Kai dienos bėga taip greitai: pokalbis su senjore Zina Kuzminskaite

Šį rašinį dėliojome ilgai… Ilgas jis ir išėjo. O viskas prasidėjo nuo paprasčiausių įvairių proginių sveikinimų, kurių Zina Kuzminskaitė turi sukaupusi labai daug. Juos pavadinome ,,Niekas niekur nedingsta, kas kitiems su meile išdalinta“. Tada ir kilo mintis pašnekinti ir jų autorę – taip gimė šis rašinys. Ziną kalbino vėdrynietės Birutė Morkevičienė ir Vida Tarozienė.

Daug kas nepatenkintas, kad pensininkai dar vadinami senjorais. O gal visai nieko šis eufemizmas (švelnesnis pakaitalas), juk lotyniškai senior reiškia vyresnysis.  Beje, žodis senjoras pensininko reikšme taip paplitęs, kad jį šalia „ispanų pono“ teks pripažinti oficialiai ir įtraukti į žodynus. Kaip ten bebuvę, šįsyk kalbiname senjorę Ziną Kuzminskaitę, Šilutės trečiojo amžiaus universiteto klausytoją, buvusią mokytoją, ilgai dirbusią Verdainės pagrindinėje mokykloje. Nesinorėjo pašnekovės įsprausti į griežtus interviu rėmus, tiesiog pasmalsavome, kas labiausiai įstrigę iš pedagoginio darbo metų, kas padėdavo pailsėti, atsipalaiduoti nuo įtampos nelengvame mokytojo darbe, kuo pagaliau užpildyta senjoriška kasdienybė.

Be abejo, profesinė veikla turbūt viena svarbiausių veiklų žmogaus gyvenime. Dirbdama ilgametį pedagoginį darbą (43 m.), pažinau didelį būrį kūrybingų, pasišventusių kilniai mokytojo profesijai žmonių. Jie kūrė mokyklos įvaizdį, jos aurą atskleisdami ne tik vaikų gebėjimus, bet atverdami ir savo plačias kūrybines erdves.

Kurį laiką Verdainės pagrindinėje mokykloje dirbau pavaduotoja ugdymui. Manyčiau, viena iš svarbiausių pavaduotojo darbo krypčių – skatinti iniciatyvas, palaikyti kilusias originalias mintis ir idėjas. Įdomu jas ir įgyvendinti per renginius, parodas, konkursus, paskatinti tą kūrybinę veiklą. Stengiausi palaikyti, padrąsinti kolegas, įvertinti jų pastangas, būti įvykių, darbų sūkuryje. Šitaip, maniau, galima daug nuveikti, o ir mokiniams gera tokioje mokykloje.

Skaudžiausia pedagoginio darbo patirtis – mokyklos uždarymas. Mokyklos, kurioje mokėsi 420 vaikų, mokyklos, kuri buvo išskirtinė su integruotomis neįgaliųjų klasėmis, mokykla, kuri buvo žinoma ir už rajono ribų, staiga tapo nebereikalinga. Kiek  dėl jos išlikimo sulaužyta iečių švietimo skyriuje, ministerijoje. Niekas nepadėjo. Dėl mums nežinomų priežasčių ir tikslų mūsų pasiūlyti variantai buvo atmesti ir mokyklos nebeliko, vaikai išsibarstė po kitas mokyklas. Neatšventėme 60 – mečio, tiktai prie stadiono auga 40 – mečio proga pasodintas ąžuoliukas.

Nelinkėčiau niekam pereiti tokius išbandymus, užtat jie tvirtai suklijavo bendraminčius. Vadinamoji „šaunioji septyniukė“, ištikimos kolegės bendrauja iki šiol. Suartino mus ir šviesios atminties Anatolijaus Užpelkio vairuojamas autobusiukas, kuris išmaišė ne tik Lietuvos kelius, bet pasiekė ir Rundalę, Kuldygą, Ventspilį, Taliną, Helsinkį. Tų kelionių būta per 20, visas jas prisimenu šiltai, nes turėjome tokį paslaugų, kantrų, geraširdį vairuotoją.

Atsipalaiduoti žmonės, aišku, randa visokių būdų. Man tai buvo teatras. Pati nustebau pamačiusi, kokia didžiulė mano aplankytų spektaklių bukletų sankaupa. Ja susidomėjo Birutė Morkevičienė, kolekcininkė, kuriai mielai savo bukletus padovanojau.

Gal jau daug kas išdilo iš atminties, bet svarbiausi dalykai išliko. Su Klaipėdos dramos teatru susipažinau besimokydama pedagoginėje mokykloje. Žavėjausi M. Černiauskaitės, B. Barausko, V. Kanclerio vaidmenimis. Nevardinsiu visų matytų spektaklių, bet J. Marcinkevičiaus „Mažvydas” su V. Paukšte sukėlė tokią emocinę audrą, kuri neišblėsta iki šiol.

Su Vilniaus teatrais susipažinau neakivaizdžiai studijuodama pedagogikos universitete. Sesijų metu su kolegėmis lakstydavome į Akademinį dramos teatrą, Jaunimo teatrą, nepamiršdavome operos ir baleto pastatymų. Mačiau M. Mironaitę „Makropulo recepte“, R. Adomaitį, lipdantį Lietuvą „Mindauge“, „Pirosmani, Pirosmani…“ su V. Bagdonu, žavėjausi D. Kazragytės vaidyba. Režisieriai R. Tuminas, E. Nekrošius įvedė mane į nuostabų teatro pasaulį, kur pjesių autorius, režisierius ir aktorius susipina į vieną didžiulį šviesos kamuolį, kuris vilioja eiti tolyn. Neperdėsiu sakydama, kad teatre atgavau tikėjimą žmonėmis, gėriu ir tiesa.

Truputį gaila, kad šiandien dienos bėga taip greitai, nespėji jų gaudyti. Gal žemė sukasi greičiau. Kasdienybė labai paprasta – rytas, vakaras. Knyga, televizorius, pasivaikščiojimai miesto gatvėmis.  Džiaugiuosi esanti reikalinga artimiausiems žmonėms – broliui, sūnėnui, mano rankos dar turi jėgų panirti į daržo, sodo žemę. Susikūrus Trečiojo amžiaus universitetui, panirau į literatų sambūrio „Vėdrynas“ vandenis. Eilių nerašau, bet džiaugiuosi naujais kolegių kūriniais, eilėraščiais, išleistomis knygomis. Norėdamos dalyvauti diskusijose, aptarimuose, daug skaitome. Patikėkite, vadovė I. Arlauskienė taip įsuka mus į darbų verpetą, jog negali likti abejingas naujai idėjai, planams. Žaviuosi visomis kuriančiomis vėdrynietėmis, džiaugiuos, kad jos girdimos ir matomos įvairiuose renginiuose, susitikimuose.

Niekas niekur nedingsta, kas kitiems su meile išdalinta

Gerasis žmogau,

Daina supažindino mus. Kas gali būti gražiau? Paklusau grakščiam Tavo rankos mostui. Net pristatinėti kūrinius klausytojams man patikėdavai!

Kartu su Tavimi iš visų pusių buvau apsupta muzikos. Liejosi gražiausios melodijos, įspūdingi kūriniai. Tu taip sugebėjai P. Čaikovskio „Rudenį“ sugroti mažų vaikų širdelėmis, jog visą gyvenimą „man širdis dar ilgis saulės spindulių“.

O kiek kartų su Tavimi išdrebėta įvairiausiuose konkursuose! Kiek braškių iš Tavo sodo ir kulinarinių stebuklų išragauta! Praturtėjo mano dvasia Tavo sielos karalystėje.

Klesti mano kambarėlyje Tavo dovanotas lapuotis, lyg patvirtindamas – niekas niekur nedingsta, kas kitiems su meile išdalinta.

Mano puikioji laiptinės kaimyne, dzūke nuo Oniškio iš Gruodninkų kaimo,

Bet kada galiu čirkštelėti Tavo durų skambutį, būsiu išklausyta, priglausta ir pavaišinta „kiek tiktai leidžia išteklius“,  ir į karščiausią diskusiją įtraukta, ir dainą sutraukti pakviesta. Juk Tu dzūkė – balsinga, darbšti kaip bitė, tikra žemė. Mūsų kaimynystė – dangaus dovana.

Mieloji Metelių ežero nimfa,

Šilutę pakeitė Raudondvaris ir Suvalkijos ežerų peizažas, bet tiek gražaus laiko buvo praleista Tavo Naujakurių sodyboje, klestinčioje gėlėmis, uogomis, vaisiais, jog labai dažnai mintimis grįžtu į tas kartu praleista dienas…

Menu, Tu šast už vairo ir jau maudynės prie Šilutės ežerėlių, grybavimai, Rusnės saulėlydžiai, Šiluva, Šventosios vandenys. O kur dar poetų eilėmis nuspalvinti kolegių pasisėdėjimai prie vaišėmis nukloto stalo?

Viliuosi, jog dar bus turiningų vakarų prie Metelių ežero (to, kuris nuotraukoje), bus maudynių ir ramių saulės palydėjimų.

Brangioji,

Perėjai ugnį, perbridai vandenis, įveiksi ir ilgąjį kliūčių ruožą savo kely. Fortūna dar nusišypsos tau ir vartai į žmogišką laimę bus plačiai atverti.

Žaviuosi Tavo darbštumu, atsakingumu, draugiškumu kelionėse ir, žinoma, skambiuoju sopranu. Tu – kaip tas žibintas atvirutėje, pripildytas begalinės meilės ir pareigos šviesti.

Mieloji,

„Vertybės, kurios nušviečia man kelią ir diena iš dienos suteikia drąsos džiaugtis gyvenimu – gerumas, grožis, tiesa“. Taip samprtauja A. Einšteinas. Kad tai Tavo gyvenimo vedliai – aišku: gerumo Tavy su kaupu, grožį skleidei per literatūrą, tiesos paieškos akivaizdžios.

Gal tavo gyvenimiška patirtis pagausino einšteiniškų vertybių sąrašą?

Bičiule,

Tu esi tas žmogus, kurį vien sutikus, pamačius pasidaro gera. Kažkada Tave vadinome žydinčia liepa (esi gimusį tą gražų vasaros mėnesį), dabar, sakyčiau, esi vasara su svaiginančiu medunešiu, dangaus žydrumu, rytmečio išbučiuotomis lauko gėlėmis, gracingu drugelio šokiu, paukštės skrydžiu. Tiek daug telpa tavy!

Gera su tokia vasara, nes ji visada laukiama, pasigendama, mylima. Man svarbu žinoti, kad esi, dar svarbiau – kad Tu tai žinotum.

Miela drauguže,

Tiek metų eita greta, tiek praslinkusių vienadienių veidų, o Tu išlikai žmogumi, į kurio duris bet kada galiu pasibelsti. Ar širdies nerimas, ar draugių susibūrimai, rugsėjo ar metų palydų šventės, ar troškimas pasigrožėti besikeičiančios gamtos stebuklais – prašom, vartai atkelti!

Kažkada pavadinau Tave nuostabaus kampelio karaliene. Dabar tas kampelis – čiurlioniška pasaka, dviejų žmonių delnuose laikoma ir puoselėjama. Maudomės tos pasakos spinduliuose, žavimės sklindančia begaline ramybe, svetingumu ir jo didenybe – pastovumu. Tegul ta pasaka būna be pabaigos.

Žavingos šypsenos savininke,

Neužmirštami mūsų pasisėdėjimai ligi aušros, širdingi pokalbiai, audringi ginčai ir, žinoma, dainos, dainos, dainos… Visa tai – jaunystės štrichai.

Dabar Tu man versmė, nesustingusi per speigą, neužpustyta užklupusių pūgų. Gera būti prie tokios versmės, semtis ramybės, ištvermės, gyvybingumo. Daug, be galo daug gerumo tavy.

Mano bendraminte,

Per tiek bendrystės metų suvalgytas pūdas druskos surišo mus į tvirtą kumštį. Tavimi pasitikiu, remiuosi ir žinau – prireikus būsi greta.

Vertinu Tavo kūrybiškumą, organizuotumą, sugebėjimą pastebėti tai, ko nepamato kiti, emocingai džiaugtis kelionių vaizdais ir juos įamžinti aparato spragtelėjimu. Nerimsti, ieškai naujovių ir apipili siurprizais. Palaikai gerą nuotaiką, nors oi oi oi kaip tau kartais būna sunku. Esi ašis namuose, giminėje – visur rieda tavo ratas negirgždėdamas, peršokdamas prarajas ir akmenis. Ašis juk patikima ir žinau: „Mes, eisime, eisime eisime, rankomis susikabinę“.

Drauguže,

Su Tavimi, atrodo, keliaujame ne tik po Lietuvą, bet skrendame į Dainavijos šalį. Semi ir semi iš jos šulinių tuos pasakiškus turtus. Suklusęs buvo ir Stelmužės ąžuolas, ir šaltinis prie Laumės pėdos Biržuvėnuose, ir senoji Bukantė.

Esi žvejo žmona. Ir gimei prie jūros, todėl linkėjau kažkada Tau Melnragės smėlio gėlių žydėjimo, jūros įgrojimų, vadinau Tave lyg posmu nebaigtos dainos. Veržiasi iš tavęs humoras, jokiom progom nepritrūksta dainų.

Amžinoji drauge, aštraus liežuvio savininke, audringo charakterio ir nerimastingos sielos žmogau!

Per pusę amžiaus pažinties būta visko – nesusipratimų, žavėjimosi, audrų, perkūnijų, žaibų, potvynių ir atoslūgių. Būta daug daug muzikos ir dainų ir, kas be ko, mielo ausiai taurelių skambesio.

Tu kažkada man linkėjai: „Brangioji, kad taip dar daug daug metų bėgtume į tavo gimtadienį“. Tikėkime, kad taip ir bus! Pėdos smėlyje gilios.

„Visada galvojau, kad žmonės yra geri. Priešingu atveju žmonija būtų seniai išnykusi“,- lenkų režisierius Romanas Polanskis. Ne veltui skaitydama šiuos tekstus, prisiminiau Polanskio posakį: tokią didžiulę gražios bičiulystės dozę jie savyje talpina. Juose užrašyti žodžiai kažkada buvo pasakyti šventėje, jubiliejuje ar kita kokia nors ypatinga proga. Tada paprastai blogais epitetais nesišvaistoma. Ir vis dėlto jie byloja apie gerumą. Pirmiausia autoriaus (adresanto): negali žmogaus širdyje keroti pykčio, pagiežos daigai, kada matai, kaip jis vertina bičiulystę, tarpusavio santykius, kada matai, su kokia šiluma, meile kreipiasi į adresatą – kaimynę, draugužę, bičiulę, kaip juos pažįsta ir brangina. Pagaliau pastarosios irgi nušvinta kitokioje, gerumo  sušildytoje šviesoje, patiki, kad šių bičiulių bendravimas – tikra dievo dovana.

Tarsi neišsiųsti laiškai šie gražūs žodžiai gulėjo Zinos Kuzminskaitės stalčiuje, bet, matyt, ir ranka nekilo, ir širdis neleido  jų išmesti. Ir puiku – neprošal visiems mums prisiglausti prie gerumo, juk, anot Zinos, „gera būti prie tokios versmės, semtis ramybės, ištvermės, gyvybingumo“.

Tekstus publikavimui parengė Vida Tarozienė