Šiandieninis Šilutės miesto H. Šojaus muziejaus rinkinys sudarytas iš skirtingais laikotarpiais po vienu stogu priglaustų senienų. Šis permainingos krašto praeities paliudijimas byloja gyventojų galimybes, jų vertybines nuostatas ir pasirinkimus. Pamažu atrandamos esamų rinkinių pažintinės (mokslinės) vertės, nustatomi galimi jų įsigyjimo būdai. Gamtos kambario raguočių ragų rinkinys saugomas pramaišiui su naujais laikais įsigytais trofėjais, greta – didelę nuostabą keliančios neaiškios kilmės svetimkraščių gyvūnų iškamšos ir šių laikų iškastinių gyvūnų kaulai.
Kelių rinkinių likučiai
Pagrindinis liudijimas apie muziejinio daikto įsigijimą yra aprašai muziejaus pirminės apskaitos ir eksponatų registracijos knygoje ŠM GEK arba ŠM Pg. Šis numeris tvirtinamas prie kiekvieno įsigyto daikto/ eksponato nugarėlės ar priekinėje gerai matomoje. Būtent šio žymens ieškoma praėjus keliems dešimtmečiams, daikto tapatumui patvirtinti. Šilutės „Kraštotyros muziejaus inventorinė knyga pradėta vesti 1953 m., ir paskutiniai įrašai yra iš 1959 metų. Ankstyvesnių įrašų ar jų nuorašų neišlikę, sunaikinti arba iki šiol nežinomi. Naujoji Šilutės muziejaus pirminės apskaitos knyga pradėta vesti 1959 m. sausio mėn. (t.y. sąlyginai vadintina Tarybinio laikotarpio“), į kurią, manoma, įtraukti ir dalis senosios „knygos“ įrašų, ankstyvesniųjų sąrašų perrašai. Esami duomenys liudija, kad į šiandieninį muziejų skirtingu laiku įvairiais būdais pateko asmeninių ir išsklaidytų viešųjų rinkinių likučiai. Galimos kilties vietos yra Šilutės/ Šilokarčemos ir Klaipėdos apskritys, Pagėgių ir Tauragės bei Klaipėdos (gal ir tolimesnių) apylinkių dvarai, viešbučių ir svečių užeigos namai, mokyklų ir krašto muziejų rinkiniai. Dalis gyvūnų iškamšų (žalioji kūdrinė varlė, gyvatė marguolė, pilkoji antis ir kt.) įsigytos po 1949 m. iš Rygos mokymo priemonių įmonės.
Liudijo briedžių krašto legendą
Elnių ir briedžių ragų rinkinys menkai aprašytas. Išlikusi mažesnė, beje, ne pati puošniausia rinkinio dalis. Plačiamenčiai ar šakaragiai briedžių ragai buvo būtinas krašto aukštesnio visuomenės sluoksnio gyventojų namų svetainių ir vidaus menių puošybos dėmuo. Dalis grožybių turėjo iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus, apie kilmę ir kone asmeninius paliudijimus. Šiose anapus Skirvytėlės esančiose „Briedžių kampo klampynėse“ vyko karališkosios medžioklės, prižiūrėta rinktinė briedžių banda. Plačiaragiai briedžiai saugoti, medžioti tik išskirtiniais atvejais, bandos gerovei palaikyti, šalinti paliegę ar pasiligoję menkos vertės ragus auginantys gyvūnai. Tauriųjų raguočių galvos puošmenos rodytos urėdijų ir eiguvų valdybų pastatuose, ragų kiekis kasmet pasipildydavo naujais, išskirtinių raguočių numetamomis grožybėmis, ir dar nenumesti, jie jau buvo įtraukiami į vertybių apskaitas, aptariamos erdvės jiems iškabinti. Vienoje retų nuotraukų matome briedžio gražuolio viso amžiaus numestų ragų rinkinį.
H. Scheu ir artimosios šeimos aplinkos nariai negarsėjo kaip ypatingi medžiotojai. Tačiau žinoma, kad dalyvavę pavasarinių slankų, rudeninių žąsų ir ančių medžioklėse, žiemą vyko į kiškių medžiokles, vyko į briedžių žvalgytuves, bendravo su Rusnės medžiotojų būrelio nariais, kur buvo mezgamos naujos ir sutvirtinamos ankstesnės pažintys, dalijamasi įspūdžiais ir naujienomis iš tolimesnių apskričių. Rusnė tuomet nesibaigė ties Skirvytėle, ir Brioniškių dvaro (Adl. Brionischken) smuklė dažniau buvus didesnės kelionės pradžia, nei pabaiga.
Šiuo metu muziejaus rinkinyje yra 14 ragų siejamų su Hugo Scheu (ir Lebartų, Lapynų) dvarais ir šeimyninės aplinkos asmenvardžiais. Esamas ragų rinkinys laikytinas nepilnu, pirmykštės rinkinio grožybės karo ir pokario negandų laike išblaškytos ar sunaikintos. Ragai siejami su Hugo Scheu dvaro H. Scheu ir sūnaus Erich Scheu gyvenamuoju laikotarpiu 1892–1937 (1938). Deja, šiuo metu rinkinio ragai– neypatingi trofėjai akiai paganyti ir net ir svečiui parodyti. Išskirtinis būtų „Mentinių ragų vainikas“ pirktas 1928 metais ir „briedžių ragų krėslas“– tikro to laiko prabangos poreikius išmanančio meistro rankų darbas. Tauriojo elnio kaukolė rasta Klaipėdos miške 1911 metais. Stirnino ragai su „perlais“, viršutine kaukolės dalimi, pirkti 1922 metais. Daugelio ragų įsigijimo metų nuorodų (t.y. pirminių šaltinio) nepavyko patikrinti.
Čiutelių dvaro rinkinys
Vienas iš galimų muziejaus rinkinio šaltinių galėjo būti Čiutelių dvaro zoologinių senienų rinkinys. Apie jį žinių pateikė muzikologė Ona Narbutienė (1930–2007). Jos senelis Vyties Kryžiaus kavalierius generolas Leonas Radus-Zenkavičius (1874–1946), po 1928 m. išėjęs į atsargą įsigijo Čiūtelių dvarą ir valdė jį iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Dar vaikas būdama Ona prisiminė gyvenimo dvare vasaras, kaip paukščių (sakalų, vanagų, slankų) ir medžiojamųjų žvėrių iškamšų rinkinys veikė vaiko vaizduotę ir buvo senelio pažiba. Dvaras ir rinkiniai iki mūsų dienų neišliko.
Pamario svečių namų grožybės
Gyvūnų muziejinių retenybių mainų bei įvairių galimų jų įsigijimo ir „nusėdimo“ vietos buvo įvairios. Ragai ir svečių šalių gyvūnų iškamšos bei iš jų pagamintos gamtinės įdomybės klajojo iš vieno savininko pas kitą, ir prieš tai galėjo pabuvoti net kelių dvarelių nuosavybe, dalis nusėdo pasienio ir didesnėse kryžkelėse, prekybinių ir susisiekimo kelių užeigų namuose ir pašto stotyse. Atsiminimuose minėta Baltijos pilkųjų ilgasnukių ruonių kaukolės, kailiai ir piešiniai saugoti nerijos viešbučių savininkų viešai rodomuose rinkiniuose. Briedžių, elnių ir stirnų ragai kabojo Nidos viešbučių Sakučio viešbučio (Martin Sakuth) „Dailininkų verandoje“ ir maudykloje „Kurischer Elch“, Hotel Königin Luise Inh. G. Blode, Juodkrantės viešbutyje „Kurhaus Hotel kurischer Hof“. Žvėrių iškamšų buvo Rasytės Paukščių stebyklos ir Neringos muziejuose, kur rodyti greta džiovintų augalų, paukščių iškamšų ir kiaušinių. Ventės kaimo pradžios mokyklos mokomajame rinkinyje, dalis rinkinio pervežta į Neringos muziejų, taip pat buvo briedžio ragai.
Ragai, turėję pateisinti miesto vardą
Dalis retenybių atklydo ir nusėdo Tauragės apylinkėse, kryžkelėje į Rusiją ir Rytprūsius. Manoma, kad Žemaičių Naumiesčio pasienio viešbučio savininkų rinkinyje buvo šiandieninė Švėkšnos muziejaus rudojo lokio („Meška padavėjas“) ir briedžio galvos iškamšos. Smuklių nuotaikas atitinkančių grožybių XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvus ne viena. Tarp Tauragės muziejininkų išgarsėjusiais „Tauro ragais“ buvo siekiama pateisinti miesto vardą, ir tokie įspūdingi ragai įsigyti pokariu. Vyresnės kartos tauragiškių kaukolė su ragais (apie metrą ilgio ir apimtis storiausioje vietoje 60 centimetrų) vadinta „Tauro ragais“. 1966 m. mokslo populiarinimo žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ skelbtas galimos jų kilmės aprašas ir pasakojimas, mūsų pasakojimui pateikiantis vertingų nuorodų. Tauragietis Pranas Stasiūnaitis, gimęs 1902 m. Eržvilko valsčiaus Davidaujo kaime, daugelį metų dirbo Tauragės Mėsos kombinato dezinfektoriumi. Kraštotyrininkei pasakojęs, kad 1912 m. piemeniu tarnavęs Bačių kaime pas Antaną Endziulaitį. Žiemą pas juos užėjo pasiligojęs elgetaujantis senelis ir paprašė prieglobsčio. Tačiau ilgainiui sunkiai apsirgo, taip ir pasiliko iki išgis. Globa truko tris žiemos mėnesius. Ūkio šeimininkas globą pavedė piemenėliui, ir jie abu gražiai sutarė, šis jam pasakodavo daug pasakų, padavimų ir legendų, prisiminimų apie tremtį katorgoj. Kartą, nujausdamas artėjančią gyvenimo baigtį, senelis sukvietė liudininkus ir pasakė, kad tarnaudamas vėžiku pas poną, už gerą darbą gavęs didelią geležimi kaustytą skrynią, joje saugomas didžiausias jo gyvenimo turtas – „ragai“. Skrynia yra Kuzių kaime pas Bartulį, ir šį turtą paliekantis kaip padėką už globą. P. Stasiūnaitis ragus saugojęs namuose iki 1957 metų, kuomet įskūrtas restoranas-viešbutis „Tauras“ ir juos perdavė valstybei (S. Stanevičiūtė, 1966, № 9, p. 42). Puošnūs ragai [GEK P. 3845] kabojo virš pagrindinių salės durų. Apie 1964 metus, pilyje įsikūrtas Tauragės politechnikumas, ragai perkelti į muziejaus rinkinius. 1991 metais besikuriančio muziejaus taryba pakartotinai ištyrė ragų tapatumą. Žinovų išvada tauragiškius nuliūdino: ragai ne tauro, o afrikinio buivolo. Prasidėjus visuotiniam privatizavimui, ragų užsinorėjo visuomeninio maitinimo įmonė, prašė parduoti net keli senienų rinkėjai. 1992 metais ragai perduoti į „Santakos“ muziejų ir saugomi iki šiol. [Už šią nuorodą dėkoju Aleksandrui Naryškinui, Tauragės krašto muziejaus SANTAKA Gamtos-fotografijos skyriaus vedėjui].
Kilmės gija driekiasi į Tilžę
Tauragės buivolo ragų įsigijimo vieta ir aplinkybės tikslintinos, tačiau neabejotina, kad jie galėjo būti susiję su Šilutės muziejaus puošmena, taip pat afrikinio buivolo arba juodojo buivolo (Syncerus caffer caffer) ragais [Ga16; GEK1405]. Muziejuje saugomi šios rūšies patino ragai truputi stambesni, ir manytina, kad tai kadaise vieno nenustatyto Tilžės / šiandien Sovetsko apylinkių savininko rinkinio, nes kilmės ir įsigijimo laikas persidengia šioje istorinėje kryžkelėje: 1953 m. muziejinės apskaitos knygos įrašas liudija, kad jie pirkti 1947 m., ir teigiama, „iškasti Nemuno vagoje ties Pagėgiais“. Išlikusioje nuotraukoje matome 1949–1953 m. kraštotyros muziejaus vedėją Martyną Jonaitį (1890–1954 (?). Ragai rodomi gamtos skyriuje.
Neaiškios kilmės svetimkraštės retenybės
Praeities ūkanose skendintį „Buivolų ragų“ atvejį papildo Šilutės muziejaus gamtos kambario Pietų Amerikos ir Afrikos gyvūnų iškamšos ir ragai. Pirminę apžvalgą pristačiau 2019 metais (Zoologinės retenybės Šilutės muziejuje ir… Ventėje. https://www.silaineskrastas.lt/kultura/silaines-sodas/zoologines-retenybes-silutes-muziejuje-ir-venteje/(2019-08-08). Nuo to laiko duomenys pasipildė. Muziejuje taip pat saugomas Granto gazelės (Grant’s Gazelle (Nanger granti) patelės ragas, rastas, pagal muziejinės knygos įrašą: „1949 m. Rugulių mokykloje darže“. Ne mažiau stebina „pamaryje aptiktas“ pjūklažuvės (Pristis pristis) snukio priekinis darinys vadinamas „pjūklu“, kaip liudija įrašas „rastas Ventės rage 1921 m.“. Iš Brazilijos pampų kilęs šešiajuostis (Six-banded armadillo (Euphractus sexcinctus) ir septynjuostis (Dasypus septemcinctus) šarvuočiai, muziejaus knygoje aprašyti kaip „vėžlys „ilgas“ (t.y. plokščias, nesusirietęs, su kyšančia uodega) ir „nedidelis vėžlys“ (į kamuolį susirietęs gyvūnas) [metai ir įsigijo aplinkybės nenurodytos). Ankstesniame straipsnyje minėjau, Ventės rago paukščių žiedavimo stotyje (anksčiau Ventės sielininkų ir laivininkų, pramogautojų smuklėje, vėliau – nuo 1949 m. rugsėjo – Lietuvos mokslų akademijos Biologijos instituto Hidrobiologinėje laboratorijoje) penkis dešimtmečius ant sienos kabėjo žaliojo jūrinio vėžlio (Chelonia mydas) nugarinis skydas (karapaksas). Laboratorija nepertoliausiai nuo minėtos Rugulių mokyklos. [2011 m. atnaujinant pastatą statybininkai jį išsivežė ir tolesnis likimas nežinomas]. Biologai dirbę šioje laboratorijoje į tai nekreipė dėmesio ir metro ilgio tamsus šarvas virš spintos kabojusią keturis dešimtmečius. Jaunosios kartos tyrėjams, į užtarnautą poilsį išėję pirmtakai ne kažką teperdavė, ir jų atsiradimo aplinkybės išsitrynė iš laboratorijos darbuotojų atminties. Man, anuometiniam Vilniaus universiteto herpetologui, labai jau knietėjo išsiaiškinti, kokiais keliais jos patekusios į atokų pamario kraštą, tačiau 1996 m. rugpjūtį jau buvo per vėlu. Pasikeitė kartos. Tikrą jų vertę galėtų atskleisti tik zoologai ir muziejininkai.
Naujausių medžioklės trofėjų rinkiniai (Sovietmečio/ Tarybinio laikotarpio ragų rinkinio papildymas) po 1949 m. papildyti iš asmeninių Šilutės Medžiotojų ir žvejų draugijos (įkurta po 1949 metų) narių. Ją sudaro 18 ragų. Pavyzdžiui, stirnos ragai su viršutine kaukolės dalimi muziejui dovanoti 1958 metais. Europinio briedžio (Alces alces L.) ragas naudotas kaip pakaba, muziejui dovanotas 1966 metais. Atkreipčiau dėmesį į didžiosios kudu/ sraigtaragės kudu (Tragelaphus strepsiceros) ragą pirktą 1964 metais. Europinio buivolo (Ukrainos stepių buivolo (Bovis) ragas (62*9 cm ilgio ir skersmens), Nr. 80. [In. Nr. 5590] įsigytas 1971 m. lapkričio 11 d., juos seno Saugų pastato palėpėje aptiko ir įsigijo Saugų vaikų namų gyventojas Vytautas Gogaitis. Ankstyvesnė jų kilmė neaiški.
Išliko net trys tauro ragai
Tauragės ir Šilutės muziejuose saugomos iškastinės raguotųjų žinduolių liekanos. Jos aptiktos žemės naudmenų kasimo darbų metu. Europinio tauro (Bos primigenius) ragas Šilutės muziejuje [ŠM GEK 2646 Ga 76], rastas Vedeckio Juozo 1958 m. Skaudvilės rajono, Eržvilko apyl., Šaltuonos upės atkrantėje ties Milaičių kaimu. Tai buvo dovana iš muziejininkės Danutės Narbutienės gimtinės, į muziejų jį perdavė 1962 m. spalio 24 d. brolis Eduardas Lukoševičius. Antrasis tauro ragas [ŠM GEK 2953 Ga 84] į muziejų perduotas 1964 m. liepos 20 d. ir trečiasis ragas [ŠM GEK 5590 Ga 80] perduotas 1971 m. lapkričio 11 d. Bėje, visi ragai į inventorines knygas įrašyti tik 1975 metais. Vėlyvas aprašas ir kilmės sąsajos lieka neaiškios, tad panauda moksliniuose tyrimuose ribota.
Mamuto dantys žvyro duobėse
Mamuto vilniakailio (Mammuthus primigenius) iškastiniai krūminiai dantys ir iltys yra vertinga medžiaga tyrimams. Apie mamutų kaulų kilmę ir radimo aplinkybes Lietuvoje stokojama žinių (Daugnora, 2004, p. 11). Keli dantys rasti Vakarų Lietuvoje, tačiau ne visi žinomi mokslininkams, tad dar neįtraukti į mokslinius sąvadus. Šilutės muziejuje saugomas 1959 m. vasario 25 d. Verdainių žvyro karjere rastas mamuto dantis [ŠM GEK 1157 Ga 30]. Muziejui perduotas 1960 m. kovo 1 d., akto Nr.118, iš Traksėdžių durpių kraiko fabriko. Vėlgi, į muziejaus inventorines knygas įrašytas tik 1975 rugsėjo dvidešimt devintą dieną. Gauruotuojo mamuto kaulas rastas netoli Tauragės, Sungailiškių žvyro karjere, apie 1976 metus (XX a. aštuntame dešimtmetyje). Radinio savininkas Sigitas Ozgirdas kaulą laikinai perdavė Tauragės krašto muziejui „Santaka“ ir jį galima pamatyti gamtos skyriuje. Vainuto seniūnijos Balčių kaime gyvenantys tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai savo Margučių muziejuje taip pat turi mamuto dantį. Kintų seniūnijos Kiškių kaime gyvenantis Vytauto dėdė Arūnas Rimkus 2013 m. vasarą pirko žvyrą iš Gargždų karjero. Jame ir aptiko dantį.
Ledlaikio gyvūnų liekanos
1990 m. Batakiuose (Tauragės r.), kasant šulinį, dviejų metrų gylyje aptiktos 10 dalių ragų šiaurės elnio (Rangifus rangifus) ragus. Ragų amžius siekia apie 12 tūkstančių metų. 2017 metais ragą pakartotinai ištyrė Klaipėdos universiteto eksperimentinės archeologijos, trasologijos ir bioarcheologijos laboratorijose. Ant jo paviršiaus rastos pirmykščių žmonių veiklos žymės.
Šiandieninio muziejaus rinkinio senienų kilmė kur kas sudėtingesnė ir įvairesnė, nei manyta iki šiol, jis tyrėjams dar pateiks daug naujienų, juolab tyrimų kryptys tik aiškėja. Muziejininkai būtų labai dėkingi už žinias apie į tyrėjų akiratį nepatekusius ragus ir senąsias iškamšas bei pažintinę vertę turinčias gyvūnų liekanas.
Be the first to comment on "Atskleidžiama Šilutės muziejaus zoologinių retenybių kilmė"