Pasakojimas apie vardus keitusį Naumiestį ir senuosius jo gyventojus

Greičiausiai ne vienas papildytų – Žemaičių Naumiestis. Taip – tai oficialus dabartinis šio miestelio pavadinimas. Tačiau ši Lietuvos pasienio su Rytų Prūsija gyvenvietė praeityje buvo vadinta įvairiais vardais.

Yra manoma, kad senasis miestelis buvęs kiek tolėliau į rytus, nei dabar. Jis nudegęs, o naujus namus žmonės statę jau kitoje vietoje prie Šusties, Vanagio bei Lendros upelio. Lenkišku to meto įpročiu miestelis įgavo „Nowe miasto“ vardą, ką lietuviai išsivertė į „Naujas miestas“. Į šią vietą gyventi atsikėlę žydai vartojo maždaug tokios pat prasmės hebraišką „Chadash Sugind“, o greta jo – ir šnekamosios jidiš kalbos atitikmenį „Neishtat Sugind“ vardą. Čia gyvenę vokiečiai šią vietą įvardijo „Neustadt Sugind“, yra fiksuotas dar ir „Nishtot Taurig“. Galiausiai carinė Rusijos valdžia padiktavo savąjį pavadinimą – Aleksandrovsk. 1918 m. Lietuvai atstačius nepriklausomybę, miestelis tapo Tauragės Naumiesčiu, o 1939 (ar net 1940 m.) Žemaičių Naumiesčiu.

Tokia intriga savo solidų rankraštį, pavadintą „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“, pradeda Mažosios Lietuvos istorikas, socialinių mokslų daktaras Albertas Juška. Gimęs 1931 m. netoli nuo čia esančiuose Rimženčiuose, smalsiomis vaiko bei jaunuolio akimis stebėjo Naumiestyje (tik taip jis vadina šį miestelį) vykusį bei čia virusį gyvenimą. Ir nors savo pasakojimo pradžioje jis lyg ir apgailestauja, kad į daugelį dalykų tuomet nekreipė dėmesio, tačiau apie čia, Naumiestyje, jo jaunystės laikais gyvenusius žmones pasakoja pakankamai smulkiai. Įžangoje jis dėkoja jam ne vieną epizodą padėjusiems atsiminti kraštiečiams – klasės draugams, kaimynams ar šiaip pažįstamiems. Taip savotiškai šis atsiminimų ratas plečiasi ir didėja.

Šiame rankraštyje autorius „pereina“ visomis Naumiesčio gatvėmis, stabteldamas prie kone kiekvienos namo ir pasakodamas apie čia kažkada gyvenusius žmones. Skaityti A. Juškos atsiminimus be galo smalsu ir įdomu, nes naumiestiškių gyvenimai ir likimai pasakojami labai įdomiai, randant apie kone kiekvieną ką įdomaus. O pasakojimo stilius labai patraukiantis, dažnai su jumoru. Rankraštyje atskirais skyriais taip pristatomos visos Naumiestyje gyvenusios etninės grupės – lietuviai, žydai, vokiečiai, rusų sentikiai. Vietos Juškos atsiminimuose yra ir daug šiam miesteliui ar kraštui nuveikusiems žmonėms: švietėjui Frydrichui Megniui, meistrų meistrui Dominykui Markvaldui, keturioms Kazimiero Jončo šeimos kartoms, Benediktui Orentui bei kitiems.

Su didžiule meile kaip didoka knyga parengtą šį atsiminimų rankraštį Naumiesčio bendruomenei Albertas Juška perdavė 2011 metais per kraštiečių susiėjimą, tuomet vadintą Dagotuvėmis. Šiuo metu yra rengiamas projektas, kuris bus teikiamas vienam iš fondų. Jei pavyktų gauti finansinę paramą, atsiminimai „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“ bus išleisti atskira knyga. Ir tai būtų ne tik puikus rašytinis paminklas Naumiestyje seniau gyvenusiems žmonėms, bet ir šių dienų gyventojams  pasididžiavimo jausmą keliantis priminimas, kad jie gyvena gražią ir turtingą praeitį turinčiame miestelyje.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus, Žemaičių Naumiesčio filialo informacija  

Komentarų nėra, būk pirmas. "Pasakojimas apie vardus keitusį Naumiestį ir senuosius jo gyventojus"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*