Briedžio vaizdinys Mažosios Lietuvos krašto paveldo ženkluose. I d.

Nemuno žemupio miškingų šlapviečių gyventojas plačiaragis briedis. Kęstučio Čepėno nuotr. leidyklos „Lututė“ rinkinys.

2014 m. sausio 30 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo priimtu nutarimu Nr. N-1 (150) išskirtas penktasis – „Etnografinis Mažosios Lietuvos regionas“. Lietuvos etninės kultūros globos taryba inicijavo visų regionų – tame tarpe ir šio – herbų sukūrimą. Į jį patenkančių savivaldybių atstovų sutarimu šiame ženkle norima priminti ir briedžių medžioklės bei jų apsaugos tradiciją, siūloma atnaujinti ir pratęsti šio gyvūno, kaip žymens, naudojimą krašto kultūriniame gyvenime. Viliuosi skelbiamos žinios papildys ir sutvirtins briedžio atvaizdo šių laikų Mažosios (Prūsų) Lietuvos herbe šalininkų teiginius.

Briedžiai[1] – gūdžių laikų sengirių ir šlapviečių gyvūnijos palikuonys. Šių „gyvųjų gamtos paminklų“ ragų mentės ir triukšmingi rudeniniai turnyrai įkūnijo laukinės gamtos gaivalą ir gyvybingumą. Dėl nesaikingos medžioklės didesnėje Europos dalyje jie buvo išnaikinti, tačiau sutelkus tyrėjų ir miškininkų pastangas jie buvo išgelbėti nuo sunaikinimo. Briedžiai sugrįžo į anksčiau gyventas vietas ir greta stumbro bei elnio tapo ryškiausiu tvarios Europos gamtosaugos bei tauriųjų medžiotojų tradicijų žymeniu, menančiu kilnų ir atsakingą žmogaus santykį su laukiniais žvėrimis. Pamatinės žinios apie briedžių gyvenimo būdą ir jų apsaugos priemones surinktos ir išbandytos giriose abipus Nemuno. Visa tai susilydė į briedžio vaizdinį Mažosios Lietuvos herbe.

Stambiausias sengirių raguotis

Stambiausieji Vidurio Europos žinduoliai europiniai briedžiai (Alces alces Linnaeus, 1758) niekad nestokojo dėmesio, jų gyvenimas išsamiai tirtas ir apie tai išsamiau galima susipažinti šios krypties moksliniuose darbuose[2]. Trumpai priminsiu, kad patinų kūno ilgis siekia iki 210-273 centimetrų, aukštis ties gogu 160-206 cm, patelės mažesnės ir siekia 159-192 cm. Patinų svoris iki 518 kg, patelės – iki 423 kg. Abiejų lyčių gyvūnai turi 20-25 cm ilgio plauko pagurklio darinį vadinamą „barzda“, 3-5 metų amžiaus gyvūnų ji didžiausias, vėliau sunyksta. Ilgos eiklios kojos pritaikytos vaikščioti po klampynes ir šokliam bėgimui (nedidelius nuotolius 60 km/h greičiu).

Dvi didelės kanopos jungiamos odos plėve, aukščiau – du mažesni nagai. Rega prasta, tad daugiau kliaunasi išlavėjusia uosle ir budria klausa. Ilgos į šonus nukreiptos ausys ne tik gena įkyrius uodus, bet tai budrios klausos organas, gyvūno emocinės būklės rodiklis. Ramaus ir besiilsinčio gyvūno ausys nuleistos į šonus; pusiau susijaudinęs ir sunerimęs– judina ausis kreipdamas jas garso šaltinio kryptimi ir giliai įkvėpdamas plačiai atvertomis šnervėmis bando užuosti nežinomą daiktą. Grėsmingai nusiteikę patinai užverčia ausis, atstatę ragus artinasi prie priešininko bandydami atremti varžovo išpuolius, ir net beragiai gyvūnai smarkiai kliudo priekinėmis kanopomis.

Pirmieji ragai išauga antramečiams patinams vasario – balandžio mėnesį, iki vidurvasario dvišakiai ragai padengti gyvos odos ir kailiniu dangalu pasiekia galutinį dydį, kol sukietėja ir lopais nusitrina dangalas. Atšakų kiekis rage beveik atitinka gyvūno amžių metais, tačiau ketvirtaisiais metais jų kiekis didėja (prie skaičiaus pridėjus dvejetą, atitinka gyvūno amžių), išryškėja prigimtinė savybė auginti šakaragius, siaurų ar plačių menčių ragus. Puošniausi yra aštuonių – dešimties metų gyvūnų ragai, atskirais atvejais siekia 1,30 m plotį, juose 16-24 atšakų, svoris 15-20 kg. Senstant šios grožybės menksta, atitinkamai nyksta jų dydis. Vienuolikos – dvylikos metų briedžio ragai jau akivaizdūs gyvybinių galių menkimo ženklai. Rugpjūčio – spalio mėnesį per rują briedžiai vaikšto beragių patelių būrelyje, rungdamiesi su gretimais besisukančiais varžovais. Spalį – lapkritį grožybės numetamos. Minta medžių ir krūmų šakelėmis (drebulėmis, alksniais, gluosniais ir kt), pavasarį sultinga pievų ir pabalių augmenija. Žiemą briedžiai telkiasi į nedidelius būrelius ir, nugremždami jaunų pušų ir eglių žieves, juos sužaloja. Šių gyvūnų paplitimas netolygus: gausesni vakarų ir rytų Lietuvos miškuose ir didesnių pelkių retmiškiuose.

Medžioklės dvaras Romintos girioje

Nuo pat seniausių laikų briedžiai medžioti dėl gerų maistinių savybių žvėrienos, vertingo kailio ir puošnių ragų. Nesaikingas jų kiekio mažinimas kone tris šimtmečius šiuos gyvūnus buvo išnaikinęs. Likusios priebėgos buvo atokiuose Šiaurės bei Rytų Europos pakraščio Rytprūsiuose (šiandieninė šiaurės Lenkija ir Kaliningrado sritis) ir Baltarusijos miškai bei rečiau apgyvendintos dykros. Abipus Nemuno plytinčios sunkiai išbrendamos žemapelkės ir aplinkiniai miškai du amžius buvo briedžių prieglobsčiu. Būtent briedžių medžioklė ir pastangos jų kiekį padidinti sudarė sąlygas šiuos stambiuosius raguočius tirti, saugoti ir sugrąžinti į Europos miškus.

Medžioklės dvaras Romintos girioje.

Kiekvienų metų lapkričio 3 d. medžiotojai mini globėjo Šventojo Huberto (Hubert von Lüttich) – žvėrių ir medžiotojų globėjo vardadienį, prasideda rudeninė medžioklė. Pagrindinės medžioklės vietos buvo netoli Vištyčio ežero vakarinėje dalyje plytinčioje Romintos girioje ir Nemuno žemupyje. Miškininkai žvėris globojo, stebėjo, rengė ir prižiūrėjo medžiokles, rūpinosi trofėjo išsaugojimu ir skerdienos paruošimu. Paskutinysis vyriausiasis medžiotojų ūkio prievaizdas Valteris Freveris (W. Frever, 1891 – 1962) apibendrino žinias apie medžiokles Romintos girios ir gyvūnų apsaugos veiklą[3]. Pagrindinė medžiotojų apsistojimo vieta buvus Medžiotojų namai. Prūsijos kaizeris Vilhelmas II, aistringas medžiotojas, teikė pasiūlymą ir 1885 – 1890 m. senasis medžioklės namelis perstatytas į ištaigingą medinę medžiotojų pilį (Jagdschloß), 1893/97 m. gretimais pastatyta ne mažiau puošni šventojo Huberto koplyčia puošta skulptoriaus Richard Friese (1854 – 1918) nulietomis „stovinčio ir besiilsinčio elnio su šešiolikašakiais ragais“ skulptūromis (pagal Vilhelmo II nušautą elnią). Romintos miškus rinkosi ir vėlesni pramogautojai[4].

Medžioklės namai prie Gilijos

Nemuno žemumos Ventainės girios pelkynas[5] 1886 metais perduoti Tovės urėdijos Ibenhorsto (= Kukmiškio) girininkijos priežiūrai. 1901/02 m. prie Paitės medžiotojų namai atnaujinti ir išplėsti. Vyriausias meistras (oberforstmeister) Hansas Krameris (1896-1982) ir vyriausiasis Tovės urėdijos miškininkas Ernstas Mejeris dėl išskirtinio gyvenimo būdo ir pasiaukojimo briedžių apsaugai pramintas Ernstu Briedžiu, medžioklės filosofu, namais rūpinosi nuo 1904 m. sausio 1 d. iki 1914 m. lapkričio 16 d.[6]. 1937 m. rugsėjo mėn. 12 d. (1938 04 01) į pietus nuo Nemuno, Priegliaus apribotas plotas „Briedžių vingis“ prižiūrėtas 11 girininkijų ir vietos medžioklės eigulių. Akmingės – Karklės miškai ir aplinkinės pelkės paskelbtos Briedžių girios draustiniu[7].

Karališkosios medžioklės, triukšmingos ir tyliosios

Briedžių ir tauriųjų elnių medžioklės ir apsaugos tradicijas liudija daugybė istorinių pranešimų. Juos mena muziejų ragų ir trofėjų rinkiniai, dailės kūriniai (medžioklių ir medžiojamų gyvūnų vaizdeliai, daiktai iš ragų) ir literatūra. Į pagrindinę Vokietijos karalių medžioklės vietą Romintos girioje ir Nemuno žemupį medžioti vykdavo Vakarų Europos karaliai ir valstybių vadovai, lankėsi ambasadoriai ir svečiai. Tuo laikmečiu Prūsijos aristokratijos kalbinėje ir vaizduojamoje tradicijoje įsitvirtino legendos ir pasakojimai apie išmintingus briedžius ir elnius su keturiasdešimtšakiais ar net šešiasdešimtšešiašakiais ragais (33/33). Lietuvių kalba šios vokiečių sakmės kaip ir medžioklės su varovais pristatytos A. Kamičaičio straipsnyje[8] ir žemiau minimuose šaltiniuose.

William Ward Dudley.

Atskirais atvejais vykdavo „tyliosios medžioklės“, per kurias nenuaidėdavo nei vienas šūvis. 1861 m. spalio pabaigoje atvyko Jungtinės karalystės Britanijos lordas Dadlis (1-masis baronas, nuo 1860 m. lordas William Ward Dudley (William Ward 1st Earl of Dudley, 1817 – 1885) ir lankėsi medžioklėje Ibenhorste. Garbingas svečias, turėjęs vardinį leidimą Ventainės miške nušauti rinktinį briedį, tačiau nepaklojo nei vieno, tik sekė ir stebėjo rudenėjančios girios besivaržančius galiūnus ir negalėjo jais atsigėrėti. Reginį matę dvariškiai pasakojo, kad lordas, išvydęs priartėjusį briedį, ilgai delsė, tačiau, net ir raginamas palydovų, nedrįso nei šūvio paleisti. Vėliau tokį poelgį aiškinęs, kad medžioklė į kone prijaukintus žvėris jo netraukianti: „Jau geriau jautį pievoje nudėti, nei tokį miško gražuolį“(Kittel, 1921). 1862 m. Tovės miškuose medžiojo princas Fridrichas Karlas (1828-1885) nuolatinis medžiotojas Romintos girioje, lankėsi per elnių rujas ir galiūnų turnyrus. 1903 metais rugsėjo 22 d. Ibeno miške lankėsi kronprincas Vilhelmas (1882-1951), fotografuotas priešais girininkiją greta sumedžiotų briedžių. 1912 m. rugsėjo 12 d. tuometinis Prūsijos Žemės ūkio ministras baronas Klemens fon Šiorlemer – Lyzeris (Clemens Freiherr von Schorlemer-Lieser) taip pat nušovė 22 šakų gražuolį, anuomet laikytu stipriausiu Rytprūsiuose. Galvos ir ragų atlieja kabojusi namo sienoje virš Medžioklės namų pagrindinių durų. 1913 m. rugsėjo 4 d. kunigaikštis Fiurstenberg (Fürstenberg) nukovė briedį su 22 atšakų ragais. Per karų negandas išsaugoti plačiaragių briedžių ragai rodomi Berlyno priemiesčio Glinikės medžioklės pilyje, kur saugomi kronprinco Friedrich Karl fon Proiseno (Friedrich Karl von Preußen (1828-1885) 1881 m. spalio 4 d. Ibenhorsto miške nušauto dešimtšakio briedžio ragai, 840 funtų svorio. Dar didesni dvidešimtšakiai briedžio ragai įsigyti 1862 m. spalio 18 d. Jų svoris

1903 metais rugsėjo 22 d. Ibeno miške lankėsi kronprincas Vilhelmas (1882-1951), fotografuotas Ibeno miške priešais girininkiją greta dviejų sumedžiotų briedžių. K. Demerecko atvirukų rinkinys.

buvo net 950 funtų. Medžioklės knygose rašoma, kad Ibenhorsto Briedžiulės girioje 1882 m. spalio 17 d. kronprincas Vilhelmas III (1859-1941) nušovė briedį su 12 atšakų ragais. Dalis Briedžių girioje sumedžiotų trofėjinių eksponatų saugoma Vokietijos medžioklės ir žvejybos muziejuje (įkurtas 1934 m.) Miunchene. Anų laikų tradicija buvusi išskirtinių ragų savininkams briedžiams suteikti vardus[4]. Puošnusis (Prächtigen), Eugen ir Peter ir kt. Dalis sumedžiotų gyvūnų vadinti vietovių vardais „briedis nuo Lazdėnkalnio“ ar „Klumpėnbalio“. H. Geringas 1934 m. Gilijos miške nušautas briedis menčių nušovęs 24 šakų galiūną, medžioklės istorijoje žinomas „Gilijos Galiūno“ („Großmächtige aus Gilge“) vardu.

Paaiškinimai ir pagrindiniai šaltiniai (I dalis):

1. Briedžio pavadinimas: Lietuvių kalba – elnias, briedis arba briedis karčiuotasai (briedis, briedė, elenis – briedis su ragais); latvių kalba– staltbriedis, alnis; Prūsų k.– Braydis, jotvingių k.– brid/ breid; žemaičių k.pt.– brėidi, briediu. Elniniai žvėrys skirti ne pagal rūšį ar lytį (toks skirstymas atsirado vėliau), bet pagal ragus: glumas gelumbė, (patelė) ar gomal [beragis briedžio patinas], tačiau briedis su ragais galėjo būti vadinamas elenu, kaip ir elnio patinas. Įvardas briedis (bendresnis pavadinimas) atskirai rūšiai įvardinti atsirado vėliau. Vietovardžiai: Briedbaliai, Briedlaukiai, Briedupė, Briedžiuliai, Briedžių sala, Briedžiulės pelkė, Briedšilis.

2. Rimvydas Baleišis, Petras Bluzma, Linas Balčiauskas. Lietuvos kanopiniai žvėrys. Vilnius, Akstis, 2003; August Martenson. Der Elch. Verlag Der Wissenschaften, 2017, 204, ISBN-10: 9783957002846; Wolfram Gieseler. Der Elch und seine urwüchsige Landschaft: Erinnerungen eines Forstmeisters an die Elchniederung in Ostpreussen 1937 bis 1945. 1987.

3. Walter Frevert. Rominten, 6. Auflage, München: 1977 (BLV), 225s.

4. Heinrich von Oepen. Jagen in Rominten (Paul Parey) 1982. Andreas Gautschi, Burrkhard Winsmann-Stein. Rominten Gestern und Heute. – Bothel: Nimrod, 1992. – 243 S.; A. Gautschi: W. Frevert: Eines Weidmanns Wechsel und Wege, 2005; U. Neumärker, V. Knopf, 2007. Görings Revier – Jagd and Politik in Rominten Heide. Berlin.

5. Iki 1818 m. apskritis 1920 m. pervadinta į Lankos/ Žemunos (Kreis Niederung), pagr. Miestas / Gastos (Heinrichswalde/ Slavsk) Herbe vaizduojama briedžio galva su šešių ataugų mentiniais ragais; 1938/ 1939 Rugsėjo 12 d. oficialiai spalio 1 d. pervadinta į Vokietijos/ Nemuno žemupio briedžių miškas/ Deutsches Elchwald/ Elchniederung/ Lankos apskritis=Lietuviškąja žemuma). Slavskij rajon/ Славский район Калининградской области), 1815-1848 m. vadintos Lietuvių žemuma arba Briedžių žemuma, piečiau Skirvytės plytinti Briedšilių arba Briedžiulės aukštapelkė.

6. Hans Kramer. Elchwald. Elchwald – Einst und Heute. 2007.

7. Paul Lemke. Der Kreis Elchniederung. In der Kreis Elchniederung gestern und heute. Rautenberg-Druck, Leer 2006 (1938), S. 9 – 17.

8. Algimantas Kamičaitis, 2006. Legendos apie šešiasdešimtšešiaragius briedžius. Medžiotojas ir medžioklės. Nr. 1(123): p. 31-32.

Be the first to comment on "Briedžio vaizdinys Mažosios Lietuvos krašto paveldo ženkluose. I d."

Leave a comment

Your email address will not be published.


*