Švėkšnos evangelikų liuteronų parapija

20170628_131422-Virselis

Dabartinis Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčios pastatas buvo pastatytas 1867 m. Tad gražus sutapimas, kad drauge su Reformacijos 500 metų jubiliejumi, švėkšniškiai mini ir šios bažnyčios 150 metų sukakties jubiliejų. Siūlome Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos filialo muziejininkės Monikos Žąsytienės parengtą pasakojimą apie šio paribio miestelio evangelikų liuteronų parapiją ir bažnyčią.   

Spėjama, kad po Abiejų Tautų Respublikos karo su Švedais (1655-1660), kuomet kraštas buvo nualintas, Švėkšnos dvaro savininkas Gerhardas Denhofas kreipėsi į Joną Kazimierą su prašymu suteikti Švėkšnai turgaus privilegiją. 1664 m. gruodžio 17 d., siekiant atkurti nuniokotą kraštą, ši privilegija buvo suteikta. Jau XVII a. vyko  intensyvi prekyba su Prūsija, Švėkšna tampa patraukliu miesteliu amatininkams bei prekybininkams. 1695 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje minima, kad tarp atvykusių gyventi į Švėkšną yra ir du vokiečiai. Vėliau, 1713 m. grafystės, valsčiaus ir dvaro inventoriaus pateikiamuose duomenyse du vokiečiai įvardinti pavardėmis: Šulcas ir Mileris; 1725 m. inventoriuje įvardijamas vokietis kalvis.

Iš pateiktų duomenų, galima daryti prielaidą, jog po karo su Švedija ir Rusija į Švėkšną atsikėlė vokiečių evangelikai liuteronai, nes 1730 m. buvo įsteigta jų bendruomenė. Atsikėlę naujakuriai lietuviai evangelikai įsikurdavo dvaro žemėje, o amatininkai, daugiausia vokiečiai – Švėkšnos miestelyje, tačiau ir jie būdavo priklausomi nuo dvarininko.

Senoji

Klaidingas teiginys, jog evangelikai liuteronai buvo vien tik vokiečiai, šį tikėjimą buvo priėmę nemaža dalis lietuvių (apie tai byloja lietuviškos pavardės: Naujokas, Gintautas, Kalvaitis, Endrulis, Krauleidys, Nogaitis). Didėjant šios konfesijos bendruomenei Švėkšnoje, atsirado poreikis steigti maldos namus, nes iki tol, tikintieji rinkdavosi melstis privačiame bute.

1819 m. ant kalvelės prie Kalės tvenkinio, Jurgio Pliaterio (1750?-1821) lėšomis,  buvo pastatyta pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia. Neužilgo, dar prieš 1856 m., minima bažnyčia sudegė. Po gaisro, kuomet bendruomenė neteko savo maldos namų, buvo kreiptasi į valdžią su prašymu leisti statyti naują (pateikiant brėžinius ir sąmatą) mūrinę bažnyčią sudegusios vietoje.

1867 m. buvo pastatyta graži, nedidelė, bebokštė lauko akmenų mūro evangelikų liuteronų bažnyčia, puošusi įvažiavimą į Švėkšną iš pietų pusės. Bendras naudingas pastato plotas sudaro 196 m2. Žemę bažnyčios statybai skyrė Švėkšnos grafas Adomas Pliateris (1836-1909). Sudegusios bažnyčios vietoje apie 1910-1912 m. buvo pastatyta šv. Florijono skulptūra (aut. skulptorius Vincentas Jakševičius), aplink ją užveistas sodas, teritorija aptverta akmenine tvora.

planas

Interjeras kuklus: centre maždaug 6 m. aukščio medinis altorius su užrašu „Sei hochgelobt in Ewigkeit, o Sakrament der Seligkeit“. Sienas puošia XIX-XX a. paveikslai, bažnyčioje yra sakykla, virš pagrindinio įėjimo balkonas, kuriame yra vargonai (nebeveikiantys), pagaminti Wilh. Rudolph in Giessen gamykloje. Pirmutiniame bažnyčios ištapyme vyravo mėlyna ir žalia spalvos, sienų viršutinėje dalyje ir prie altoriaus buvo XIX a. sieninės tapybos elementų. Dabartiniu metu bažnyčios interjere vyrauja ruda ir žydra spalvos. Centrinį altoriaus paveikslą 1906 m. nutapė Robertas Rovė, kuris, tikėtina, gyveno Švėkšnoje arba netoliese, nes jo sūnus Alfredas Robertas Rovė gimė 1908 m. rugsėjo 23 d. Švėkšnoje, čia ir buvo pakrikštytas. Taip pat 1923 m. priėmė konfirmaciją Švėkšnoje. Tuo pačiu metu Rovė įrenginėjo bei tapė ką tik pastatytos Švėkšnos katalikų bažnyčios interjerą.

Jau prieš I pasaulinį karą Švėkšnoje pamaldos buvo laikomos lietuvių kalba. Kartais nebuvo galimybių išlaikyti šią tradiciją, bet tik dėl to, kad iš Vokietijos atkeliami kunigai ne visada mokėjo lietuviškai. Parapija nebuvo pajėgi išlaikyti kunigą, todėl prieš Pirmą pasaulinį karą ir tarpukariu bažnyčią aptarnaudavo kunigas, atvykstantis  iš Kretingos. Kadangi Švėkšnoje kunigo nebuvo, prie bažnyčios gyveno kantorius, kuris sekmadieniais vesdavo pamaldas ir ruošdavo jaunimą konfirmacijai (birželio 24 d.). Iki 1917 m. kantorius buvo Kanningas, vėliau, dėl senatvės pasitraukė iš pareigų ir gyveno pas dukterį Martą, kuri buvo pradinės mokyklos mokytoja. 1917-1919 m. kantoriaus pareigas ėjo Kristupas Gudaitis*. Jam išvykus savanoriu į Lietuvos kariuomenę, į jo vietą buvo paskirtas Barkauskas (Barkovskis), pareigas ėjęs iki 1941 m., kuomet repatrijavo į Vokietiją.

Parapijiečiai. Pirma iš kairės mergina Marta Endrulytė Gančerauskienė

Parapijiečiai. Pirma iš kairės mergina Marta Endrulytė Gančerauskienė

1928 m. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, atvykęs į Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos pašventinimo iškilmes lankėsi ir dalyvavo pamaldose Švėkšnos evangelikų bažnyčioje. Prie bažnyčios vartų buvo užrašas „Laimės ir sveikatos tautos tėvui“.

Apie 1913 m. bažnyčios stogo danga iš čerpių pakeista cinko skarda, 1930 m. perstatytas varpinės bokštelis, XX a. pr. ikonografijoje dar matyti bažnyčios medinis bokštelis. Varpinėje kabo vienas varpas. 1936 m. išrinktas naujas zvanininkas (varpininkas) Eduardas Paulius iš Švėkšnos, nes prieš tai buvę jau buvo per seni tokį darbą dirbti. Zvanininkui buvo mokamas atlyginimas, kuris buvo 2,50 Lt per mėnesį bei suteikiamas kambarys. Zvanininkas turėdavo prižiūrėti bažnyčią, valyti gatvę ir šaligatvį, prižiūrėti ir valyti Kantorato bei prieglaudos kaminus.

parapijieciai

1930 m. „Lietuvos keleivis“ Nr. 293, aprašo Švėkšnos evangelikų bažnyčios remonto darbus: „Švėkšnos evangelikų bažnyčia iki šiol buvo nuskurdusi, sienos pajuodavusios, menkutis nukrypęs bokštelis, kuris rodė neturtingą parapiją. Šiais metais buvo bažnyčia remontuojama. Darbas iš lauko pusės jau baigtas. Sienos nudažytos, uždėtas didelis, gražiai dengtas bokštas. Dabar iš lauko pusės mūsų bažnytėlė visai kitoki atrodo; tiktai trūksta dar remonto iš vidaus pusės. Žmonės nepajėgia vienais metais padaryti, nes yra labai maža parapija. Taip pat gauta iš kitų kraštų ant mūsų bažnytėlės dovanų. Šviekšniečiai už tai labai dėkingi.“

Iki 1936 m. Švėkšnos evangelikų parapija neturėjo prieglaudos, kurioje būtų galėję apgyvendinti beturčius senelius. Sumanymas steigti tokius namus buvo kilęs jau anksčiau, pradėta rinkti lėšas prieglaudai statyti, bet dėl lėšų trūkumo statybos vis būdavo atidedamos. 1936 m. kovo mėnesį spaudoje pasirodė pranešimas, jog Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčia buvo apiplėšta. Vagis su padirbtu raktu įėjo į zakristiją, atrakino skrynias ir pavogė 286 Lt. Po vagystės vagis viską užrakinęs išėjo, apie jo radimą žinių nebuvo aptikta. Nors statyboms skirtos lėšos ir buvo pavogtos, tačiau bažnyčios taryba ėmėsi iniciatyvos ir darbai buvo pradėti. 1936 m. netoli bažnyčios buvo pastatyta medinė prieglauda ir numatyta, jog tų pačių metų žiemą, po vidaus įrengimo darbų, beturčiai galės įsikurti. 1937 m. prieglaudos namai galutinai įrengti. Statybomis rūpinosi kantorius Barkauskas.

1936  metais, Švėkšnos evangelikų liuteronų bendruomenė Žemės Ūkio ministrui skundžiasi bloga bažnyčios būkle ir prašo remonto darbams suteikti medienos.

untitled-5757

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Maskvos ir Berlyno susitarimu 1941 m. sausio – kovo mėn. vyko gyventojų repatriacija. Jos metu evangelikų bažnyčia neteko apie 40.000 narių, tai yra daugiau nei 60 % Didžiosios Lietuvos tikinčiųjų. Iš Švėkšnos ir jos apylinkių repatrijavo nemažai vokiečių, taip pat keliolika lietuvių evangelikų liuteronų šeimų. Po repatrijacijos Švėkšnos evangelikų liuteronų bendruomenė gerokai sumažėjo, liko tik kelios šeimos.

Baznycios_varpas

Dar 1944 m. daugelyje vietovių prasidėjo trėmimai, kurių metu buvo represuota dalis vokiečių bei lietuvių evangelikų liuteronų. Liuteronai – vienintelė krikščioniška konfesija, nukentėjusi vien dėl religijos, kurią išpažino. 1944 m. gruodžio 16 d. LTSR NKGB-NKVD pasirašyta direktyva įsakė visus šalyje gyvenančius vokiečius iškeldinti į Sovietų Sąjungos gilumą. Ieškoti vokiečių buvo nuspręsta tarp liuteronų. Lietuvoje liuteronų bažnyčia buvo asocijuojama su vokiečių bažnyčia. Toks gretinimas nebuvo teisingas, tačiau gajus.

Didžioji liuteronų trėmimo banga nuvilnijo 1945 m. pradžioje. Vienu metu iš Lietuvos buvo ištremta per tūkstantį žmonių, daugiau nei trečdalis jų – liuteronai.

Antro pasaulinio karo metu bažnyčia nenukentėjo, po karo pamaldos laikytos lietuvių kalba, atvykdavo kunigas iš Žemaičių Naumiesčio. 1960 m. parapiją aptarnavo kunigas Knispelis iš Lauksargių (Tauragės raj.).

Nuo 1981 m. atvykdavo Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos kunigas Reincholdas Moras. Šiuo metu Švėkšną, kartu su Rusnės, Žemaičių Naumiesčio, Katyčių, Vyžių parapijomis aptarnauja kunigas Valdas Miliauskas.

Nikėlų kaime yra veikiančios Švėkšnos parapijos evangelikų liuteronų kapinės. Jose palaidotas Zigfrydas Kalvaitis (1921–1997), kalbotyrininkas, vertėjas. Gimęs 1921 m. spalio 7 d. Marijampolėje, mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Švediją. Studijavo lietuvių etimologiją, lygino ją su Rytų kalbomis, hieroglifus – su raidėmis. Parašė keletą mokslinių darbų. Prasidėjus atgimimui, Z. Kalvaitis atvykdavo į Lietuvą, skaitė pranešimus, leidykloms įteikė savo mokslinius darbus, organizavo labdaros siuntinius Lietuvai. Jo iniciatyva įkurta Lietuvos labdaros sąjunga „Avilys“. Z. Kalvaitis sudarinėjo lietuvių – švedų kalbos žodyną, kuris liko nebaigtas. Mirė 1997 m. rugsėjo 27 d. Kungelve, Švedijoje. 1999 m. urną su degintais palaikais į Lietuvą atvežė žmona Maj Britt ir duktė Birutė. Palaikai buvo palaidoti Nikėlų kaime Švėkšnos parapijos evangelikų liuteronų kapinėse šalia Z. Kalvaičio tėvo.

Evangelikai liuteronai mirusiuosius prisimena ir pagerbia kapinių šventėse. Nikėlų kapinėse taip pat vyksta šios šventės. Kapinių švenčių tradicija – sena ir gili, atsiradusi XIX a. pab.–XX a.pr., į Lietuvą atkeliavusi iš Latvijos. Ši iki šiol nepakitusi tradicija įrašyta į Lietuvos liaudies kultūros centro sudarytą Lietuvos nematerialiosios kultūros paveldo sąrašą. Mirusiųjų artimieji vasarą, paskirtą sekmadienį, aplanko kapus ir juose kartu su kunigu meldžiasi ir gieda. Kapinių šventė – ne tik mirusiųjų prisiminimas, susitikimas su giminėmis, bet ir laikas susimąstyti apie savo gyvenimą ir amžinybę. Jau tarpukario spaudoje buvo pasirodžiusi žinutė, jog 1935 m. po Švėkšnos evangelikų bažnyčioje įvykusios pasiuntinybės šventės, iškilminga šventė vyko ir Nikėlų kapinėse.

Evangelikų liuteronų kapinės skiriasi nuo katalikų. Nuo seno jose buvo statomi metaliniai kalti ar lieti savitos ornamentikos kryžiai, tvorelės arba kuklūs mediniai, primenantys, kad viskas čia, žemėje, laikina. Po I pasaulinio karo trūkstant metalo atsirado ir betoninių antkapių, o naujieji laikai ir į nuo seno kuklumu pasižyminčias kapinaites atnešė naujovių – vienur kitur randasi didelių marmurinių paminklų. Bet ant kiekvieno kapo – kryželis – vilties ir pasitikėjimo, prisikėlimo ženklas. Melstis kapinėse yra labai sena evangelikų liuteronų tradicija. Ypač svarbi ji tapo sovietmečiu,  tai buvo vieta, kur bendruomenės rinkdavosi melstis.

*Kristupas Gudaitis gimė 1894 m. kovo 19 d. Žemaičių Naumiestyje, buvo gydytojas chirurgas, medicinos daktaras, evangelikų veikėjas. Nuo 1913 m. mokėsi Evangelikų vidaus misijos seminarijoje Sankt Peterburge. Prasidėjus I pasauliniam karui, mokslą nutraukė, grįžo į namus. Mokytojavo Naumiesčio pradinėje mokykloje, dirbo bendruomenės kantoriumi. Naumiestį užėmus vokiečių kariuomenei, 1915 m. vasarą suimtas ir išvežtas į Vokietiją. 1917-1919 m. dirbo Švėkšnos evangelikų bažnyčios kantoriumi. 1919 m. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, 1920 m. baigė Karo mokyklą Kaune. 1923 m. rudenį ėmėsi medicinos studijų, 1931 02 11 baigė universitetą ir įgijo „medicinos gydytojo“ teises. 1934–1938 m. dirbo Klaipėdos ligoninėje chirurgijos ir ginekologijos akušerijos skyriaus gydytoju. 1936 m. K. Gudaičiui suteiktas chirurgijos, 1938 m. akušerijos ir ginekologijos specialisto vardas. 1937 m. Berlyne tobulinosi plaučių chirurgijoje. 1939–1940 m. chirurgas Kaune, Kauno kalėjimo ligoninės vyr. gydytojas, sovietmečiu iš pareigų atleistas. Po pasitraukimo į Vokietiją 1941 m., K. Gudaitis dirbo įvairiose ligoninėse, nuo 1946 m. – pabėgėlių stovyklose ir sanatorijose. 1948–1949 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge. 1949 m. persikėlė į JAV, dirbo ligoninėje. Vėliau Čikagoje vertėsi privačia gydytojo praktika. Dr. K. Gudaitis mirė 1972 m. rugpjūčio 26 d. JAV.

Monika Žąsytienė
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus
 Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė

Rengiant medžiagą, remtasi:
Kviklys B. Mūsų Lietuva, T. 4. – Vilnius, 1991. – p. 816.
Miškinis A. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. – Vilnius, 2007. – p. 763.
Čeliauskas P. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai. – Švėkšna, 2012. – p. 543.
Čeliauskas P., Žiogas D. Švėkšna spaudos puslapiuose (1918-1940). – Švėkšna, 2016. – p. 528.
Rugis J. Švėkšnos praeitis. – Čikaga, 1950. – p. 63.
Rūgytė A. Švėkšna. – Čikaga, 1974. – p. 536.
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia [interaktyvus]. [Žiūrėta 2017-06-07], prieiga per internetą: www.liuteronai.lt.
Vietovių registro knyga: Klaipėda [interaktyvus]. www.online-ofb.de.
Žemaitaitis A. Kristupas Gudaitis. – Voruta, 2012 0918 [interaktyvus].
www.voruta.lt/kristupas-gudaitis-2/

2 Komentarai "Švėkšnos evangelikų liuteronų parapija"

  1. Tiktų tokią medžiagą rengiant plačiau pasiremti liuteronų spauda, pernai metų „Lietuvos evangelikų kelyje“ Nr.3 yra išsamus straipsnis apie Švėkšnos parapijos istoriją. Šilutės muziejus juk turbūt šį laikraštį gauna?

  2. O daktarą Kristupą Gudaitį trumpai pristatant, ypač svarbu paminėti, kad 1938-1941 m. (iki pasitraukimo į Vokietiją) jis buvo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vienas aukščiausių atstovų – Konsistorijos prezidentas.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*