Mūsų šimtmečio džiaugsmai ir rūpesčiai

Virs_medz

Praėjusią savaitę šėliojęs vėjas ėmė ir nuplėšė vieną nulį nuo iškilmingai Šilutės miestelio centre Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui pastatyto milžiniško ženklo. Taip iš šimto mūsų metų liko tik dešimt. Lyg ir techninis reikalas. Tačiau tame galima įžvelgti ir simbolikos: beveik visi šiame Šilutės ir gretimuose rajonuose gyvenantys žmonės esame atvykėliai. Vieni kažkada į šitą kraštą važiavo bėgdami nuo pokario baisumų, kiti važiavo čia kurti gyvenimą pagal paskyrimus. Dabar čia gyvena jų vaikai ar giminės. O vietos, senųjų gyventojų – lietuvininkų, ar save laikiusių vokiečiais – šiandien beveik nebėra.

Visa tai, greičiausiai, ir paaiškina, kodėl taip laisva ranka pradėta elgtis su šio krašto paveldu. Šiuo atveju paveldą suprantant ne tik kaip statinius, o visą, kas buvo sukurta iki mūsų. Iki šiol visi, kurie atvykdavo į Šilutę, stebėdavosi jos jaukumu ir žaluma. Dėl jos, bent jau iki šiol, turime dėkoti iki karo čia gyvenusiems šio miesto gyventojams. Jų pasodinti medžiai ir teikė tą ypatingai jaukią vėsą ir šio miesto savitumą. Tačiau netrukus jie bus kertami. Mintis paprasta – paseno ir kelią grėsmę praeiviams. Lyg tyčia, prieš keletą metų išties būta tokio tragiško atitikimo. Tai tapo „labai rimtu argumentas“ sumaniusiems tuos medžius išpjauti. Šio projekto rengėjai ir sumanytojai – Šilutės rajono savivaldybės žmonės – išpjautus medžius planuoja atsodinti. Tačiau vargiai ar keturių metrų ar kiek aukštesni medžiai, kol rimtai sužaliuos suteiks tą ypatingą jaukumą ir miesto savitumą. Čia dar būtų galima tiesiog retoriškai paklausti: gal kas matė šiuos miesto medžius genint, karpant ar kitaip puoselėjant? Tam nebuvo skiriama nei noro, nei dėmesio nei pinigų. Kiek kitaip į visą tai pažiūrėjus galime prisiminti anglus, kurie dar nuo 18 a. laikėsi nuostatos, kad joks griovimas neduoda naudos niekam, išskyrus tuos, kurie tuo verčiasi…

Liūdna ir dėl kelio į Rusnę. Nors daug – net labai daug – metų buvo kalbama ir svajojama tik apie estakadą, tačiau Vilniuje ėmė ir nusprendė, kad ir kelio naujo reikia. Tvarkant jį ir platinant – medžius šalin. Niekas per daug nekalbėjo, tačiau neaišku, ar buvo laikomasi nustatytų procedūrų: tokiose jautriose vietose būtina Poveikio aplinkai vertinimo studija. Jei ji būtų iš ties atlikta, gal nebūtų tuomet taip skubėta, nes ant miškų specialistų, per pelkę nutiestą kelią prieš daugiau kaip šimtą metų, medžių šaknys ir laikė. O pavyzdį, kai iškirsti medžiai pridarė rimtų bėdų turim. Jis sostinėje ant Gedimino kalno – važiuokit pažiūrėti.

Ta pačia proga galima ir apie Nemuno deltos regioninį parką pakalbėti. Tokių gamtinių regioninių parkų sumanymas – išsaugoti unikalią tos vietos aplinką. Kuo mažesnis toje vietoje turi būti žmogaus įsikišimas. Panašu, kad tai negalioja Nemuno deltos regioniniame parke: unikali tik šiam kraštui būdinga medžių alėja iškirsta (tai buvo išskirtinis šio krašto požymis), Ventės rage iškilo modernūs Ornitologinės stoties statiniai. Pagal kažkada galiojusią tvarką, tegalima tik atstatyti nugriautus statinius. O čia Ventėje – nauji. Pabandytų, kas iš to kaimo žmonių panorėti naujo statinio – oi, kiek reikalavimų būtų keliama. Lietuvos Venecija vadinama Mingė – jau nieko nesiskiria nuo Nidos – panašūs pastatai, spalvos ir kiti Minijos žemupiui nebūdingi dalykai. Unikalumas baigia dingti. O gal tiesiog reikėtų imti ir panaikinti Nemuno deltos regioninį parką? Vis vien jis tik „ant popieriaus“…

Dar grįžtant prie kelio ir estakados reikalų – šįkart keletas žodžių apie darbams skirtus pinigus. Ne taip senai viena sostinės žurnalistė pasisodinusi priešais susisiekimo ministrą kamantinėjo, ar išmintinga 9,5 milijonų eurų skirti kelio ir estakados į Rusnę statybai. Tai žurnalistei, matyt, pasirodė labai didelė suma. Tačiau tai tik dešimt kartų didesnė pinigų suma, nei ta, kuri bus skirta „Švėkšnos miestelio infrastruktūros atnaujinimo“ projektui. To projekto vertė 900 tūkstančių 883 eurų. Už juos bus atnaujinti šaligatviai centre, takai parke, vienoje gatvėje įrengtas naujas pėsčiųjų ir dviračio takas, apšvietimas, atsiras ir vaizdo kameros, bus ir kitų ne tokių jau sudėtingų dalykų – kaip lauko treniruokliai, vaikų žaidimų aikštelės. Visa tai be galo reikalinga ir laukiama. Tik pasižiūrėjus į pinigus lieka neaišku – Rusnės keliui per mažai numatyta, ar Švėkšnai per daug? Jai ką – Šilutės medžių iškirtimas ir naujų atsodinimas – kiek daugiau nei 718 tūkstančiai eurų kainuos.

Kalbant apie pinigus ir šiuos numatomus darbus – kažkaip niekur nesigirdi politinių partijų balso. Nei viena partija kol kas nesijudina, nors tai vienur tai kitur pasigirsta kas ką į merus kelti planuoja, rinkiminius sąrašus sudarinėja, kaip kas ateityje Šilutę atstovaus. O gal visi šie labai radikalūs griovimo reikalai ir bus gera dingstis politinėms kovoms bei debatams. Gal ir gera bus dingstis, bet ar nebus jauku gyventi „plikame“ mieste, autostrada su dviračių taku į Rusnę ir kitais dalykais… Juk nuo dabartinių politikų, jų sumanumo ir energijos be galo daug kas priklauso… Bet kol kas ta tyla liūdina.

4 Komentarai "Mūsų šimtmečio džiaugsmai ir rūpesčiai"

  1. Sauliau,puikus straipsnis. Mes taip mėgstam kritikuoti kaimynus Kaliningrado srityje,tačiau deja mes elgiamės,kaip tikri barbarai. Kažkaip visada buvau rami dėl Rusnės,kuri yra Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje,tačiau matome kas darosi.Gaila,tačiau aš matau ir visuomenės puvimą tiesiogine prasme,nieko švento,jokios pagarbos paveldui,gamtai,vyresnio amžiaus žmonėms.

  2. algis algimantas jonas juozapas K. | 2018-04-10 at 09:42 |

    Valdžiavos žalingi d ž i a u g s m a i viską greit patvarkyti, galimai anonimiškai ridenant
    ir teisingi butaforiniai r ū p e s č i a i pasidalinti čiairdabar bent 90 nuo mūsų 100-čio.
    A n o n i m i š k a i k l a u s i u:
    K u r l i k u s i u s d ė s i m e ?

  3. Bestcustomessay | 2018-04-12 at 05:42 |

    Tai tik džiaukimės savo miestietiškais pasiekimais, kuriuos čia atvedė krikščionybė, nes iki tol Lietuvoje buvo primityvūs pastatai, žmonės užsiiminėjo primityviu gamtos kultų garbinimu, nebuvo rašto, riterijos, mokyklų, universitetų ir tt. tie žmonės, kurie varo ant Lietuvos miestiškos kultūros, ir aukština Lietuvos kaimo kultūrą, patys to nesuvokdami, velka Lietuvą, atgal į tamsiąją pagonybę, ir silpnina Lietuvos progresą.

  4. Papigiaiapipjaustytasai | 2018-04-12 at 11:40 |

    Tai ir džiaukis savimipasiekimų primityviais atvadais, apieviskąmaximų, praktiškųnorsfu bet ikimyliumaistą apsirijimų akcijomis kultu, to kurio nėvardonegalimaminėt garbinimu, SMSų apokriptiniais raštais, žibančiais eterio riteriais, tuštėjančiom mokyklom, išbėgančiais paskui žmones universitetais, akcine poliaukos virimo kultūra, pats to nesuvokdamas kaip giliai, gal būt, deja, be atodairos atgal prie vyčio, esi stipriai įbridęs, o gal pabėgiais, kaip užsimerkęsatlapai ir jautiesi esi velkamas, į progresuojantį mankurtizavimo liūną…

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*