Pavasario belaukiant

Kaip dažnai nusikalstam pavasariui – džiaugiamės juo jau subrendusiu, žiedais apsipylusiu, saulėj įkaitusiu, o tos pavasarėjimo dienos, toji ankstyvoji jaunystė, kai sniegas upeliais nugurga, kai medžių pumpurai skyla,  kai širdis suvirpa nuo svaiginančio vėjo gūsio… Kaip miela pasidžiaugti pabundančia žmogaus meile, o pavasaris argi ne toks?  Atsiprašome ir rašome: pavasarėja, pavasarėja…

Groja saulė vasario vargonais,
Švyti sidabrinės triūbos,
Lėtai ritasi natos nuo sniegu
Įkalintų stogo šlaitų.

Skersgatvy miega sušalęs vėjas,
Nematyt jokių pavasario pranašų.
Tik varnai dalykiškai šnekas
Seno medžio viršūnėje.

Stropuolis genys dar nestuksena
Morzės abėcėlės laiškų.
Tik poetas, į debesį atsirėmęs,
Junta tankesnį ritmą širdies.
Irena Arlauskienė

Dėkui
Tai dėkui
Didžiajam saulės grįžimui
Už galią gyvybę
Į žemę
Pašaukti.

Tai dėkui Perkūnui,
Kad žemę ir dangų mums atrakino –
Tiek laisvės po saule
Klestėti
Ir augti.

Tai dėkui likimui,
Tai dėkui Aukščiausiam –
Dar sykį
Pavasario leido
Sulaukti.

Tad dėkui
Už gėlę, žolę ir paukštį.
Ir medį:
Gali prie jo širdį
Pavargusią
Glausti.
Vida Tarozienė

Varveklių šviesoje
Ir saulei
Nusibodo žiema…
Per ilgai tylėjo upeliai,
Per ilgai snaudė pievos
Po baltu sniego apklotu.

Ji pasiilgo snieguolių
Drovaus baltumo,
Paukštelių skambių giesmių
Virš bundančių laukų.

Įrėmė spindulį
Į skaidrų varveklio stiklą –
Gal pirmas lašas nubėgs
Ir pažadins upeliuką,
Nuvingiuos per samanas,
Per pernykštį lapą,
Į žalią pavasario pradžią.

O gal dar akimirką –
Saulei patinka jos atspindys
Sidabriniuose varveklių
Veidrodžiuose.
Tegu akys prisigeria blizgesio.
Tegu dar būna skaidrūs varvekliai
Pavasario dienų spindesy.

Ir tada vėjas pirmas parneša žinią –
Drėgną žemės kvapą.
Paukščiai, sugrįžę iš tolių,
Parsineša dangų sparnuose,
Obelų šakose brinksta balti pažadai.
Vėl sekama gamtos pasaka…
Birutė Morkevičienė

Gelsvai rudus žirginėlius
lazdyno krūmo,
klevo žiedų kandeliabrus
graudžai
sujudinęs vėjas,
pašiašęs sausus
senolio ąžuolo lapus,
nurūko laukais
piktai kedendamas
baltas pūgos duknas.
Eglėje ramiai darbavosi genys,
krankė varnos,
bardamos nešildančią saulę,
gagenimo ritmu per viduržiemį
į vakarus nuplaukė žąsys…
Aldona Sapronaitienė