Birželio mėnesio skaitiniai

Virs_02

Štai ir vasara atėjo. O juokais galima pasakyti – tik „pagal dokumentus“, nes šiek tiek praėjusios savaitės pabaigoje sušilęs oras vasaros pradžioje ėmė ir atvėso. Kažkaip lyg ir „prašokome“ šiais metais pavasarį – net ir oficialus šildymo sezonas šiais metais buvo vienas iš ilgesniųjų per pastarąjį dešimtmetį. Šiaip, pagal paskutinius šalies aukščiausios valdžios sprendimus, taip baigėsi vienas pigesnių šildymų, nes nuo šiol prisideda kažkada sumažintas šilumai pridėtinės vertės mokestis. Realiai jį pajusime tik prasidėjus šildymui, nors dėl padidėjusio šio mokesčio – brangsta ir karštas vanduo.

Ar išmintingas tai šalies aukščiausios valdžios sprendimas, netrukus pamatysime, nes numatyta kompensavimo tvarka mažas pajamas turintiems gyventojams. Ar iki galo viską paskaičiavo, pagaliau, ar suprato, ką tokiu sprendimu lemia šalies aukščiausioji valdžia, nes kompensuoti tai turės savivaldybės iš savo pinigų. Kol kas papildomai jų nepridėjo, nes vienas iš šalies aukščiausios valdžios žmogų, jau anksčiau yra sakęs, kad gautus iš centrinės valdžios pinigus savivaldybės jei ir ne išvaisto, tai bent jau ne visada panaudoja racionaliai. Tiesos tame, greičiausiai, ir yra, bet labai panašu, kad ten, rudenį į valdžios Olimpą ketveriems metams Lietuvos žmonių užkeltieji, nelabai žino, kas „ant žemės“ darosi – bemaž visos savivaldybės badosi skolomis. O dar ima aiškėti, kad pinigų prireiks ir papildomai, nes būtina bus papildomai kompensuoti ir renovuotų namų mažas pajamas gaunantiems. Toks, lyg ir buvo, susitarimas.

Tačiau kaip danguje, taip ir ant žemės – krašte, kurį anksčiau vadino „kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą“ ima aiškėti, kad valstybinio žvilgsnio bent jau į netolimą ateitį nėra. Tiesa, gražiai pavadinta rajono vystymo strategija iki 2024 metų yra. Bet kas iš to – ji tik tuščias ir niekam nereikalingas popiergalis, nes iškilus bet kokiai naujai situacijai, viskas imama daryti „bele kaip“, arba kam nors galimai naudinga linkme. Tai kalbėti leidžiat parėjusiame Šilutės tarybos posėdyje priimtas sprendimas, gražiausią ir savičiausią Šilutės miesto pastatų, vadinamąjį Šilutės muziejumi (iš jo jis išsikėlė į restauruotą dvarą), po trejeto metų vėl užkelti ant prekystalio – rengiamasi privatizuoti. Šiaip jau visuomenė tuomet solidžiai pasisakė, kad jį reikėtų išsaugoti visų bendriems poreikiams. Valdžia atkertanti, kad nematanti būdų jį sutvarkyti (o tai būtina kuo skubiau padaryti). O kas gali paneigti galimybę, kad kažkas nenusižiūrėjo šios apie 20 arų teritorijos su kažkokiu ten pastatu miesto viduryje. Įnirtingas vieno savivaldybės aukšto žmogaus šio „projekto“ stūmimas link pardavimo, apie leidžia samprotauti. Šiaip jau yra be galo daug pavyzdžių, kai perleidimas į privačias rankas statinius prikėlė naujam gyvenimui. Tačiau yra ir priešingų.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas skelbdamas savivaldybių reitingus, Šilutę pažymėjo, kaip turinčią daug švietimo pastatų (plotų), kuris neišnaudojamas. Matyt dėl to nesenai prasidėjo švietimo įstaigų optimizavimas – uždarymas, o mokinių vežimas į didesnes mokyklas. Argumentu buvo tai, kad ten yra geresnės sąlygos mokytis. Tai garsiausiai šnekėjo pagrindinė švietimo rūpesčiais gyvenanti moteriškė. Nu ir… Paskelbti egzaminų rezultatai liudija visai kitus duomenis – būtent mažų (ir jau! uždarytų) mokyklų rezultatai gerokai geresni, nei ten, kur mokinių skaičius didelis. Įdomu, kad tos mokyklos buvo „optimizuojamos“ taip pat nesilaikant jokio plano – tai yra žvilgsnio į ateitį.

Dabartinėje mūsų vietinėje politikoje taip pat nieko guodžiančio – sprendimai rengiami atsižvelgiant į sau artimus interesus. Taip pirmiausiai europiniai pinigai rajono Tarybos sprendimu buvo skirti ne labiausiai būtinai, o su vienu iš rajono vadovu siejamai mokyklai šiek tiek patvarkyti. Šioje vietoje liūdniausia dėl politinės opozicijos: jos neveiklumas bei pasyvumas ir leidžia valdžiai taip elgtis. Įdomu, kad oficialiai žadėję parengti alternatyvų rajono vystymo planą iki vasaros pražios, tai nukėlė iki jos pabaigos – apie tai Šilutės rajono savivaldybė tarybos opozicijos lyderė tik ką paskelbė europarlamentarės Laimos Andrikienė leidžiamame žurnale „Europos laikas“. Jame ji kalba apie savivaldybę ir jos „rūpesčius“.

Nežiūrint viso to bei vėluojančios visų taip pasiilgtos šilumos, vis tiek jau žydi laukai, miškuose pilna jėga čiulba paukščiai ir jau išsirito pirmieji gandriukai – gyvenimas, nežiūrint žmonių veikos, vis tiek eina pirmyn. Tik lietaus labai trūksta…

Komentarų nėra, būk pirmas. "Birželio mėnesio skaitiniai"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*