…jauti, kas bus už dviejų taktų…

VALERIJONO KRUTIKOVO (1956 – 2025) ATMINIMUI

Šitas tekstas dienos šviesą išvydo 2006 metų gegužės 16 d. Nuo tų metų pradžios kas antrą antradienį „Šilokarčemos“ laikraštyje ėjo kultūrai skirtas keturių puslapių priedas „Šilainės sodas“. Be krašto praeičiai skirtos „Šilainė“ dalies, trijuose puslapiuose buvo aprašomi krašto kultūrininkai, skelbiama jų kūryba. Naumiestiškis Valerijonas Krutikovas, arba kaip visi vadino, Valius buvo viena ryškiausių Šilutės rajono kultūros asmenybių. Tad jam ir jo kūrybai buvo skirta nemažai vietos gegužės mėnesio priede.     

Be tuometiniame tekste aprašytų dalykų, kažkaip nebuvo paminėtas ir jo pomėgis kalvystei. Pastarųjų metų kalviškų darbų užfiksuoti neteko, tačiau neabejotinai ne vienas naumiestiškis, o gal kas ir plačiau, tokių jo kalviškų darbų, tarp kurių neabejotinai ir meninę vertę turinčių, įsigijęs turi. Tuomet 2006 metų gegužę lankantis jo namuose buvo nufotografuoti to meto darbai. Tai ir skelbiama.     

***

…jauti, kas bus už dviejų taktų…

Vargiai kas ginčysis, kad Valerijonas Krutikovas yra Žemaičių Naumiesčio apylinkių kultūros simbolis. Neatsisako jo ir švėkšniškiai, nes šiose apylinkėse jis užaugo. Nenutraukė sąsajų ir dabar, būdamas Žemaičių Naumiesčio viešosios įstaigos „Žemaičių krašto etnokultūros centro“ vadovas. Jam tenka globoti čia vykstančius kultūros renginius. Šiandien jis vadovauja ne tik centru, bet ir trims meno kolektyvams: kaimo kapelai „Žaliakalnis“, moterų vokaliniam ansambliui „Raskila“ ir folkloriniam ansambliui „Kaukas“. Tačiau yra buvę laikų, kada tokių kolektyvų yra buvę ir daugiau. Tačiau apie viską iš eilės.

Žemaičių Naumiestyje

Čia, į Žemaičių Naumiestį, pateko 1979 metais, kai teko nutraukti studijas Klaipėdoje, tada vaidinamuose Klaipėdos fakultetuose, taip tada vadinosi Vilniaus konservatorijos Klaipėdos skyrius. Čia studijavo pučiamųjų instrumentų orkestrinio dirigavimo specialybę. Dėl nenumatytų aplinkybių po trejų metų studijų teko jas nutraukti ir ieškotis darbo. Valerijonas su šypsena prisimena, kad tada iš savo dėstytojų gavo neblogą patarimą – bandyti ieškotis darbo pagal jau turimą išsilavinimą. Šilutėje, gimtajame rajone pasiūlė kelias vietas – tame tarpe ir Žemaičių Naumiesčio zoninius kultūros namus, meno vadovo vietą. Žinoma sutiko – labai netoli nuo namų, juolab kad gimtinė labai netoli – Vilkų Kampe.

Tuomet čia kultūrinis gyvenimas buvo labai aktyvus – daugybė kolektyvų, įvairios apžiūros, kultūros dienos. Tuo metu kiekvienas dirbęs kultūros namuose turėjo turėti ne vieną kolektyvą. V.Krutikovas sako, kad tada buvo tai nesunku – buvo nemažai mokančių groti įvairiais instrumentais. Norinčių šokti ir dainuoti taip pat netrūko. Vienu metu vadovavo net septyniems meno saviveiklos kolektyvams. Tuo metu kultūros namams vadovavusi Jadvyga Kuzmarskienė taip pat šokdino ne vieno šokių kolektyvo narius.

Vėliau neakivaizdžiai baigė mokslus ir išbuvo meno vadovu Valerijonas iki kultūros įstaigų reformos 2000 metais. Tuos metu iki šiol veikusi sistema buvo pakeista ir prasidėjo projektinis finansavimas. Norintieji dalyvauti kultūriniame gyvenime turėjo pradėto rašyti projektus ir savo veiklą (kolektyvo) turėjo argumentuotai pagrįsti ir laimėti finansavimą. Tai sekėsi, nes jo vadovaujami kolektyvai buvo žinomi ir užsirekomendavę. Maždaug tuo metu buvo ir darbas Degučių pagrindinėje mokykloje muzikos mokytoju. Turintis pedagogo gyslelę Valius vertina šią patirtį ir maloniai prisimena šį laikotarpį. Jį teko nutraukti, kai tapo šios viešosios įstaigos vadovu 2005 metų balandžio dešimtos dienos.

Kelias į muzikos pasaulį

Kelias prasidėjo anksti – nuo pat vaikystės. Tėvukas labai neblogai mokėjo groti akordeonu, armonika. Tėvo brolis išvis virtuozas buvo – jis net kariuomenėje tarnavo muzikiniame batalione – toks tada sovietinėje kariuomenėje buvo.

Groti norėjo iš mažumės. Tėvuko ilgai prašyti nereikėjo ir jis nupirko aštuonių bosų akordeoną. Mokslus pradėjo Pempiškių aštuonmetėje mokykloje. Čia būsimasis pirmokas rugsėjo pirmą dieną surengė nedidelį koncertą. Vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Vilkų Kampą, iš kur artimesnis kelias buvo į Švėkšnos vidurinę. Čia pradėjo lankyti šeštą klasę. Klasės auklėtojas buvo muzikos mokytojas Sigitas Urmuliavičius. Savo auklėtinius jis subūrė į pučiamųjų orkestrą. Jaunajam Valiui jame teko pūsti trimitą. Vėliau buvo ir akordeonistų būrelis. Dar vėliau estradinis ansamblis – gabus jaunuolis nesunkiai įvaldė gitarą.

Auklėtojas tik jam žinomais keliais gavo visą komplektą čekiškų „Jolanos“ (tuo metu – pačių, pačių…) gitarų komplektą. Klasėje susibūrė, kaip tada vadinosi vokalinis – instrumentinis ansamblis. Jau devintokai grojo mokyklos šokiams.

Lietuvių kalbos tuo metu mokė mokytoja Ilijara Černiauskienė. Ji netik kalbėjo apie liaudies muziką, bet ir rengdavo folkloro vakarus mokykloje – taip atsirado pažintis ir su liaudies muzika, papročiais. Gal nuo tada ir atsirado paprotys Švėkšnos vidurinėje į paskutinio skambučio šventę abiturientams ateiti apsirengus tautinais rūbais.

Todėl nereikia stebėtis, kad kelias, kurį pasirinko Valerijonas buvo muzika. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad buvo svajonė stoti ir į Rygos aviacijos mokyklą, tačiau meilė muzikai buvo stipresnė ir šiandien V.Krutikovą pažįstame kaip daugelio muzikinių kolektyvų vadovą, atlikėją, be kurio nepraeina retas renginys Žemaičių Naumiestyje ar net rajone.

Nesenai jis kartu su kaimo kapela „Žaliakalnis“ dalyvavo kapelų šventėje Kretingoje. Gal čia pat gyvenant ir nepastebi, kaip vyksta gyvenimas, tačiau palyginęs su kitais pamatai, kaip daug pasiekta ir nuveika. Kretingos rajone kultūros namai ir gyvenimas mažai pasikeitė nuo tų, senųjų laikų. Todėl kiekviename kaime daug kultūros darbuotojų, maži atlyginimai. Tuo tarpu Šilutės rajone daug kas kristalizavosi – nebeliko per prievartą gyvavusių  kolektyvų. Tai pastebėjo ir praėjusiais metais Švėkšnoje vykusio rajono kapelų apžiūros dalyviai – vis kolektyvai aukšto meninio lygio, turintys parengę solidžias programas.

Su Šiuo kolektyvu V.Krutikovas dalyvavo ir „Duokim garo“ televizijos laidoje. Ir laimėjo prieš labai grėsmingai atrodančius Alytaus kultūros namų kolektyvo kapelą. Čia, šioje laidoje, jo vadovaujami muzikantai gavo labai gerą pamoką – kai pamatė iš automobilių kraunančias blizgančius ir naujausius instrumentus alytiškius, „Žaliakalnio“ muzikantai kiek sutriko. Tačiau Valerijus sugebėjo įrodyti, o kolektyvas patikėti, kad ne instrumentai, o žmonės, jų nusiteikimas lemia muzikos kokybę. Tada nuotaikingu grojimu pavyko užkrėsti Lietuvos televizijos žiūrovus ir nesunkiai laimėti prieš grojikus iš Alytaus.

Atlikėjas

Groja šiandien Valerijonas armonika, akordeonu, pianinu, vargonais, triūba, gitara ir kažin ar čia išvardinti visi. Paklaustas, ar sunku išmokti groti sakė, kad tikras muzikantas turi neblogą nuojautą, kuri padeda nesunkiai susigaudyti instrumente ir grojime. Todėl tarp muzikantų paplitęs vieni kitų „gelbėjimas“, kai skubiai vieni grojikai pakeičiami kitais, suprantamas ir nesunkiai paaiškinamas – patyręs muzikantas nesunkiai nujaučia, ką reikės groti už kelių taktų. Taip teko matyti grojant ne vieną muzikantą. Šio straipsnio autoriui teko būti liudininku, kai Valerijonas grojo vargonais bažnyčioje. Tada jis gelbėjo vienose laidotuvėse sunkiai su jais susitvarkančiai jaunai vargonininkei. Ir ne tik grojo, bet ir giedojo. Paklausias ar sunku buvo – šyptelėjo jus vargonai niekuo nesiskiria nuo fortepijono, o ir natos buvo…

Nuo mokyklos laikų Valerijonas yra ir skaitovas, pelnęs laurus ne viename konkurse. Be to jis ir rašo dainas ir muziką savo dainoms. „Apie keturias dešimt“ – paklaustas, kiek parašė dainų nusišypso kūrybingas vadovas ir atlikėjas. Šiandien jo parašytos dainos „Degučiams“, Žemaičių Naumiesčio mokyklos jubiliejams, kitoms progoms. Nuotaikingą dainą jis nesenai sukūrė Kredito unijos jubiliejui. Viena paskutiniųjų dainų – skirta poetui. Jo manymu visus kuriančius galima vadinti vienu apibendrintu žodžiu – poetai. Ji buvo parašyta ir atlikta Motinos dienos progai atidaromai rajono tautodailininkų parodai. Ne vienerius metus jis dalyvauja Rusnėje vyksiančiame autorinės dainos konkurse „Vėjopatis“. Šiemet ir kaip solistas ir kaip „Žaliakalnio“ kaimo kapelos vadovas.

Kaip sakė Valerijonas, labai maloniai nustebino šiemet Kretingoje sutiktas kolegiškos kapelos iš Mažeikių vadovas: jis ne tik pagyrė per „Geras ūpas“ varžytuves girdėtą vieną dainą, bet ir paprašė jos natų. Savo dainas jis kuria taip, kad „skanu“ būtų jas groti. Tai jaučia ir jo muzikantai ir besiklausantieji jo grojimo.

Tikėtina, kad gali pasirodyti ir jo sukurtų dainų rinktinė. Labai linkėtumėm jam šito. Kaip ir naujų kūrybinių sumanymų ir jų įgyvendinimo. Nuo to bus gražiau ir geriau mums visiems.

Tekstas tuomet buvo iliustruotas ir tokiu jo eilėraščiu…   

Ak neteiskit manęs, ak neteiskit poeto
Sužavėtas viltim aš į liepsną skrendu
Ta klajūnė širdis, ji neranda sau vietos –
Amžinąsias tiesas, amžinąsias tiesas
Šimtąkart atrandu.

Kiek gyvena žmonių, tiek gyvena svajonių.
Kiek suranda tiesų, jeigu ji tik viena.
Kelią šį akmenų privalau pats nueiti
Ir tą tiesą surast, ir tą tiesą surast
Kaip aš ją suprantu.

Ak neteiskit manęs, ak neteiskit poeto,
Kad suglaudęs sparnus iš aukštybių krentu.
Ji nebūtų širdis, jeigu ji nemylėtų,
Aš nebūčiau žmogus, aš nebūčiau žmogus,
Jei užtekčiau jėgų,

Tik nušluostyk švelniai mano ašarą kietą
Ir pakelk virš buities lyg bedugnės gilios.
Kad sugrudus širdis vėl ir vėl patikėtų.
Kad galėtų mylėt, kad galėtų mylėt,
Kad norėtų dainuot.

Išvaduokit mane nuo visų abejonių,
Nuo apgaulės ir melo, minčių sudrumstų.
Tik neleiskit sustot, kol dar veda svajonės –
Jei sudegsiu žvaigžde, jei sudegsiu žvaigžde
Nepavirsiu grumstu.