VYDŪNAS. PAVASARIS – VELYKOS

Vydūną galima laikyti ekumenizmo, religijotyros ir mistinio tikėjimo Lietuvoje pradininku, puikiai suvokusiu universaliąją religinę simboliką. Įvairių tautų šventraščių pasakojimus mąstytojas aiškino kaip simbolinį žmogaus gelmėje vykstančių vidinių virsmų perteikimą. Kita vertus, aiškindamas sudėtingus žmogaus būties dalykus, mąstytojas pasitelkia ir labai lengvai atpažįstamus religinius simbolius. Pavyzdžiui, veikale „Slėpiningoji žmogaus didybė“ atkreipia dėmesį į krikščioniškojo mokymo teiginį, jog Kristus mums davęs savo gyvybę. „Iš tikrųjų taip ir yra. Žmogaus Didybė – tai dieviškasis žmogus žmoguje.“ Tačiau žmogui gyvenant nežmoniškai, kone „gyvulišku būdu“, ši Didybė jame nesireiškia, o Kristus yra „jame negyvas ir palaidotas“. Jeigu žmogus yra pavergiamas „savo geismų ir troškimų, tada jo Didybė yra lyg tarp dangaus ir žemės, lyg prie kryžiaus prikalta. Ir žmogus kenčia. Jaučiasi savo Dievo apleistas“.

Čia pateikiamas Vydūno tekstas – iš spaudai rengiamos Vydūno knygos apie tikėjimą. Tai beveik prieš devynis dešimtmečius mąstytojo parašytas straipsnis, publikuotas „tautiškos minties“ savaitraštyje „Žemaičių balsas“.

Rima Palijanskaitė 

Amžinai kartojasi metų laikai. Ir seniai seniai džiaugiasi žmonės, matydami auštant pavasarį. Juk tada visame pasaulyje atgyja gyvybė. Atgyja ji ir žmogaus širdyje. Kad tai sąmoningai priimtų, žmonės jau gilioje senovėje tam skirdavo dienas ir vadindavo jas Šventėmis. Savo pavasario Šventes turėjo ir mūsų protėviai. Supraskime jas! Ir su pagarba tai atsiminkime. Tomis dienomis jie kalbėdavo apie dieviškas galias, kurios kuria gyvybę, o kartu – įvairius pavidalus. Jie prisimindavo, kad ir žmogus yra gyvybė, atėjusi iš visumos Kūrėjo valios ir galios.

Nemanykime, kad mūsų protėviai gyvybės slėpinių taip aiškiai neišmanė, kaip mes! Priešingai – jie dar giliau visa suvokė. Jiems gyvenimas buvo kupinas gyvumo. Jie nujautė jį ir savo asmenybės gelmėje. Todėl ir visos jų šventės būdavo tokios prasmingos. Visame, kas vyko, visuose gyviuose jie matė apsireiškimą to, kas žmogaus protui nepasiekiama. Ir jie su baime garbino šventą amžinąją Išmintį ir Galią.

Ar mes šiandien dar taip galime? Daugeliui gamta yra tiktai margas tam tikrų aklų jėgų padaras ir judėjimas, o tas jėgas galima tarsi ranka pagauti. Taip tada ir elgiamės. Mūsų džiaugimasis pavasario gyvumu susijęs tik su tuo, ką matome. Tik retą apima jausmas, kad gyvenimas yra nepaprastai slėpiningas, kad jį reikia švęsti, kreipiant savo dėmesį į tai, kas slypi už to, ką regime ir girdime.

Yra taip, kaip tūli tvirtina: žmonės apako ir nemato gyvenimo turinio, pačios gyvybės. Ir todėl jie nebegali švęsti pavasario šventės taip, kaip senovėje. O turėtų tai galėti. Juk tam krikščionių bažnyčia skyrė Velykų šventę. Ir visiems žmonėms liepia ją švęsti su visišku atsidėjimu. Tikriems katalikams ši šventė yra aukščiausioji. O kad tai gerai numanytume ir suprastume!

Velykų šventė jau nebeskelbia gyvumo pabudimo gamtoje. Ji kreipia žmogaus mąstymą į jo sielos ir dvasios gyvumą. Jeigu tasai pabus, žmogus galės geriau suvokti ir gamtos gyvybės nuostabumą. Juk yra taip: visas pasaulis mums atrodo tuščias ir negyvas, jeigu mūsų siela-dvasia tuščia ir apmirusi; o jeigu ji gyvėja, tai ir visas pasaulis mums pradeda didesniu gyvumu spindėti.

Todėl Velykos gali būti vadinamos ir naujai atgimusio žmogaus gyvėjimo švente. Tai priimant, mūsų dvasios žvilgis ims pastebėti įvairias žmonių gyvumo sritis. Jis išvys asmeninį gyvenimą, savo giminės, o toliau ir visos tautos gyvenimą. Tada žmogus su džiaugsmu stengsis į jį nešti spindintį savo gyvumą. Jam norėsis visur matyti daugiau to, kas kilnu, dora, tauru, kas teisinga ir malonu, kas tvirta ir patvaru.

Bet krikščioniškosios Velykos dar daugiau reiškia. Eikime tad į bažnyčią ir paklausykime, kas čia skelbiama! Ir supraskime, kad visi pamokslai ir visos apeigos, ypač katalikų, yra [simbolinės] slėpiningų dalykų apraiškos. Po kančių įvyko dieviškojo Sūnaus ir Jo motinos (minimus asmenis reikia suprasti alegorine prasme: Sūnų – kaip dieviškumą žmoguje, o Jo motiną – kaip žmogaus sielos tyrumą (Evangelijoje teigiama: Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“) prisikėlimas, mirties nugalėjimas, naujos gyvybės sukūrimas ir įgyvendinimas. Visa tai – žmonėms, kad jų gyvenime apsireikštų nauja, dieviška gyvybė! Jų sieloje turi jos pavasaris aušti! Kristus turi žmoguje gyventi!

Komentarų nėra, būk pirmas. "VYDŪNAS. PAVASARIS – VELYKOS"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*