Jomantų piliakalnis

Žvelgiant į rytus nuo piliakalnio.Žvelgiant į rytus nuo piliakalnio.

Minint Piliakalnių metus, Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filialo darbuotojai rugpjūčio mėnesį surengė išvyką į Jomantų piliakalnį.  

Kelyje Saugos – Švėkšna, ties Inkakliais pasukus į kairę, žvyrkeliu pervažiavus Jurgaičių kaimą, tarp dabartinių Jurgaičių ir Jomantų kaimų ir yra Jomantų piliakalnis. Jis kartais dar vadinamas ir Jurgaičių piliakalniu, o liaudyje anksčiau buvo labiau prigijęs pavadinimas Pilis. Dabar vadinama tiesiog Jomantų piliakalniu. Lengviausia jį rasti ties rodykle „Jomantų slėnis“ pasukus į kairę ir tuoj pat vėl sukant kairėn į miško keliuką. Juo važiuoti iki Ašvos upės slėnio, kur kairėje pusėje už Telšinos upeliuko (Ašvos intako), kurio plotis tesiekia 1 – 1,5 m, pamatysite piliakalnį, gausiai apaugusį lapuočiais medžiais bei krūmokšniais. Aplink piliakalnį išmintas takelis spirale, kuriuo nesunkiai galima į jį įkopti.

Apačioje matyti tekantis Telšinos upelis.

Apačioje teka Telšinos upelis.

Kaip nurodo literatūra, piliakalnį iš pietvakarių ir šiaurės pusių juosia Telšinos upelis, iš pietų – Ašvos upės slėnis, rytuose yra 40-50 m pločio dauba. Šio piliakalnio šlaitai gana statūs iki 10 m aukščio. Aikštelė ovali, pailga pietvakarių – šiaurės kryptimi 86 m ilgio ir 13 m pločio, iš visų pusių apjuosta pylimu. Pietvakarių ir šiaurės rytų galuose pylimas aukštesnis. Į rytus nuo piliakalnio yra Jurgaičių kapinynas, kuris dar vadinamas Milžinkapiais. Pasakojama, kad čia senovėje laidoję karius, kritusius kovoje su kryžiuočiais, ginant Jomantų piliakalnį.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Čia 1993 m. buvo atlikti žvalgomieji tyrinėjimai. Jo metu rytinėje piliakalnio papėdėje ir buvo aptikta gyvenvietė. Tyrinėjimo metu aptikti keramikos radinių, datuojamų I-X a., geležies gargažės gabalai. 1967 m. plačiau tyrinėtas Jurgaičių kapinynas.

Vaikštant piliakalniu, kojos smenga į minkštą puveningą lapų patalą. Čia auga pakalnutės ir keletas grybų, o saulė sunkiai prasiskverbia pro lapų laja. Nuo piliakalnio pažvelgus į rytus, medžių viršūnės matyti sulig jo viršumi, į pietus – pro medžių tankmę – šviesėja Ašvos slėnis. Smagu sėdėti ant piliakalnio krašto ir žiūrėti iš aukšto bei klausytis senų istorijų, pasakojimų, kurias ir jums papasakosiu…

Matyti aikštelės įduba su pylimais.

Matyti aikštelės įduba su pylimais.

Sakoma, kad senovėje pilyje, buvusioje ant piliakalnio, gyvenę milžinai, kurie vienu žingsniu nužengdavę į kaimą. Senoliai pasakodavo, kad seniau piliakalnio smaigalyje buvusios durys – skylė, į kurią buvo galima net ilgiausią kartį sukišti. Bet paskui tos durys užgriuvusios [1]. O juk ir šiandien piliakalnio viršuje galima rasti skylių, einančių į piliakalnio vidų.. Tik šių dienų žemaitis pasakys, kad tai kokių gyvūnų urvai…

Padavimas pasakoja, kad piliakalnis buvo supiltas gilioje senovėje apylinkės valdovo Jomanto, nuo kurio piliakalnis ir kaimas gavęs vardą. Pilyje buvę išmūryti akmeniniai rūsiai. Šiame piliakalnyje senovės lietuviai turėję didelę tvirtovę. Kryžiuočiams puolant Lietuvą, Jomantų ir Skomantų piliakalniai buvo didžiausios gynybinės pilys. Už 300 metrų į rytus buvusios karių kapinės. Tikriausiai tai dabar vadinamas Jurgaičių kapinynas.

Kaip pasakoja seni žmonės, vėliau šiame piliakalnyje gyvenę švedai. Spaudos draudimo laikais jo pašlaitėse apylinkės knygnešiai turėjo pasidirbinę rūsius, kur slėpė nuo rusų policijos knygas. Tarpukariu šį piliakalnį labai mėgo jaunuomenė, dažnai čia rengdavo įvairias šventes, gegužines, atvykdavo ekskursijos ir iš Klaipėdos krašto bei kitų miestų. Pats piliakalnis ir jo apylinkė pasižymėjo nuostabiu savo gamtos grožiu [2].

Piliakalnio gyventoja.

Piliakalnio gyventoja.

Kitas padavimas pasakoja, kad tarp tamsiųjų miškų, neįbrendamų balų, ant Ašvos upės kranto, stovi aukšta medžiais apaugusi Jomantų pilis. Pilį supa iš vakarų pusės upė Ašva, šiaurėj upelis Telšena, o iš rytų pusės dengia plati žaliuojanti lanka ir už jos Jurgaičių kaimas. Pats piliakalnis buvo gana didelis: apie 100 metrų ilgio, 50 metrų pločio ir apie 30 metrų aukščio. Piliakalnio krantai – labai statūs, iš rytų ir vakarų pusės galai aukštesni, vidurys platesnis su įlinkimu. Iš vakarų pusės ant piliakalnio buvęs užvažiavimo kelias. Šioje pilyje senovėje gyvenęs apylinkės valdovas Jomantas su savo jauna gražia žmona Aldona. Nuo jo piliakalnis ir šalia esantis kaimas ir gavęs vardą. Kadangi šis piliakalnis stovėjęs netoli sienos, tai ši pilis buvusi didžiausia tvirtovė prieš kryžeivius, ir čia, esą, buvę daug kovų. Senesni apylinkės žmonės pasakoja, kad vidury piliakalnio buvusi skylė – kaminas, ir prieš kelias dešimtis metų ši skylė dar buvusi: paleidus į ją akmenį, jis nukrisdavęs lyg ant grindų, iš ko spėjama, kad piliakalny yra rūsiai. [3]

Bet gražiausią pasakojimą apie Jomantų piliakalnį parašė Antanas Klumbys (1901 – 1981) – švėkšniškis, pedagogas, kraštotyrininkas.

Jomantų pilis

I
Tarp tamsiųjų miškų, neįbrendamų balų ir liūnų, ant srauniosios Ašvos kranto, kerpėmis ir samanomis apžėlusi, stovėjo aukšta ir stipri Jomantų pilis. Iš vienos pusės ją rietė Telšena, iš kitų dviejų – gili ir plati Ašva, o iš ketvirtos dengė ją nuo priešų tankūs miškai ir tyvuliuojančios pelkės. Tokioj saugioj vietoj stovėdama ji drąsiai stiebėsi savo aukštų bokštų viršūnėmis virš žaliųjų šimtamečių pušų, tartum norėdama pasistiebusi  pamatyti, ar yra kas už ją aukštesnis, ar yra priešas, kurs drįstų ją užkabinti.

Ir, iš tikrųjų, tarpe greta pamiškėj stovinčių trobų ji milžinas atrodė. Tačiau jos jaunas valdovas Jomantas, nežiūrėdamas, kad ji stovi tokioj neprieinamoj vietoj, rūpinosi kaip galėdamas ir išmanydamas dar labiau ją sustiprinti. Tuo tikslu išvedė naują storų šimtamečių ąžuolų sieną, aplink iškasė platų ir gilų griovį, kurio galai buvo sujungti su Ašvos ir Telšenos upėmis ir reikalui esant galėjo jį pilną vandens prileisti ir tuo pasunkinti prie pilies priėjimą; per griovį pertiesė pakeliamą tiltą; pilies vidury atnaujino ir paaukštino bokštą.

Kartą erdvioje valdovo seklyčioje prie ąžuolinio [stalo] ant ilgų, kailiais dengtų, suolų susėdę vyrai, kartu su pilies šeimininku, tarėsi kaip atkeršyti Kontautui, kurs neseniai buvo pilį užpuolęs.

Pačiam stalo gale sėdėjo jaunasis pilies valdovas Jomantas. Geltoni tankūs plaukai nudribę karojo ant pečių, iš po tamsių antakių žėrėjo drąsios akys, apatinę veido dalį dengė gražūs rausvi ūsai ir barzda. Jo dešinėje sėdėjo visų gerbiamas senas ir daug matęs savo gyvenime bajoras Vanagas. Dar toliau Vanago sūnus – Jomanto draugas Vilkys ir bajoras Šernius. Kitoj pusėj stalo sėdėjo keletas senų bei jaunų vyrų.

Į trobą įėjo žilas, ilga barzda, bet dar tvirtas senis. Buvo apsivilkęs miline, pajuosta baltos drobės juosta, kojos apautos baltais autais, suvaržytos vyžų pasnarsčiais, už nugaros kabojo maišelis, iš kurio matėsi kanklės. Tai buvo žemaičių vaidila Jocys.

– Telaimina jus galingas Perkūnas! – pasveikino Jocys.

– Ir tave! – atsiliepė vyrai.

– Na, Jocy, kur tik dabar tave dievai nešioja? – paklausė Jomantas. – Prašom už stalo! Papasakosi, kas nauja plačiam pasauly girdėti, – taisydamas užstalėj vietą kvietė šeimininkas.

Jocys, nelaukdamas antrą kartą prašomas, užsirangė užstalėn šalia Jomanto.

– Ar toli bevaikštinėjai? – klausė Vanagas.

– Palauk, papasakosiu, tik duokit kuo nors liežuvį suvilgyti, nes mano liežuvis į titnagą sudžiūvo, – atsakė Jocys.

– Ar manai, vaidila, kad mano rūsyje tau midaus nėra?.. Netiesa, jei taip manei… Ei, moterys, duokit šen visų seniausio midaus! Temato svečias, kad Jomantas moka svečią gerbti, – sušuko Jomantas.

Netrukus iš šalinio kambario atėjo pilnu midaus ąsočiu nešina pati Jomanto žmona Aldona. Tai buvo graži jauna moteriškė: geltoni plaukai dengė jos liekną liemenį, iš po šviesių antakių švietė žydrios akys, baltą kaklą puošė trys eilės gintaro karolių.

Pastačiusi ąsotį ant stalo, išėjo į savo kambarį.

Išgėrus po porą tauragių, visų veidai dar labiau nušvito, liežuviai pasidarė lankstesni.

– Na, dabar gal jau atmirkei liežuvį?.. Tai papasakok mums, kas žmonėse girdėti. Daug keliavai, tai daug ir matei, o mes tose pelkėse sėdėdami nieko nežinome, – prašė Jomantas.

Senis išgėrė trečią tauragį, atsikrenkštė ir pradėjo pasakoti.

– Taip, tiesa, daugel kelio išvaikščiojau, daug žmonių aplankiau, daugel pats mačiau, dar daugiau nuo kitų girdėjau. Išvaikščiojau visą Žemaičių plačiąją šalį, daugel pilių aplankiau: buvau Skomantuose, Šiūpariuose, Medininkuose ir Šatrijoj. Pagaliau, ir pačią šventąją Romuvą atlankiau. Aibės žmonių šiemet buvo suplūdusios; taigi iš jų daug ir sužinojau. Įvairios paskalos žmonėse eina. Sako, kad geležimi apsikalę kryžeiviai, naikindami ir teriodami ugnimi ir kardu visą Prūsų šalį, niekina mūsų dievus, griauna žinynus, kerta šventuosius miškus, žudo žalčius, o žmones verčia garbinti savo Dievą. [Kas nesutinka] to jų Dievo garbinti, tai pavergę išvaro į tolimas šalis vergauti arba nužudo. Bet dar ne galas. Pasakoja, kad valgo patys žoles ir verčia žmones valgyti. Žmonės dargi sako, kad žmonių mėsą, o ypatingai – jaunų merginų valgo. To žmonės nebekęsdami visi kaip vienas sukilo. Vieni traukiasi į Žemaičius, kiti gi kovoja su kryžeiviais. Girdėjau atvykę keli pasiuntiniai pas Krivių Krivis prašyti jo užtarimo. Krivių Krivis ragino žmones eiti padėti prūsams mušti atėjūnus ir ginti bočių šalį. Pats maldavo Perkūną, kad padėtų nugalėti tuos šunsnukius. Jam besimeldžiant Perkūnas garsiai griaudamas prabilo. Visi džiaugėsi sakydami, kad Perkūnas duodąs ženklą. Girdėjau pasiuntiniai nuvykę į Skomantus ir Šiuparius prašyti pagalbos…

– Kad bent mūsų neaplenktų, – nedrąsiai tarė Vilkys, kuris norėjo kare savo jėgas parodyti.

– Kur aplenks – dabar toks metas, kad visi, kas tik gali, privalo balnoti žirgus. Žemaičių kunigaikštis Trainaitis vyksta pas patį Mindaugą prašyti, kad liautų bičiuliavęs su tais atėjūnais kryžeiviais ir padėtų prūsams. Reikėtų ir jums nelaukiant šauklio pradėti ruoštis, – tęsė toliau vaidila.

– Reikėtų tai reikėtų… Tik kas pilį gins? – tarė Jomantas, kuriam ir pačiam norėjosi joti pavandrauti svetimam krašte, tik buvo gaila palikti gražiąją Aldoną. O gal, neduok dievai, koks priešas jam namie nesant užklups pilį ir pagriebs dar ją.

– Kas eis į pilį?.. Ir pats kipšas [čia] sprandą nusisuks. Aš pats ko galo negavau tose jūsų klampynėse, nors ne kartą man tenka tais keliais keliauti.

II
Gandas apie karą pasklido po plačiąją Lietuvą. Visi subruzdo, sukruto. Daugiau apie nieką kitą nekalbėjo, kaip apie karą. Moterys prie viena kitos nubėgdamos aimanavo, skundėsi, kad jų sūneliai, vyrai ar bernužėliai, gaus joti į karą. Prašė dievų, kad tik atitolintų tą nelaimę.

Tik vienas Jomantas dar tebesvarstė, ar joti ar ne. Tuo tarpu bernai nebenustigo vietoj. Būriais susieidami murmėjo: „Mes su bobomis prie ugnies visą savo gyvenimą neišsėdėsime…“ Kai kurie nenoroms [nenuoramos] ragino eiti pas Jomantą prašyti, kad patsai vestų arba vadą paskyręs leistų jiems vieniems joti.

Taip jiems besibaudžiant vieną dieną į pilį atvyko kunigaikščio Skomanto šauklys. Pasveikinęs Jomantą prabilo: „Valdove, sunkūs laikai atėjo mūsų tėvynei. Iš tolo atvykę geležim apsikalę kryžeiviai jau baigia smaugti mūsų brolius prūsus: degina jų trobas, žudo juos pačius, mergaites ir vaikus vergais verčia, niekina dievus, kerta šventuosius miškus. Jie nebegalėdami tokios priespaudos iškęsti pakėlė ginklą prieš savo pavergėjus. Jiems vieniems sunku atsispirti prieš geležimi apsikalusius kryžeivius. Jų vadai atleido pasiuntinius pas mūsų kunigaikštį prašydami kuo greičiausiai pagalbos. Kunigas pažadėjo, o mane siuntė į tave, valdove, kviesdamas talkon.“

Jomantas nuleidęs galvą kiek laiko užsimąstęs tylėjo; galvojo apie žmoną ir neramų kaimyną Kontautą.

– Tai joji? – paklausė šauklys.

– Žinoma, – pakėlė galvą Jomantas. – Kada man žygiuoti?

– Jauno mėnesio pradžioje. Kiek jūsiškių bus?

– Kokią šimtinę vis sudarysiu, – pagalvojęs atsakė Jomantas.

– Gerai. Įsakyta visiems šiaurės srities žemaičiams rinktis tavo pilyje. Tai likite sveiki – joju toliau…

Nebetoli ir jaunas mėnuo. Tas kelias dienas visi jojantieji į karą pašventė ruošimuisi. Siuntinėjo šauklius į tolimesnes sodybas, tekino kirvius, naujino stripinius, kučius, drožė strėlas, taisė ar pynė naujus skydus, iš žvėrių galvų taisėsi kepures, pynėsi naujas vyžas. Visi vyrai buvo linksmi, tarytum jie joja ne į karą, o į kokią didžiulę šventę ar puotą. Linksmi trankėsi giriose mušdami žvėris.

Tik vienos moterys liūdėjo nusiminusios rengdamos savo vyrus ir sūnus į karą.

Skaudėjo širdį ir Aldonai. Ji taip savo Jomantą myli, o čia, neduok dievai, gali dar jo netekti. Tai prisiminus, šiurpas pereina per visą jos kūną.

Nelinksmas buvo ir Jomantas.

III
Pagaliau atėjo ir sutartoji diena. Iš visų šalių į Jomantus traukė būriai raitų vyrų. Visi buvo apsiginklavę kirviais. lankais, stripiniais ir kučiais; kai kurie, kad baisesni atrodytų, buvo apsirengę meškenomis ar kitų žvėrių kailiais, o ant galvos buvo užsimovę žvėrių galvas.

Susirinkę vyrai netoli pilies pievoje linksmai klegėjo, juokavo, vieni kitiems girdamies savo ristynėmis su meškomis, stumbrais ar kitais žvėrimis, vieni kitiems rodė savo ginklus, gyrėsi savo jėga.

– Aną rytą atsikėlęs, – pasakojo vienas, – išeinu aš į mišką ir styrinėju sau pagraumeniais, bene užtiksiu kokį girios bičiulį mano medų bekopinėjant. Nuvargęs atsisėdau pailsėti pagal liepą, tik, brač, girdžiu – mano užpakaly kažin kas sukruksėjo… Aš žvilgt – iš tankumyno beišeinanti būriu gražių degliukų vedina senė šernienė. Išėjusi ėmė knaisioti ir ieškoti sau maisto. Aš sau sėdžiu ir žiūriu nesirengdamas jos šauti. Tuo tarpu iš krūmų, žadą prikandusį, beatšliaužianti mano kaimynė – meška. Matomai, vargšelė ant tuščios tebebuvo ir tikėjosi pusryčiams paglemžti nors vieną degliuką, tik staiga neprašytą viešnią pamatė šernienė… Kad ji šoks!.. O aš, brač, numanydamas, kuo tas viskas gali baigtis, pirm laiko įsiropšiau į ten pat augančią liepą, kurios kamienas buvo žemai kiaurai pergręžtas ir įkišta plona lazdelė; žemėje apie liepą buvo prikalta aštrių mietelių, kad meškos negalėtų prie inkilų pritilpti. Arti nebuvo storesnio medžio, į kurį būtų galima įlipti. Laukiu, kas čia bus…

Meška, nesitikėjusi tokio staigaus užpuolimo, išsigando ir puolė į liepą. Paskui ją vijosi šernienė. Jau meška norėjo šokti liepon, tik nelaimė – kartelė triokšt nulūžo, ir meška pasijuto besėdinti ant kuolo. Nespėjo atsipeikėti nuo pirmojo smūgio kaip šernienė aštriomis iltimis perskrodė jai pilvą. Ir taip pribaigė mešką.

– Na, o kaip su šerniene? – nekantravo kai kurie.

– Palaukit, palaukit pabaigsiu, – tildė pasakotojas. – Ilgiau nebelaukdamas paleidau vilyčią į šernienę; ji čia pat ties meška kojas pastatė. Paskui išlipau iš medžio, pasiėmiau mešką ir šernienę, susigaudžiau paršelius ir parsinešiau namo.

– Jau čia meluoji! – šaukė iš būrio.

– Kodėl pats nepersidūrei pilvą belipdamas į medį? – vėl kitas šaukė.

– Norite tikėkite, galite [ir] netikėti… Bet jūs taip padarykit, – išdidžiai atšovė pasakotojas.

Gal ilgai būt ginčijęsi vyrai, kad ne rago balsas. Iš šiaurės pasirodė didelis raitelių būrys. Tat atatraukė Skomantas. Skomantas buvo nemažo Žemaičių ploto valdovas. Jo žemės gulėjo tarp Veiviržos ir Minijos upių.

Visi sujudo sukruto. Išgirdęs rago balsą, pats Jomantas išjojo pasitikti atvykstančios kariuomenės.

Atvykęs Skomantas su visais vyrais persikėlė per Ašvą į kitą krantą pailsėti.

Jomantas, surinkęs 100 narsiausių vyrų, surikiavo pilies aikštėj, o kitus su bajoru Vanagu paliko pilies saugoti.

Liūdna stovėjo prie lango Aldona žiūrėdama, kaip jos mylimasis Jomantas pilies kieme vyrus rikiavo. Skaudu jai buvo… Norėjo verkti, tik drovėjosi… Gėda žemaitei verkti!.. Tačiau ašaros pačios riedėjo per baltąjį veidelį, atsiminus, kad gali nustoti savo Jomantėlio ir siuntė karštas maldas dievams, kad sveiką vyrą grąžintų…

Ne viena Aldona taip liūdėjo. Liūdėjo visos seselės rūtelės lydėdamos savo brolelius dobilėlius į tolimąjį kraštą, į didį karą; verkė močiutės sengalvėlės siųsdamos savo sūnelius tėvynės ginti. Nelinksmi buvo ir bernai, kuriems teko pasilikti su Vanagu pilies saugoti.

Pagaliau viskas sutaisyta, surikiuota. Maži, bet stiprūs žemaičių žirgai, nenustigdami vietoje, kanopomis kasė žemes ir linksmai žvengė.

Jomantas įėjo į rūmus atsisveikinti su savo brangiąja Aldona. Apkabinęs ramino ją žadėdamas sveikas grįžti ir daug dovanų parnešti.

Nebeištūrėjo Aldona. Jai gailios ašaros sriūte pasriuvo iš akių. Tačiau jau Jomanto troboj nebebuvo. Jis davinėjo Vanagui įsakymus.

Netrukus išjojo. Skambios bernelių dainos nuaidėjo miškų laukymėmis, žaibais pražydo jų plieno kalavijai.

IV
Ant dešiniojo Nemuno kranto stovėjo Romuva, visų lietuvių giminių kultūros ir dvasios židinys. Ją žinojo ir lankė ne tik žemaičiai su prūsais, bet taipgi į ją traukdavo būriai maldininkų iš aukštaičių, latvių, jotvingių, o net ir tolimosios krievių žemės.

Iš vienos pusės ją dengė tamsioji giria, o kitoj pusėj po jos kojomis bangavo platusis Nemunas, visų Lietuvos upių tėvas.

Po šimtašakiu storu ąžuolu, ant didžiulio akmens, dieną ir naktį ruseno Amžinoji Ugnis. Ją sergėjo gražios, mėlynakės, geltonkasės vaidilutės, gyvybe prisiekusios dieną naktį ją saugoti ir nė valandėlei nuo jos neatsitraukti.

Nelinksmas buvo jų gyvenimas. Jaunos jų širdys negalėjo užmiršti tų valandėlių, kada būryje sesučių – rūtelių linksmas daineles dainavo. O čia kasdien vis tas pat – nei padainuot, su berneliu pasikalbėt, kiekvieną jų žingsnį budriai sekė seniai vaidilos. Ir vargas neatsargiai mergaitei, drįsusiai apleidus ugnį kalbėtis su pašaliniu bernu!

Saulė tekėjo, kai Skomantas su savo pulku atvyko į Romuvą. Ties didžiuoju aukuru buvo didelis bruzdėjimas. Sužinojęs, kad Trainaitis su Skomantu atvyksta su savo kariuomenėmis, pats Krivių Krivis rengėsi aukoti dievams, melsdamas priešų nugalėjimo.

Vaidilutės krovė į ugnį malkų, o vaidilos tempė į aukurą ožį, kuris buvo paskirtas dievų garbei. Iš savo rūmų, būrių vaidilų apsuptas, išėjo Krivių Krivis.

Saulei išlindus iš už tamsaus miško, Krivių Krivis priėjo prie aukuro ir puolė žemėn. Tą patį padarė ir aplink stovėję. Vaidilutės užtraukė Praamžiaus garbei himną. Prieš aukojimą Krivių Krivis ožio krauju būrė, ar laimingai pavyks žygis. Peiliu papjovė ožį ir iš kraujo tekėjimo spėjo apie pergalę. Būrimas rodė, kad priešai bus nugalėti. Visi džiaugdamiesi dėkojo dievams. Ožį užmetė ant aukuro ir sudegino dievų garbei.

Aukai pasibaigus, Krivių Krivis, užlipęs į paaukštinimą pranešė dievų valią. Greit po to kariuomenė sėdo ant žirgų ir pasileido į Nemuną. Prijoję Nemuną, visi nusivilko drapanas, sudėjo ant žirgų ir jų uodegų nusitvėrę išplaukė į kitą krantą.

Ten iš besislapstančių gyventojų patyrė, kad kryžeiviai susimetę Pilkalny.

– Na, vyručiai, trauksim tų šunsnukių iš Pilkalnio rūkyti. Pažiūrėsime ar stiprūs jų geležiniai šarvai, ar atsilaikys prieš mūsų kirvius, – kalbėjo Skomantas.

Visą kariuomenę padalijo į du pulkus. Vienam pulkui vadovavo pats Trainaitis, o kitam Skomantas. Trainaitis pasuko į rytus, o Skomantas su saviškiais nutraukė į vakarus. Taip iš dviejų pusių miškais ėmė supti pilį. Jomantiškiams vadovavo Skomantas.

Kryžeiviai tikėjęsi greit numalšinsią sukilusius prūsus, iš abiejų pusių apsupti gausingų lietuvių pulkų, nusigando. Suprato, kad ne taip lengvai bus nugalėti prūsai.

Neduodami atsipeikėti, žemaičiai tuoj kibo į darbą. Drąsiai puolė pilies sienas, kapodami ir laužydami jas, tačiau ąžuolas ne taip greit pasidavė kirviams.

Trainaitis su Skomantu, nenorėdami be reikalo žmonių kraujo lieti, davė ženklą atsitraukti. Sukvietę žymesniuosius ir daugiau prityrusius vyrus, tarėsi, kokiu būdu greičiau pilį paimti ir mažiau saviškių nustoti. Sutarė išrinkti pačius stipriuosius vyrus ir staiga pulti pilies vartus, o kitiems pulti sienas, kad tuo būdu kryžeivių dėmesį nukreipti nuo vartų.

Kaip viesulas puolė žemaičiai vartus ir po trumpos, bet karštos kovos, jau skerdė kryžeivius pilyje. Nebeištūrėjo kryžeivių geležiniai šarvai: lūžo ir įlinko nuo žemaičių kirvių.

Dar saulė nenusileido, o žemaičiai, kovą pabaigę, šeimininkavo pily. Tiesa, nepigiai atsiėjo ši pergalė, bet užtat kryžeiviai už žemaičių galvas atsimokėjo savo galvomis. Tik keletas ištrūko iš žemaičių nagų.

Neilgai žemaičiai viešėjo Pilkalny. Ryt dieną auštant jau traukė toliau, varyti iš kitų pilių neprašytus kryžeivius.

Apylinkių vyrai, slapstęsi miškuose, stojo Trainaičio pulkuosna ir vietoje žuvusių, pasidarė nauji raitelių pulkai. Padrąsinti laimėjimo ties Pilkalniu, lietuviai dar smarkiau ėmė puldinėti kryžeivius ir nė nosies neleido iš pilių iškišti riteriams.

Siaubas apėmė kryžeivius sužinojus jų brolių likimą Pilkalny. Nuliūdę ir susikrimtę galvojo, kokiu būdu išsilaikyti užimtame krašte.

Pagaliau sumanė pasiųsti porą šimtų kareivių į Žemaičius, o kitiems laikytis iki paskutiniosios. Tuo būdu manė atitraukti žemaičius iš Prūsų arba bent sulaikyti nuo žygiavimo pirmyn, o tuo tarpu tikėjosi sulaukti pagalbos iš Europos.

Tas sumanymas visiems labai patiko ir bematant ryžosi jį įvykdyti.

Atrinkę 200 geriausių kareivių tą pačią naktį išsiuntė į Žemaičius, o likę pradėjo smarkiau pulti lietuvius.

Kryžeiviai be jokių kliūčių persikėlė per Nemuną ir ėmė plėšti ir deginti žemaičių kaimus, žudyti žmones. Ir taip kasdien slinko vis toliau ir toliau į šiaurę.

Žemaičiai to nesitikėjo. Užklupti netikėtai, beveik nesipriešino besišvaistantiems kryžeiviams.

Skomanto ir Trainaičio pulkai žygiavo vis toliau į pietus, atimdami iš kryžeivių vis didesnius žemės plotus.

Tik šit vieną naktį lietuvių sargyba pamatė šiaurėje gaisro pašvaistę. Bematant davė žinią Skomantui. Nustebęs Skomantas negalėjo suprasti to gaisro priežasties. Prikėlė kitus. Jomantas, pamatęs gaisrą, tarė ar ne Kontautas jo pilį degina. Tačiau rytą žvalgai sužinojo, kad prieš kelias dienas kryžeivių būrys nutraukęs į šiaurę. Tik dabar Skomantas suprato visą kryžeivių gudrumą. Galvojo kas daryti. Grįžti su visa kariuomene, palikus vieną Trainaitį, žygio nepabaigus, būtų gėda. Velyk ir nepradėti. Siųsti dalį kariuomenės kryžeivių gaudyti – tuo pačiu sumažinsi savo pajėgas ir tada kryžeiviai juos gali nugalėti. Sušaukė vyrus pasitarti. Bet čia Jomantas pats pasisiūlė su keliais vyrais joti į namus pasižvalgyti, kas ten dedasi, o jei nedidelis būrys, tai užklupęs kryžeivius ir išnaikinti. Nė vienas jam neprieštaravo. Kiekvienas būtų norėjęs joti namo ir apginti nuo priešų.

Jomantas pasiėmė 20 drąsiausių vyrų greičiausiais žirgais ir pa[si]leido namo.

Iš sutiktų žmonių sužinojo, kad kryžeiviai nujoję į šiaurę viską naikindami ir plėšdami. Pagaliau ir klausti nereikėjo: sudeginti kaimai rodė kelią kur kryžeivių nujota, o naktį jiems rodė, kur jie yra, gaisrų pašvaistės.

Liūdnas jojo Jomantas. Jam lyg kas sakyte sakė, kad tai jo pilis dega, kad jo Aldona šaukiasi pagalbos… Ir dar smarkiau pentinais spaudė žirgo šonus, dar sparčiau ragino jį bėgti.

Pagaliau prijojo savo žemių ribas. Širdis ėmė smarkiau plakti. Žirgas lėkė kaip aitvaras. Jo vyrai vos galėjo pavyti. Netoli ir pilis.

Lyg perkūno trenktas sustabdė žirgą išvydęs reginį, kokio visai ne[si]tikėjo. Pilis degė, o iš visų pusių, lyg vanagai savo auką, ją buvo apspitę kryžeiviai.

Sustojo Jomantas su savo vyrais ir tarėsi, kas daryti. Pagaliau nusprendė siųsti du vyrus į Skomantus ir Šiūparius prašyti pagalbos, o likusiems prasimušti pro kryžeivių eiles ir prasigauti į pilį.

Suspaudė žirgus pentinais, kaip viesulas puolė kryžeivius. Jomantiškiai tuoj pažino savuosius. Linksmas iš džiaugsmo Vanagas surikęs, bet draug ir nustebęs su savo vyrais šoko į pagalbą.

Ištiko trumpa, bet karšta kova. Jomantas su saviškiais narsiai kardu švaistydamas artinosi prie vartų. Ten dar smarkesnė įvyko kova.

Dabar tik kryžeiviai suprato Jomanto mintį ir šoko prie vartų, norėdami sykiu su žemaičiais įsiveržti į vidų, bet jų žemaičiai nelaukė ir subėgę pilin užtrenkė vartus. Atpuolę prie vartų kryžeiviai jau rado juos uždarytus.

V
Bendrame pasitarime su savo karžygiais Jomantas nutarė kuo ilgiau kryžeivius užlaikyti, o paskui, kai matys, jog nebėra kitokios išeities, paslėpti turtus ir pilį apleisti.

Tik visas vargas su moterimis. Jos jokiu būdu nenorėjo trauktis iš pilies nuo savo vyrų ir vaikų. „Jei žūti, tai visiems sykiu“, – kalbėjo moterys. Tačiau Jomantas į jų užsispyrimą nežiūrėjo ir nakčiai atėjus, visas moteris su vaikais išsiuntė į Skomantus. Dėl visa ko kartu išleido penkis vyrus. Vyrai laimingai nuvykus į Skomantus, sugrįžo.

Tačiau Aldona nesutiko skirtis su Jomantu. Kiek nekalbėjo, kiek neprašė Jomantas, bet nieko nepadarė. Ji prašėsi būtinai ją palikti pily ir tiek. Jomantas turėjo nusileisti.

Praėjo kelios dienos. Gynėjų būrelis tirpo lyg pavasario sniegas. Pagaliau matydami, kad vis tik pilis žus, nutarė ją apleisti. Bet užtat paimti nemažą užmokesnį kryžiuočių galvomis. Tuo tikslu Jomantas sušaukė visus vyrus pasitarti, kaip brangiau pilį „parduoti“. Pasiryžo laikytis dar vieną dieną laukdami pagalbos, o jeigu tą dieną jos nesulauks, tai pilį padegę trauktis per Ašvą į Skomantus.

Tą dieną ruošėsi lyg į kokią didžiulę šventę. Dalis stovėjo prie pilies sienų, o kiti – šveitė ginklus, rengėsi geresnėmis drapanomis, balnojo žirgus.

Jomantas liepė ir Aldonai prisirengti į kelionę. Pirm visko paslėpė savo turtus giliai rūmų rūsyje užkeikdamas, kad niekas be jo turtų negalėtų paimti.

Kai jau viskas buvo prirengta, atėjus vakarui, visi vyrai su žirgais susirinko pilies aikštėje. Jų bebuvo 20 žmonių ir daugelis jų sužeistų. Visi susirinkę rimti ir tylėdami laukė išeinant Vanagą ir Jomantą su Aldona.

Pagaliau jie išėjo.

Jomantas pažiūrėjo į susirinkusius ir prabilo dusliu balsu:

– Vyrai! Pagaliau atlikome savo užduotį… Priešą gerokai apnaikinom… Turim iš pilies pasitraukti… Nors mūsų nedaug, bet drąsiai ir staigiai puldami mes padarysime priešo eilėse sumišimą ir ta proga pasinaudodami pasitrauksime… Kitokio mums kelio nebėra… Arba žūti visiems pilyje, arba narsiai kovos lauke!..

Tai taręs, užsodino Aldoną ant žirgo, pats tuoj užšoko iš užpakalio ir suspaudęs pentinais pasileido prie vartų, kur jau laukė Vanagas. Vos spėjo Vanagas vartus atidaryti, vyrai, kaip aitvarai, išpuolė pro vartus.

Kryžeiviai, ar tai nujausdami žemaičių pasiryžimą ar tai pasirengę paskutinį kartą pulti pilį, didesniąją dalį savo kareivių sutraukė prie vartų.

Kaip viesulas po karštos vasaros dienos, žemaičių saujelė užpuolė kryžeivius ir kapodami darėsi sau ir savo vadui kelią. Kur pasisuko, ten galva krito. Nespėjo kryžeiviai ir atsipeikėti, o jau žemaičiai skynė sau taką pačiame jų vidury. Čia kryžeiviai pamatė priešų skaičių ir puolė juos, kaip vanagai savo auką.

Neilgai kova tęsėsi… Žemaičių saujelė ėmė tirpti nykti lyg tas pavasario sniegas. Kur-ne-kur ėjo dar smarki kova, bet kovotojų vis mažiau ir mažiau beliko…

Jomantas pasiekė paskutiniųjų kryžeivių eilių… Jau netoli Ašva ir bus išgelbėtas… Tik nelaimė: nuožmaus kryžeivio paleista strėlė pervėrė juodbėrį ir gailiai sužvengęs jis krito ant žemės prislėgdamas jojėjus…

O čia pat jau ir kryžeiviai klykia iš džiaugsmo – pateks bent vienas gyvas į jų nagus. Apsiriko. Nespėjo jie prisiartinti, kaip Jomantas iš po žirgo išsipalaidavęs ir pagriebęs Aldoną puolė į Ašvą.

Sukliko kryžeiviai pamatę, kad ir šita auka iš jų nagų išspruks. Siuntė šimtus strėlų į plaukiančius ir kelios pervėrė juos… Pasriuvo jųdviejų krauju senutė Ašva ir, paskleidusi savo šaltas bangas, priėmė į savo glėbį…“ [4].

***

Tik, brolau, jeigu norėsi kurią gražią pavasario naktį aplankyti Jomantų piliakalnį, jeigu norėsi kada pasiklausyti jo graudžios pasakos, neik, jeigu brangini savo gyvybę, pas jį, švento Jono naktį, kada, kaip senieji dar pasakoja, vienintelį kartą pražįsta papartis, kada pavasarį pakeičia vasara. Tada, brolau, išvystum tai, ko tavo akis nėra regėjus, ko tavo ausis negirdėjus: tą naktį žiauriai kaunasi naršių žemaičių dvasios su nubaustaisiais plėšikais. Tą syk anie pasmerktieji gali vienintelį kartą išeiti iš to piliakalnio gelmių pasižiūrėti pasaulio ir tos vietos, kur nekaltai žuvo narsiųjų žemaičių būrys. Tačiau, vos išėjus plėšikams iš atsivėrusio piliakalnio, anų žemaičių dvasios tuoj pradeda žiaurią keršto kovą. Tos žiaurios kovos naktį išgirstum šiurpulingus krivio Juragio prakeikimo žodžius, pamatytum aukso šarvais pasipuošusį prakeiktąjį plėšikų vadą, kuris užsėdęs ant savo auksinės kiaulės, laksto siautėdamas aplinkinių girių viršūnėm, keikdamas tą valandą, kada jis su tūkstančiais savo ištikimųjų kėlėsi į šį Žemaičių kraštą kraujo ir turtų ieškoti, kada jis laisvėje gimusiems norėjo vergijos pančius uždėti.

Kažin, ar atsiras kada nors toksai, kuris nakties glūdumoj supras piliakalnio pasaką? Ar pajus bent vienas šio kampelio žemaitis savo gyslose karžygių kraują? Ar atgaivins tą senovę, kurią piliakalnis tiek amžių savy dengia gilia paslaptimi? Ar atsiras toks? Nežinia! Ir tai yra paslaptis, gili paslaptis, kaip paslaptingas savo įvairia, bet mums mažai pažįstama senove tas Žemaičių kampelis, tas pasienis, kurio kiekviena pėda yra nulaistyta krauju atkaklaus žemaičio, kuris tiek amžių dengė savo krūtine nuo žiaurių priešų ne tik šį Žemaičių kraštą, bet ir visą Lietuvą [5].

Parengta pagal epaveldas.lt esančia tarpukario Lietuvos spaudą:

1. KLUMBYS A. Švėkšnos valsčiaus senovės liekanos. Lietuva, 1924 m. lapkričio 18 d., Nr. 262, p.5-6.
2. ŠARKA P. Švėkšnos apylinkių įžymybės. Lietuvos aidas, 1935 m. rugpjūčio 3 d., Nr. 176, p.8.
3. ŠARKA P. Gražioji Žemaitija: Švėkšna ir jos apylinkės. Vakarai, 1936 m. liepos 29 d., Nr. 174, p. 6.
4. KLUMBYS A. Jomantų pilis. Trimitas, 1928.04.19, Nr. 16, p. 533-538; 1928.04.26, Nr. 17, psl. 566-570.
5. POŠKA T. Ten, kur Ašva teka… Jurgaičių piliakalnio pasaka. Žemaičių prietelius, 1939 m. sausio 26 d., Nr. 4, psl. 5.

Daiva Milkerienė, Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos bibliotekininkė
2017 m.

1 Komentaras "Jomantų piliakalnis"

  1. Naglis | 2017-09-02 at 12:00 |

    Nors tai legenda, bet ji primena mūsų istoriją. Ir tvirtinasi mintis: garbė mūsų protėviams… ir prakeiksmas kryžiuočiams!

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*