidešimt vienos gyvenusios šeimos jų buvo septynios“. „Su „vokiečiais“ ir į mokyklą kartu ėjome, ir į šokius kartu lakstėme“. Ir priduria, kad skirtingai, nei jų atsikėlėliai į šias vietas žemaičiai tėvai beveik niekada nevadino jų „vokiečiais“. Autorius neprastai pasitarnavo vietos istorijai, išvardindamas jų vokiškus vardus bei pavardes. Be jų kaime būta ir rusų: jie atsirado su tremtinėmis savo lietuvėmis žmonomis…

Pamažėl atsiskleidžia, kad autoriaus gimtasis Barvų kaimas yra Šilutės rajone, dabartinėje Saugų seniūnijoje, buvusios Klaipėdos krašto dalyje greta labiau, gal, dar žinomų Lapynų. Ir priduria, kad iš buvusio tokiu pat pavadinimu dvaro iki šių dienų išlikusi tik nedidelė gyvenvietė. O Lapynų dvaras – buvo ta vieta, kur Šilokarčemos lietuvininkų bičiulis Hugo Šojus atlikdamas praktiką lietuviškai pramoko. Dvaras, kaip prisimena autorius, „sunyko atgimimo laikais“.

Vokiškų kultūros ženklų jo vaikystės laikais dar buvo likę. Tačiau sakoma, kad „senoji Klaipėdos krašto kaimų ir miestelių architektūra, net peizažas (po melioracijos) nykte nyko“. Autorius rašo – „iš vaikystės kaip per miglą prisimenu prie mūsų kaimo stūksojusį Jurgynų dvarą, iš kurio nieko neliko“. „Tėvas pasakojo, kad iš dvaro plytų Lapynuose pastatė naują veršidę“. Ir apie ardomo tilto per Tenenio prieigas brukį prisimena, kuris į pamatus suėjo…

Autorius jautrus ne tik žmonėms, bet ir „gyvolukams“. Jų vaizdavimui Vytauts net visą skyrių taip ir užvadino. O aprašymai to prasideda nuo vaikystėje artimiausio – vištų. „Galėčiau sakyti, kad užaugau tarp vištų. Vieni užauga tarp menininkų, knygų, rytietiško tipo mokytojų, kiti tarp tėvų – įsitikinusių komunistų funkcionierių ar girtuoklių, o aš – tarp vištų“. Toliau smulkiai jų gyvenimas aprašytas. Tad jei kas nepažįstate vištų gyvenimo – iš šios dalies tikrai nemažai sužiosite. O skaitant vis šypsnys išlenda. Pavyzdžiui, „Beje, kartą ir mane gaidys yra pamieravęs…“ „..juk jeigu kiauras dienas leidi su bendruomene, negi už svetimą palaikys?“. O kur dar atsiminimai apie katinus, šunis, kartą jų ūkyje augintą kuilį.

Nemenką atsiminimų apie gyvolukus dalį sudaro išsamus jų šeimos bendrabūvio su žiurkėmis parodymas. Ir visai neima nejaukumas koks. Priešingai – žmogiškas smalsumas kyla (čia dar kartą įsitikini – smagus humoro jausmas ir puikus žodžio valdymas). Jų šeima priėmė šiuos daugeliui nemalonius Dievo sutvėrimus, kaip savaime suprantamą neišvengiamybę, su kuria stengėsi kovoti, gintis nuo jų, kai jau visai ant galvos (tiesiogine prasme) tos lipti imdavo. Kartą „jau miegu, bet nežinia, kodėl prabundu. Jaučiu, tarsi būčiau kokiais didokais kleckais apdėtas, o ant kaklo kažkas tarsi tupi…“ „Neišsigandau, buvo kiek nejauku, bet ne priklu…“.

Mokykla, krautuvė ir ferma

Pamažu pamatomas bei aprašomas greta tekantis Tenenys. O jis teikė džiaugsmo ne tik kaimo vaikams… „Nors Tenenio vanduo labai šaltas, turkdavomės be perstojo. Aš kartais po septynis kartus per dieną įsigudrindavau…“ Geriausios maudynių vietos būta prie kaimyno… Bet neapsikentęs, kad pats sunkiai prieina, nuardė tiltelį ir net stiklų pridaužęs pribarstė, nes ten ir pasipležuoti būdavo bandoma: „sugula ant jo pievos pusplikės įmitusios moteriškės kaip suguldytos lydekos, varto savo pusplikius papus ir dar malasi kone visą dieną“. Gretimas Barvų miškas taip pat savo nepakartojamo džiaugsmo vaikams, o vėliau ir jaunuoliams suteikdavo.

Toliau – pirmoji mokykla: „…pats didžiausias kaimo pastatas buvo Barvų pradinė mokykla“. 1967 metais į ją mokytis atėjo septyni pirmokai. „Mokėmės vienoje didelėje klasėje, visi keturi skyriai kartu,… kituose skyriuose taip pat buvo ir rusų, ir „vokiečių“, bet nedaug, tarsi dėl smarvės“. O ir jų mokytoja čia pat, antrame aukšte, ir gyveno. Ir „arus“ turėjo, kuriuos mokiniai padėjo jai tvarkyti, ir ūkiškai tvarkėsi: per ilgąją pertrauką skubėdavo šerti kiaulių…

„Jei Barvuose pagrindinis pastatas buvo mokykla, tai Lapynuose – ne ūkio kontora, ne biblioteka, ne kino – renginių salė, o krautuvė“. Ten pagrindinis visų žmonių gyvenimo kelias baigėsi „net pogrindiniai, darbo metu vykę išgėrimai sukosi apie krautuvę“. „Čia virdavo pagrindinis kaimo gyvenimas: apsipirkimas, naujienos, valdžios pakeiksnojimas. Būdavo ir paliežuvauja žmonės, santykius pasiaiškina. Visi vienas apie kitą viską žino“. Be galo įdomu visą tai skaityti, nes bemaž taip pat, ar bent jau panašiai, buvo daugumoje tokių pat miestelių – prie vienintelių tuomet krautuvių daugumai žmonių ir darbo dieną prasidėdavo…

Didelė atsiminimų dalis skirta „Tarybinio ūkio fermai“. Kaip be jos, nes mūsų atsiminimų autoriaus mamaitė visą gyvenimą dirbo Lapynuose karvidėje melžėja. Ferma turėjo savo be galo savitą dabartinėmis akims žiūrint gyvenimą: joje dirbo ne tik melžėjos, bet ir dar daugybė kitokių darbuotojų. Tuo pačiu čia virė savitas gyvenimas. Juo labiau, kad ferma buvo ne tik vienas iš pagrindinių tiesioginių šeimos pragyvenimo šaltinių, bet ir netiesioginis – retas kuris tuomet neprisidurdavo sau į namų ūkį iš fermoje esančių gėrybių. Ir nors visi apie viską tuose ūkiuose žinojo, tačiau vis vien slapčia tas reikalas vykdavęs… O mamaitei jos darbuose juk padėti reikėdavo…

Draugiškai fermos darbuotojai sugyveno. Būta ir įvairių nutikimų, apie kuriuos, dažnai net intymius, visas kaimas kone viską ne tik žinojo, bet ir viešai aptarinėjo. Smalsus Vytauts tai matė ir aprašė… O baigia kalbėdamas apie fermas kiek nostalgiškai – „dabar ten tik šabakštynai. Tarp kiečių, balandų ir šeivamedžių krūmų žiorėja pavojingos duobės, užakę kanalizacijos šuliniai…“

Buitis ir knygos

Atsiminimų ratas pamažėl plečiasi: detaliai aprašoma jų tuometė šeimos buitis. Prausimasis, skalbimas, lyginimas, trobų plovimas, plaukų kirpimas, dantų valymas. Įdomu tai. Yra ir labai svarbus įrašas „Barvuose maisto niekuomet netrūkdavo. Alkio neprisimenu. Namuose visada turėjome rūkytų kumpių, palendricų, kamaroje iki rudens būdavo medinėje geldoje rasale mirkstančios sūdytos mėsos. Daug smetuono (grietinė)“.

Aišku, ir kitų svarbių vietų būta: „tvarto dešinėje pusėje stovėjo apsmukęs, bet jaukus lauko tualetas. Jį vadindavome šikininku. Aš ten eidavau“. Kai tėvas namo viduje pastatė tualetą…, atėjo civilizacija, tik ne tarybų valdžia ją atnešė, o papa nagingos letenėlės“.

Taip pamažėl artėjame prie svarbiausio – knygų. Jos ir nulėmė, kad šiandien V. Toleikį ne kaip elektriką, o žinomą mokytoją bei kultūrininką turime. „Namuose knygų beveik nebuvo… Mane prie knygų lenkė sesuo Birutė. Bet man nelengvai sekėsi patenkinti jos lūkesčius…“ Rimtesnis skaitymas prasidėjo 1971, kai sesuo iš Klaipėdos atvežė nuotykių apysakos „Harka“ išleista „Drąsiųjų kelių“ serijos. Vytauts tuomet gulėjo sugipsuota koja namuose. Tad tą vasarą su vienmečiu indėnų berniuku galėjo mintimis po Dakotą pasibastyti, ant laukinių arklių pajodinėti… „Nuo tada prasidėjo tikroji mano skaitytojo istorija“. Ir jų rinkimo istorija.

Ji nėra labai šlovinga, nes ne vieną į savo numeruotą biblioteką buvo įgijęs su atitinkamais nuotykiais. Jie gan nuosekliai aprašyti. O ir tuo susidomėjusių bendraminčių savo tarpe autorius taip pat turėjo. Tiesiogiai toliau nėra pasakojama, tačiau atrodo, kad kai iš jų turėtas knygas sau išsimainė, jos jiems tiek, kiek mūsų pasakojimo herojui, įtakos nepadarė…

Politika, šokiai, pijokystė ir apsisprendimas

Bręstant autoriui atsiminimai ima pamažu gilėti: randasi politiniai reikalai, tolimesnis gyvenimo kelio pasirinkimas, jo amžių atitinkančios pramogos – šokiai. Šalia jų – ir kaip be to – pijokystė. Tam net visą skyrių nuoširdžiam pasipasakojimui autorius skiria.

Politinis autoriaus požiūris pradeda nuo pradinės: „atėjęs į mokyklą, gerai žinojau du dalykus: pirma – pasaulį sukūrė Dievas, antra – rusai užėmė Lietuvą“. „Eschatologinius pagrindus, aišku, suteikė mamaitė, politologinius – papa“. Spaliuku būti nepavyko – ženkliuką plaktuku kažkaip sutraiškė, vėliau išvengė ir pionieriaus dalios. Tačiau „baigus aštuonmetę, su politine skaistybe teko atsisveikinti“ – tapo komjaunimo organizacijos nariu. O po to – net 9a klasės komjaunimo sekretoriumi. „Iškart prasiėjo privilegijos“… O vėlyvą rudenį būta ir kone „didžiojo atsivertimo“. Tai truko gal net kokias penkias minutes, kol perėjo rugių lauką, kuomet autorius buvo pasijutęs bemaž Antano Sniečkaus komunistu. Bet pasiekus plentą vėl grįžo suvokimas, kad Lietuva nėra laisva…

Galutinė tarybinės ideologijos detoksikacija autoriui prasidėjo pradėjus dirbti elektriku Šilutėje, prie geležinkelio, baigus Klaipėdos 14-ąją profesinę mokyklą, liaudyje pyzdauške vadinamą. Nors ir ne su itin dideliu entuziazmu čia dirbo, tačiau pasiekė visai neprastų rezultatų. Vis tik atėjo mintis, „kad normaliu elektriku niekada netapsiu“. Tam etapui taipogi atskira dalis skirta: joje ir apie jo darbus, ir apie charakteringus bendradarbius bei pamažu ateinantį supratimą, kad ne tuo keliu einąs.

Šokiai – kone didžiausia to meto jaunuolių pramoga. Ne visada tenkino juos valdiškai rengiami šokiai. Todėl savo iniciatyva juos dažnai kaimo jaunimas šiltuoju metų laiku patys rengdavo. Nors „kaimiečiai visur vaikščiodavo dažniausiai su darbiniais drabužiais, į šokius visi ateidavo pasipuošę. Kelnių kantai išlyginti, kamašai (batai) blizga, marškinių apykaklės visada švarios“. „Visi kvepindavomės. Tarybiniu odekolonu, o ką? Prancūziškų tik partinukai turėdavo…“ „Daug svarbiau, kad, kad nesmirdėtų iš burnos…. Kone kiekvienas jaunas žmogus turėjo iškritusių plombų…“. 1976 m. rugpjūčio šeštadieniais jų rengiamuose šokiuose skambėdavo Vokalinis instrumentinis ansamblis „Nerija“, Stasio Povilaičio įrašai… Po metų lietuviška estrada pasitraukė į šalį – atsirado „Boney M“, „ABBA“…

Neišvengiamai būta ir tokios jaunimo pramogos priešininkų – vis kas nors kokią šunybę kaimo žmonėms ar jų ūkiams iškrėsdavo, tad ties skųsdavosi. Todėl neapsieta kartais ir be milicijos su  draugovininkais. Todėl šokiai kur toliau nuo kitų akių miške imti rengti. Ne kartą toks jaunimo pasilinksminimas baigdavosi muštynėmis, jei nebūdavo iš anksto „taikos sutarties“ tarp Lapynų, Žemaitkiemio, Rudynų, Saugų, Ramučių jaunimo sudaryta… O baigia šią dalį autorius labai romantiškai – „buvo dar vienas, ko gero, didžiausias kaimiškų šokių pliusas. Mačiau labai labai daug gražių vasaros ankstyvų saulėtekių, mačiau ir labai daug rugpjūčio žvaigždžių, ir paslaptingai mėnulio apšviesto miško“.

Pijokystė, tam skiria autorius visą atskirą dalį, buvo neatsiejama to sovietinio meto realybė. Negalėjo išvengti to ir mūsų Vytauts su bendraamžiais – praėjo tuo keliu. Šokiuose, kaip be to, beveik visi bernai tam reikalui dėdavosi „po rublį“… Tačiau visa ko pasitaikydavo ir vidurinėje mokykloje. Tos aukščiau minėtos gautos privilegijos tapus komjaunuoliais – perduotas jiems raktas nuo Komjaunimo komiteto kabineto, kur posėdžiai vykdavo. Tačiau „per pertraukas ar po pamokų turėjome kur gerti alų. Visada pirkdavom „žigulinį“. Ir belieka stebėtis to meto mokytojų tolerancija ir pakantumu: kartą Saugų vidurinės chemijos mokytoja, užtikusi vakarinės mokyklos kursų suaugusiems dalyvius prieš pamoką besivaišinant vaisiuku, bandė moralizuoti. Tačiau baigė – „toks Toleikis jau į pirmą pamoką ateina visiškai girtas“. Tai jokiu būdu nebuvo kasdienybė, o minėtas atsitikimas mūsų herojui visai netyčia išėjo… Jis čia labai nuoširdžiai aprašytas.

Gėrimas anais laikais buvo „konvertuojama valiuta“ – atsiskaitydavo juo už darbus. „Tieva, tujaus prasidies miešlavežis, bulbes reikės sodinti. Tuos šudynės (mamaitės požiūris į tai) gausi pramarmalinti, juk ba šnapsą nieks niekada nenuor daryti“. Taip trumpai ir aiškiai – tų laikų realybė.

Kad ir ne visai prastas buvo darbas „prie geležinkelio“, tačiau „antraisiais savo šlovingo elektrifikavimo metais nusprendžiau pamėginti stoti į aukštąja mokyklą“. Knygų rinkimas ir jų skaitymas neparėjo veltui: nusprendė Vytauts pasirinkti lietuvių kalbos ir literatūros studijas tuometiniame Vilniaus valstybiniame Pedagoginiame institute. Nebuvo nelabai neužtikrintas, tad buvo nutaręs, kad jei planas nepasiseks (vidurinės pažymių vidurkis tik 3,8, o ir kitų nepalankių dalykų būta) „išvažiuosiu gyventi kad ir į Armeniją, nes į Barvus nebegrįšiu, juos turiu palikti, kitaip man bus kapiec!“. Tuo „kapec“ išreiškė patį svarbiausią: jis jau buvo peraugęs tą aplinką ir tuometinį gyvenimą. Permainos – ėjimas aukštyn – buvo neišvengiamos. Ir kaip jau žinome, V. Toleikis sėkmingai įstojo, arba palypėjo… O tėvai tik jau po visko apie tai sužino – „ir kap dabar būsma vyvi“…

Kodėl?

Vytautas Toleikis 2016 m.

Tiems, kam dar nepateko ši knygelė į rankas, turėtų kilti žmogiškas klausimas, kodėl turėčiau skaityti svetimo žmogaus atsiminimus, pažinti jo gyvenimą. Atsakymas galėtų paprastas – ogi dėl to, jog labai lengvai, be galo emocionaliai per V. Toleikio gyvenimą sužinosite, kaip žmonės gyveno šeštajame ir vėlesniuose praėjusio amžius dešimtmečiuose sovietiniame kaime, kaip dirbo, ką veikė, kaip leido laisvalaikį, kaip prisidurdavo prie atlyginimo…

Nepaprasto gyvumo suteikia ir autoriaus prisiminta be galo tiksli to meto leksika, kuri susimaišius tarmybėmis, žargonams bei rusų kalbos žodžius pritaikius tai lietuviškai buičiai, buvo dažno kasdienybė. Autorius labai tiksliai tai perteikė – tai ir padėjo emocingą pasakojimą sukurti. Viso to Toleikis nevynioja į „vatą“. Taip atsirado terlenti, tursendavo, prisipaldlyzinti, gaišnikai, „šeši puodeliai ir pyzdec“, katinas Maušas Šikalius, pisinyčia, „gerą savaitę žuvome“, jau minėta – šūdynė, šikininkas… Būtina pasakyti, kad autorius jokiu būdu nesimėgauja šiais žodžiais, o juos panaudoja kaip kokius prieskonius – kuomet tai suteikia vaizdui atitinkamą emocinę spalvą. Reikia pripažinti – tai be galo tiksliai pavyko. O tuo pačiu patvirtinti – taip iš ties buvo šnekama ne tik jo kaime, bet ir kitose nuo šių įvykių esančiose gyvenvietėse.

Taip pat, sužinome ir gretimų ar kiek tolimesnių kaimų pavadinimus, nes daugelio jų ne tik nebėra, bet ir pavadinimai baigia sunykti. Taigi, tėvo tėviškė – Pelkapių kaimas, mama iš Pašiliškių, teta gyveno Eidaičiuose…

Tačiau visų svarbiausiai – sužinome ir pajaučiame to meto žmonių nuotaikas bei požiūrį į sovietinę būtovę. Kad ir kaip „lenkė žmones“ ta svetima sistema, kad ir kaip bandė saistyti žmones pareigomis, mintys apie Lietuvą bei svarstymai apie jos ateitį buvo ne taip jau toli: nors tėvas „buvo ilgametis nepailstantis Lapynų skyriaus profsąjungos pirmininkas. Tačiau, kaip ir daugumas anuomet slapta „klausėsi „Amerikos balso“ iš Vašingtono, nebrokydavo ir Vatikano radijo, nes šį gal mažiau slopino“. Tad atsiminimais perduodama žymiai daugiau, nei tik to meto gyvenimo aprašymas.

Šių eilučių autoriui knygoje „Pasakojimai prabudus“ atsiminimai buvo įdomūs dar ir tuo, kad ne vieną minimą čia žmogų teko pažinti, bendrauti su jais. Tai ir buvę kolegos mokytojai, ir studijų laikų dėstytojai, nes VVPI studijuoti teko vos keletą metų anksčiau. Tad mūsų prasilenkimų instituto trečio aukšto koridoriuose galėjo būti.

Nuotraukose: šiandieniniai Barvų ir Lapynų kaimų ir apylinkių vaizdai. 

Be the first to comment on "Apie Barvus, Lapynus ir… ėjimą aukštyn"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*