Burvalčių vėtrungės ir Kuršių marių praeities enciklopedija

virs_vet-1

Prieš pat Naujuosius metus dienos šviesą išvydo unikaliausią Kuršių marių ženklą – senąsias burvalčių vėtrunges – aprašantis leidinys. Tai vokiečių autoriaus Hanso Vode (Hans Woede) knygos „Kuršių marių žvejų burvalčių vėtrungės“ vertimas į lietuvių kalbą. Dienos šviesą šis leidinys Vokietijoje išvydo 1965 metais, kai remdamasis jau atliktais tyrimais ir surinkęs daugybę medžiagos apie vėtrunges ir visa, kas su jomis susiję, buvęs Tilžės gyventojas H.Vode ir parašė šią knygą. Tai buvo duoklė buvusiam Rytų Prūsijos kraštui, kuriai nostalgijos vedinas ir skyrė savo tyrimą. Šią knygą iš vokiečių kalbos dabar išvertė Romas Adomavičius, senosios laivybos istorikas, gerai susipažinęs su senaisiais Kuršių marių laivais, pačiomis mariomis bei taip, kaip buvo gyvenama ir dirbama šalia jų.

Apie leidinį ir projektą „Vėtrungių kelias“

002Vokiškai skaitantys šią knygą galėjo nesunkiai rasti ir susipažinti su H.Vodes tyrimais jau anksčiau. Tačiau nuo šiol lietuviškas knygos leidimas šį savitą ir be galo unikalų – ženklą burvalčių vėtrungę ir jos atsiradimo kelią – padarys dar labiau žinomą. Skaitytojas sužinos ne tik apie ją, bet ir ras nemažą žinių apie pačias burvaltes, senuosius Rytprūsių valdžios teisės aktus bei kitus įdomius ir iki šiol mažai žinotus dalykus. Ir nors prieš rengiantis leisti knygą buvo kalbėta, kad jau yra ir daugiau šių dalykų naujesnių tyrimų, tačiau H.Vodes knyga vis viena išlika įdomi savo požiūrio platumu, apimtimi ir labai kruopščiai surinkta ir patraukliai bei aiškiai pateikta istorine medžiaga.

Mintis į lietuvių kalbą išversti ir išleisti šią knygą kilo prieš keletą metų Šilutės kultūros ir pramogų centrui inicijavus ir drauge su kolegomis bei partneriais iš Mažosios Lietuvos etnografinio regiono savivaldybių pradėjus vykdyti projektą „Vėtrungių kelias“. Jo metu kviečiama keliauti šiuo kraštu ir, lankantis projekto dalyvių pasiūlytose vietose, pažinti jo savitumą ir unikalumą. Jungiamoji grandis ir šio kelio simbolis bei ženklas – senoji burvalčių vėtrungė. Tai ir buvo postūmis leidybai. Knyga „Kuršių marių žvejų burvalčių vėtrungės papročiai“ išleista kaip Šilutės H.Šojaus muziejaus darbui reikalingas leidinys. Dėl to ji nebus platinama. Norintieji susipažinti su H.Vodes tyrimais, galės tai padaryti iš bibliotekos paėmę šią knygą. Tai taip pat bus galima paskaityti ir Šilutės H.Šojaus muziejuje. Knygos leidimą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Šilutės rajono savivaldybė.

Apie H.Vode knygą ir jo tyrimus

Knyga be gali įdomi ne tik gausiomis žiniomis apie vėtrunges, bet ir daugybe kitų dalykų. Neabejotinai tai yra labai geras vadovėlis, ar net visa enciklopedija ne tik apie vėtrunges, bet ir apie senuosius Kuršių marių žvejus, laivus, to meto valstybės požiūrį į žvejybą, bandymą reguliuoti beatodairišką ir besaikę žūklę. Pasirodo, norinčių pasipelnyti būta visais laikais. Kaip tik dėl to ir kilusi būtinybė įsivesti tvarką – turėjo iš tolo matytis, kas ir kur žūklauja. 1844 metų birželio 26 dieną tuometė valdžia ir įvedė kiekvienam marių žvejų kaimui stačiakampius skiriamuosius ženklus. Paprastumo dėlei, kiekvienas Kuršių marių krantas turėjo savo spalvų sistemą – rytinis baltai raudoną, vakarinis juodai baltą, o pietinis – Sembos – geltoną ir mėlyną. Šie ženklai privalėjo būti iškelti ant laivo stiebo viršaus, kad iš tolo matytųsi. Laikui bėgant, žvejai jas ėmė gražinti bei puošti, kas ir virto ženklu, dabar vadinamu vėtrunge. O tai – jau šiuolaikinis pavadinimas, nes vieno vardo tuomet dar nebūta. Tam darbui labiausiai tiko šaktarpis, kai pavasarį ledas jau nelaikė žmonių, o ir laivais plaukti dar nebuvo galima. Tai H.Vode knygoje aprašo labai nuosekliai ir tiksliai.

Įdomu, kad Rytprūsių valdžia vienodai įpareigojo ne tik Kuršių bei ir Aistmarių kaimų žvejus tokius kaimus nurodančius ženklus ant laivų iškelti. Tačiau Aistmarių ženklai vėtrungėmis netapo. Taip Kuršių marių laivų turėtojai sukūrė unikalų dalyką. Tiesa, įvairių ženklų laivų stiebuose būta ir kitose šalyse. Ir ne tik ant laivų. Visą tai knygos autorius yra kruopščiai ištyrinėjęs ir aprašęs. Kaip ir įvairiuose pasaulyje esančias vėjarodes – ir ant laivų, ir ant pastatų.

H.Vodė spėja, kad iš viso Kuršių mariose ant laivų galėjo būti apie tris tūkstančius vėtrungių. Tai jis grindžia savo skaičiavimais. Nes šiaip nuo 1844 metų, kada privalomi ženklai buvo įvesti, Kuršių mariose iki XX a. pirmos pusės vidurio plaukiojo apie 540 didelių laivų, kuriuos ir buvo nurodyta valdžios nurodytais ženklais žymėti. Jo prasmė sumažėjo (nors ir nebuvo panaikinta) 1877 metais, kai privalomai žvejams buvo liepta žymėti ir laivo korpusus bei bures kaimo ir žvejo inicialais bei žvejybai išduoto leidimo numeriu. Tačiau vėtrungės ant stiebų su ant jų esančiais raižiniais išliko. Tik tai daugiau tarnavo kaip dekoratyvinis ar laivo puošimo elementas.

zeklai aistm-2 kintai

H.Vode po karo tyrinėjo tuometinėje Vakarų Vokietijos muziejuose ar privačiuose rinkiniuose esančias vėtrunges. Tai ir tapo pagrindinius jo pažinimo objektu, nes okupuotoje Lietuvoje ar Kaliningrado srityje esantys eksponatai jam buvo neprieinami. Jis pats perpiešė 75 vėtrunges bei aprašė 150 esančias muziejuose. Be to, naudojosi ir iki karo surinktais jų aprašymais. Nemažai bendravo su vėtrungių dirbėjais. Vėliau labai kruopščiai ir nuosekliai jas aprašė. Jis išskiria tris vėtrungės dalis – nuolatinė, plazdančioji ir puošiančioji. Tam skirti atskiri knygos skyriai, išskiriant ir pabrėžiant jų skirtumus, panašumus ar kitus dalykus. Laikantis pirmojo vokiško leidinio struktūros ir sistemos, pasirodžiusiame lietuviškame leidinyje iliustracijos nespalvotos. Yra ir  kelios spalvotos įklijos, kuriomis tuomet labai džiaugėsi autorius. Jos ir dabar yra spalvotos.

Knygoje apie vėtrunges skaitytojai ras paaiškinimus, kaip Kuršmarių laivų pavadinimai susiję su žvejybos būdu. Sužinos ir apie naudotus tinklus bei kitus dalykus. Ir nors dabar kurėno vardas laikomas bendriniu, tačiau tai nėra pagrindinis praėjusių laikų laivas.

Knygos gale yra daugybė nuorodų į naudotus šaltinius, vietovardžių bei asmenvardžių rodyklės.

Ir apie Hansą Vodę (Hans Woede)

Šio knygos leidimo projekto rengėjams pasisekė, nes pavyko ne tik išversti ir išleisti H.Vodės knygą „Kuršių marių žvejų burvalčių vėtrungės“, bet ir ją pradėti pasakojimu apie patį Hansą Vodę. Įžangą apie jį parašė labai gerai šiuos kraštus, to meto asmenybes, Kuršių marių vandenis, žuvis bei tą epochą pažįstantis Egidijus Bacevičius. Jis labai glaustai ir aiškiai papasakojo apie patį knygos autorių. Taip tapo aišku, kaip ir kodėl buvęs Tilžės sodininkas bei parkų kūrimo ir priežiūros specialistas ėmėsi šio darbo, kaip jį rengė. Iš to sužinome, kad H.Vodė buvo rimtas kraštotyrininkas, tyrinėjęs ne tik minėtas vėtrunges. Būdamas emigracijoje jis taip pat daug laiko skyrė medinio ir savito Rytprūsių paveldo tyrimams – kapinių krikštams, medinėms kaimo sodyboms pažinti ir aprašyti, stogų liekiams, medinei tautodailei.

Knyga bus pristatyta sausio 15 d. – Klaipėdos krašto prisijungimo dieną – Šilutės H.Šojaus muziejuje 12 valandą, po pagarbos akcento prie Šilutės rajono savivaldybės esančio paminklinio ženklo, skirto 1923 m. sausio įvykiams paminėti.

vet-2 vet-1tov-1

 

1 Komentaras "Burvalčių vėtrungės ir Kuršių marių praeities enciklopedija"

  1. Atvežkit man, prašau, Klaipėdon !Ar jau žinoma, kur pardavinės?

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*