Žiūrėdama pro langą į pilkus debesėlius ir niūroką orą, svarstau, kas suformuoja pavasarį – dangus ar žemė? Kas jį ištraukia iš žiemos rankovės? Vaikščiodama po mišką, jau pastebėjau pirmuosius pavasario ženklus – nusausę takeliai, kur ne kur žaliuoja žolynėliai, pražydę lazdyno žirginiai. Pakėlę akis į dangų, regime nedrąsiai besižvalgančią saulutę, parskridusių paukščių virtines, graudų gervių girgsėjimą. Šis laikas atneša gražias pavasario šventes – Pasaulines Žemės ir Poezijos dienas. O po jų ir šv. Velykas. Jos plačiai minimos mokyklose, darželiuose, jaunimo organizacijose. Velykos – džiugi namų šventė.
Paminėti šias datas į poetinius pietus „Trukio stotelėje“ rinkosi ir Šilutės TAU literatų sambūrio „Vėdrynas“ narės. Savos kūrybos eilėraščių skaitė Aldona Sapronaitienė, Veronika Siutilienė, Birutė Morkevičienė ir Irena Arlauskienė. Eiliuoti žodžiai glosto širdį, džiaugiamės galėdamos jais pasidalinti. TAU rektorė Elena Stankevičienė perskaitė Pagėgių krašto poeto Eugenijaus Skipičio eilėraštį, skirtą Mažajai Lietuvai. Beržų grožį apdainavo B.Morkevičienė: „Toks baltas berželių paradas. / Juos nuprausė šaltas lietus. / Pavasario vėjai liemenis plaka, / O dangus toks vaiskus. // Išsirikiavę išdidūs prie kelio, / Svarina pavėjui liaunas kasas. / Saulė šiltu šypsniu palytėjo – / Vėjas barsto krištolines rasas.“
Aldona Sapronaitienė rašė: „Lyg kaltę pajutau, / uždariusi žiemai duris, / pailsėti siunčiu ją / išvalyti kailinaičius, / apspurusius, pajuodusius. / Išplauki, išvolioki juos sniege, / šaltoji gražuole skaisčiaveide. / Nerūstauk, nenuskęski atlydy, / sugrįžki spindinti balta, / kai vėl ateis tavasis laikas – / aš lauksiu… /“
Odę pavasariui sukūrė Irena: „Tvinsta per žemę žalias virpėjimas, / Nuo aukščiausio dangaus iki mažyčio dirvos plotelio / Kelias gyvybė. Ir gieda su paukščiais kartu / Medžio lapas, pirmasis drugelis, krištolu skamba sulos lašas, / Atitrūkęs nuo beržo šakelės. Uždega saulė per žiemą / Aptingusį kraują ir šypsos merginos. Gal saulei, / Gal vėjui, o gal išrinktajam? / Nedalomas, neišskaidomas, / Jokiomis natomis neužrašomas pavasario / Himnas – odė gyvenimui./“
„Trukio stotelėje“ vaišinomės kugeliu (plokštainiu), o gerdamos kavą kalbėjomės apie savo vardus, kurie mums suteikti. Kai kyla klausimas, ką suteikia žmogui jo vardas – greitoji pagalba – internetinė svetainė, kurioje tikrai rasi smagių astrologų, numerologų ir kitų šiuolaikinių žynių komentarų, bet taip jau klostosi „vėdryniečių“ pokalbių tradicija – eiti giliau į istoriją, kartais mitologiją ir, savaime aišku, į prasmę, dalyko esmę. Ir šį kartą, kaip ir skaitant V. Mykolaičio-Putino, M. Martinaičio poeziją, ar aptariant latvių literatūros raidą (kovo mėn. literatų sambūrio nagrinėtos temos), rūpėjo turimo vardo ar pavardės pradžia. O jos paieškos nuvedė ne tik į Antiką, bet ir pirmuosius krikščionybės šimtmečius, taip pat ir į ne vieną dešimtmetį žinomą giminės istoriją.
Vardų analizė, pasidalijimas vartojimo aspektais savaip pakeitė mūsų nedidelio kolektyvo požiūrį vienas į kitą, papildė asmenybės ypatumą, nuspalvino kiekvieną personažą. Iš kitos pusės, patvirtino literatų siekiamybę kiekvieną susirinkimą išsamiau, pagrįsčiau nagrinėti dėmesį palietusį klausimą. O jų ateičiai ir vasarai – jau nebe mokslo metais – turime tikrai nemažai.
Ir dar noriu pasidžiaugti kitu dalykinių užsiėmimų teikiamu malonumu – kalbos įvaldymu, pačiu kalbėjimo tobulėjimu. O tai, kad, dalijantis spaudoje patirtimi ar veikla, įterpiame ir poetikos elementų, tikrai nėra nei pasigyrimas, nei reklama, o paprastas kasdieninės kalbos įvairovės pavyzdys.
Štai kad ir pavasaris, koks jis būtų be įvairiabalsio paukščių klegėjimo?
Be the first to comment on "Iš žiemos rankovės…"