Martynas Jankus – nenuilstantis kovotojas už lietuviškumą Mažojoje Lietuvoje. Matydamas menką šio krašto gyventojų atsparumą krašte vis labiau gyvenime atsirandamam vokiškumui, jis buvo vienas iš kultūrinės draugijos „Birutė“ kūrėjų. Savo veikla draugija seniesiems krašto gyventojams siekė parodyti, kokia yra graži ir garbinga krašto praeitis, kokie turtinga kultūra ir dvasinis palikimas.
Būdamas spaustuvininkas siekė ir spaudos darbais žadinti mažlietuvių tautinį sąmoningumą – išleido ar inicijavo ne vieną spaudos leidinį. Jis buvo vienas iš 1918 metų lapkričio 30 dieną Tilžėje pasirašyto Mažosios Lietuvos tautinės tarybos akto iniciatorių. Juo buvo išreikštas noras senųjų krašto gyventojų „prisiglausti prie savo kamieno – Didžiosios Lietuvos“. Vėliau M.Jankus buvo vienas iš 1923 metų Klaipėdos sukilimo vadovų.
Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi ne viskas ėjosi taip, kaip savo vizijose matė ne vienas jo sujungimo šalininkas. Martynas Jankus dėl to pergyveno ypatingai. Tai iliustruoja Klaipėdos universiteto Istorijos Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikės, humanitarinių mokslų daktarės, docentės Silvos Pocytės prieš keletą metų M. Jankaus archyve rastas laiškas. Šiam nežinomam korespondentui, greičiausiai Amerikoje, jis rašo, kaip atrodo Klaipėdos krašto gyvenimas susijungus jam su Didžiąja Lietuva.
Siūlome susipažinti su šio laiško ištraukomis, kurios ir rodo, kaip M. Jankus pergyveno dėl krašte vykstančių, jo akimis, neigiamų dalykų.
Laiško tekstas pateiktas autentiškas, toks, kokį jį parašė Mažosios Lietuvos patriarchas. Siekiant išlaikyti autentišką kalbą, palikta rašiusiojo leksika. Žodžių rašyba pritaikyta mūsų dienų taisyklėms. Laiškas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų.
„Bitėnai, 16 lapkričio 1927 m.
Gerbiamas viengenti!
(…) Aš neabejoju, kad Tamista ir jūsų Amerikos dalis lietuvių, suprantate Lietuvos padėtį ir kad Amerikos lietuvių pagalba, taip gerai kaip nieko neveria, nes mes esame prasidėti ant išnykimo, ar tai už nuodėmes mūsų tėvelių, ar rasi ir kitos priežastys ore kaboja.
Per mano prijungimą Klaipėdos krašto prie Lietuvos, aš dabar savo kauluose jaučiu didelį sunkumą. Ir Klaipėdos kraštą atkėlę per uosto direktorių poną Galvanauską, kuris neprašytas rūpinosi už Klaipėdos konvenciją ir tokią autonomiją, kuri dabar mus ir kankina. Tas ponas Galv. Tai tasai, kuris aktingai pasirūpino pervesti Hymanso projektą ir mus pavesti lenkiškai motynai. Klaipėdoje dabar menkiaus vokiškos kalbos girdėti, bet daugiaus rusiškos, lenkiškos ir žydiškos. Klaipėda tai dabar antras Vilnius ar Maskva.
(…) Mes, kurie tikėjomės, kad priglaudus Lietuvai Klaipėdos uostą išgelbėsime Lietuvą nuo plėšriųjų lenkų, o dabar tai mus Klaipėda virsta ir Varšuvą. Tie ponai aukštieji valdininkai, tai visokiems įmonėms pasirūpina, kad lietuviškąjį gaivalą teikdinti, o vokiškąjį kelti, tai brauks kaip raudonas siūlas per visą tą laiką nuo pat priglaudimo nuo pirmojo Gubernatoriaus Budrio, Žiliaus, Žalkausko ir paskujo Merkio. Ir dabar vėl išrinktas seimelis, kur dauguma per Lietuvos valdomus suerzintų lietuviškų gyventojų ir net pačių mūsų veikėjų, rinko stačiai prieš valstybinius atstovus, su kuriais ir vėl rokuojasi kaip p. Merkys kaip ir jo mylista Voldemaras. Kad mes bjauriausia pavojų mūsų idėjoms ir pražudymui lietuviškumo Klaipėdos krašte prijautėme, tai pašauktas ir aš su senais draugais ir veikėjais lankėme poną gubernatorių ir prašėme, kad mus neatiduotų svetimiems, iš svetimos Vokietijos atsidanginusiems pajuokti ir stumdyti. Tai ponas Merkys mums pareiškė, kad reikia rokuotis su aplinkybėmis, nes ir didžiosios tautos kartais priguli nuo kitų. O mums nuo kitų, nuo kelių vokiškų junkerių, kurie Klaipėdos krašte savo Vaterlando propagandą varo, tai nieko prigados nėra.
(…) Tuomi tarpu su vargu įrengta Klaipėdos spartesnė lietuviškoji gimnazija, kurioje dar kiek būtų ateičiai lietuviškos jaunuomenės priauginama, bus uždaroma, nuduodant stoką lėšų.
(…) taigi dar kartą pasakau, kad mes pirma revoliuciją pakeliame prieš vokiečius bei lenkus arba lenkų vardu veikiančius prancūzus. Ir dabar atidavę Lietuvos internacionalistams (…) nykstame, o jei pagalbos iš niekur nesulauksime, nei paramos, tai apie išlaikymą lietuviškumo negali būti nei kalbos. Mes išnyksime, liks tiktai (…) atsiminimas, kad lietuviškoje valstybėje neatsiras lietuvių (…) Dabar nyksta mūsų valdovai tai mums svetimi ponai, kurie daugiausia tai svetimų bobų vyrai. Iš lietuviškumo juokiasi ir traukia dideles algas, iki kol Lietuvos lietuviškus žmones tiek nuvargins, kurie mieliausiu noru grįš tai prie vokiečių tai prie rusų, o rasi ir lenkų…“
Labai aktualu ir šiandieną.