Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. VI dalis.

Laukneris_02-28

Rolfas Laukneris (Rolf Lauckner)

Rolfas Laukneris – plataus masto kūrėjas, ekspresionistas. Jo kūrybinis palikimas gan įvairialypis ir gausus: dramos, eilės, operų libretai ir filmų scenarijai. Šis rašytojas mums įdomus dar ir tuo, kad  jis žymaus mūsų krašto kūrėjo – Hermano Zudermano – įsūnis ir jo kūrybos fondo valdytojas. Savo autobiografijoje R. Laukneris mini du savo vaikystės svarbius veiksnius: tėvo netekimą ir naują motinos santuoką su Hermanu Zudermanu. Tai nulėmė jo vidinio gyvenimo plėtrą ir vystymąsi.

Gyvenimas

Rašytojas gimė 1887 m. Karaliaučiuje. Jo tėvas Vilhelmas Laukneris (Wilhelm Lauckner) buvo Karaliaučiaus civilinės inžinerijos inžinierius, o motina Klara Laukner (Klara Nee Schulz) – literatė. Rolfas šeimoje buvo antrasis vaikas. Jo motina, dar būdama jauna, rašė lyrinius kūrinius, kuriuos spausdino Rytų Prūsijos spauda. Švelnumas, meilė leido jai iškęsti visus gyvenimo sunkumus. Po vyro mirties, likusi su trimis vaikais, gyveno Karaliaučiuje. Čia ji susipažįsta su Hermanu Zudermanu ir už jo išteka.

R.Laukneris mokėsi Drezdeno internatinėje mokykloje. Kai rašytojo motina su vyru išvyksta gyventi į Trebbiną, jis lieka Drezdene. Dabar jo gyvenimas įvairiapusis. Atostogų metu jis grįžta į išpuoselėtus, švarius namus, kuriuose jo laukia motinos ir įtėvio supratimas ir meilė. Šiuose namuose vyksta didelio masto Berlyno socialinis gyvenimas, renkasi aukštuomenė, jis, kaip gerai išauklėtas sūnus, bučiuoja damoms rankas ir palaiko pokalbius. Grįžęs į Drezdeną, jautrios prigimties jaunuolis pabando paimti iš gyvenimo viską, ką jam šis siūlo. 1906 m. baigęs internatinę mokyklą, R.Laukneris studijuoja universitetuose ir intelektualumu pralenkia savo bendraamžius.

Patėvis ir įsūnis

Klara Nee Schulz-2

Klara Laukner.

1891 m. spalio 20 d. H. Zudermanas vedė iš Rytprūsių kilusią rašytoją Klarą Laukner (Klara Lauckner, merg. Schulz, 1861–1924). Klara jau turėjo tris vaikus iš ankstesnės santuokos, o su Hermanu juodu dar užaugino dukrą Hedą.

Tapęs garsenybe ir patekęs į visuomenės elitą, H. Zudermanas 1902 m. nusipirko pilį su didžiuliu parku Blankenzė (Blankensee) dvare. Čia sukaupė daugybę paveikslų, skulptūrų bei kitokių meno dirbinių, kuriuos įsigijo keliaudamas po Indiją, Artimųjų Rytų šalis. Dar turėjo reprezentacinę vilą Berlyno priemiestyje Griunevaldėje (Grunewald), kur ne kartą lankėsi Vydūnas ir jiedu draugiškai šnekučiuodavosi. Vis dėlto H. Zudermanas daugiausia laiką leido Blankenzė.

Emocinis ryšys tarp H. Zudermano ir įsūnio R. Lauknerio buvo nelengva našta abiem – jis darbavosi tame pačiame kūrybos lauke. Abu buvo kūrėjai, rašytojai, bet jų darbai labai skirtingi. R. Laukneris – lyrikas, libretistas H. Zudermanas – epikas. Kaip dramaturgai, jie taip pat labai skirtingi: H. Zudermanas natūralistas su pozityviu pasaulio supratimu, R. Lauknerio pasaulis – ekspresionistinis.

Iš  H.Zudermano laiškų matyti, kad jis domėjosi įsūnio dramomis. Jis kritikuoja konstruktyviai, kad jaunasis dramaturgas nebūtų įžeistas, nes supranta įsūnio troškimą būti pripažintu. Jis rodo susirūpinimą ir meilę, tačiau tuo pačiu R. Lauknerio kaip asmenybės dar nepripažino.

Zdrem

H. Zudermanas.

1912 m. laiške žmonai H. Zudermanas rašo, kad džiaugiasi nuostabiais Rolfo eilėraščiais, tačiau su juo pasikalbėti išsamiai netenka, nes, prieš paduodant spausdinti eilėraščius, su patėviu nesitaria. Taigi posūnis dirbo ir kūrė savarankiškai bei atsakingai. Su šia situacija H. Zudermanui buvo sunku nelengva, bet palaipsniui atsirado pagarba įsūnio darbams, kurie R. Laukneriui atnešė sėkmę ir pripažinimą. Tiktai gyvenimo pabaigoje tarp H. Zudermano ir R. Lauknerio atsirado sūnaus – tėvo santykiai.

Kiek vėliau santykiai vis tik su patėviu vėl kiek atšalo. Tačiau po H. Zudermano mirties pagal testamentą R. Laukneris tampa rašytojo kūrybos fondo valdytoju. Šis fondas remė skurstančius autorius.

Studentas, keliautojas ir redaktorius

Pagal patėvio norą du semestrus Lozanoje jis studijuoja teisę ir ekonomiką. Čia sutinka būsimą žmoną, dailininkę Elfriedę Thum. Baigęs studijas, R. Laukneris apgina teisės daktaro disertaciją. Patėvis teikė gausią materialinę paramą ne tik studijavimo metu, bet ir materialiai rėmė R.Lauknerio keliones. Rašytojas aplankė Angliją, Švediją, Norvegiją, Prancūziją, Ispaniją ir Italiją, keliavo per Balkanus į Turkiją. Taip atsiranda kelionių prisiminimai, kurių rankraščiai yra išlikę. Nuo 1912 iki 1923 metų jis vėl Vokietijoje – Berlyne ir Štutgarte dirba žurnalų redaktoriumi. Nuo 1925 metų jis laisvas rašytojas.

Darbai. Dramos

Rolfo Lauknerio kūryba susijusi su lyrika: ankstyvieji eilėraščiai žymi jo kūrybos pradžią, o išleisti eilėraščių rinkiniai – kūrybinio darbo brandumą. Jo kūryba turtinga ir daugialypė. Būdamas muzikalus jis žaidžia ne tik žodžiais, bet ir muzika – melodramos, muzika operoms, libretai, scenarijai filmams. Dramų turinys, forma, kalba ne tik ekspresionistinė, bet ryškus ir istorinis motyvas. Jo dramose nėra konfliktų su klasikine dramaturgija, didelis dėmesys skiriamas veikėjų psichologijai.

R.Lauknerio dramos „sunkios“, verčiančios giliau pamąstyti, jose daug tragiško humoro, kaip, pavyzdžiui, komedijoje „Hakimas tai žino“ (Der Hakim weiß es). Galbūt tragiškumas ryškus ne tik kūryboje, bet ir rašytojo charakteryje, kuris susiformavo nelengvame jo gyvenime, ypač vaikystės metais: jo dviem metais jaunesnis brolis žaisdamas trečio aukšto balkone iškrenta ir žūva. „Aš gerai prisimenu mažojo Witte šauksmą. Spoksau į gatvę ir girdžiu sąmyšį. Tada patyriau pirmąją konfrontaciją, labai sąmoningą konfrontaciją su Dievu, nes Dievas negalėjo leisti Wittei dabar mirti“, – sako rašytojas savo atsiminimuose.

Knyga_LauknerioAnkstyvosios ekspresionistinės dramos atnešė sėkmę: „Teta Christa“ (Christa die Tante, 1918), 1919 m. išleidžiama drama „Pamokslas Lietuvoje“ (Predigt in Litauen), kur veiksmas vyksta mažame kaime, Nemuno deltoje. Dramos scenose – protestantų kunigo ir jo sūnaus konfliktas, „Verksmas iš gatvės“ (Schrei aus der Straße, 1922), „Apaštalo Pauliaus puolimas“ (Der Sturz des Apostels Paulus, 1917)  ir kitos. Pirmąjį dramų kūrybos etapą rašytojas užbaigia  komedija „Antonio Carosa nusirengimas“ („Die Entkleidung des Antonio Carossa“ 1925).

Vėlesnio laikotarpio kūryboje,1930 metais, sukuriama drama „Bernhardas iš Veimaro“ (Bernhard von Weimar), 1936 metais pasirodo trijų aktų komedija „Hakimas tai žino“ (Der Hakim weiß es), kur veiksmas vyksta mažame Rytų Prūsijos uoste, drama apie Prūsijos žlugimą „Pasipūtęs imperatorius“ (Der vergebliche Kaiser).

R.Lauknerio motina paliko nemažai medžiagos apie prūsus, kurią rašytojas panaudojo dramoje „Paskutinis prūsas. Tautos išnykimo tragedija“ (Dar letzte Preusse. Tragödie vom Untergang eines Volkes), išleistoje 1937 metais. Tačiau suprasdamas, kad gali patirti dėl to nepatogumų ir nesusipratimų, pavadinimą pakeičia į „Herkus Mantas ir riteris Hirzhalsas“ ( Herkus Monte und der Ritter Hirzhals).

Libretai ir scenarijai

Reikšmingi R.Lauknerio libretai ir kino scenarijai. 1917 – 1918 metais parašo operos libretą „Moteris iš akmens“, „Adrianės audinys“ (Frau im Stein (Ariadnestoff), pagal D. Simon muziką. Vėliau, 1929 metais, libretą operai „Nadia“ (Nadja) pagal Eduardo Künneke muziką. Jis ieško operos lygiavertiškumo su tekstu ir muzika.

Labai įdomūs kino filmų apie Prūsijos istoriją scenarijai. Jis parašė jų keletą, kreipdamas didelį dėmesį į jų tikslią ekranizaciją. Tačiau nacių cenzūra uždraudė kai kuriuos filmus, tad jie buvo išleisti atskiromis knygomis. 1936 m. išleidžiama „Gyvenimas dėl valstybės. Friedricho Didžiojo paveikslas“ (Das Leben für den Staat. Ein Scharakterbild Friedrichs des Großen) ir 1939 – „Prūsiška meilės istorija“ (Preußische Liebesgeschite), kurioje pasakojama apie Prūsijos princo Wilhelmo ir Elizos Radvilaitės romaną. Paskutinieji R. Lauknerio darbai buvo 1948 – 1949 metais  – pasirodžiusi drama „Jobas“ (Hiob) ir 1950 m. – eilėraščiai.

R.Laukneris mirė 1954 metais balandžio 27 d. Bairoite (Vokietija). Palaidotas Berlyno priemiesčio Griunevaldo kapinėse.

H. Zudermano, jo žmonos ir Rolfo Lauknerio ir E. Laukner paminklas Griunewalde.

H. Zudermano, jo žmonos ir Rolfo Lauknerio ir E. Laukner paminklas Griunewalde.

Filmo „Senas ir jaunas karalius“( Der alte und der junge König) plakatas. Tai istorinis filmas apie karalių Fridrichą Didįjį (1935), kuriam  scenarijų parašė R. Laukneris.

Filmo „Senas ir jaunas karalius“( Der alte und der junge König) plakatas. Tai istorinis filmas apie karalių Fridrichą Didįjį (1935), kuriam scenarijų parašė R. Laukneris.

1 Komentaras "Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. VI dalis."

  1. Įdomu

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*