Vienos dienos išvyka gimtinės keliais. I dalis.

Vasara – palankus metas keliauti. Galima išsiruošti ilgesnei ar trumpesnei kelionei – nelygų laiko limitas bei finansinės galimybės. Maršrutus galime kruopščiai suplanuoti namuose, ar važiuoti, kur „akys veda“. Tuomet vis tik būtina turėti šiokį tokį minimalų planą ar norą ką pamatyti.

Tokia galimybė pasitaikė vieną saulėtą rugpjūčio pradžios savaitės dieną. Pažintinei kelionei buvo galima skirti tik vieną dieną. O galutinis pageidaujamas aplankyti tikslas – Papilės miestelis, kur paskutines savo dienas gyveno istorikas, rašytojas, švietėjas Simonas Daukantas. Čia jis ant vieno iš piliakalnių ir palaidotas. Apie tai ne kartą girdėta, tačiau iki šiol ši vieta neaplankyta. Dėl to tai ir tapo galutiniu pažintinės – pramoginės kelionės tikslu.

Kryptis

Tačiau būta ir dar vienos priežasties rinktis šią kryptį: šių metų birželio 5 dieną poetui Vytautui Mačerniui būtų sukakę 95 metai. Noras aplankyti jo gimtinę Šarnelėje bei ant vieno iš netoli namų esančių kalnelių esantį kapą ir buvo paskata galutinį tikslą siekti važiuojant pro Plungę, Žemaičių Kalvariją, Sedą, aplankant ir apžiūrint Tirkšlius, Viekšnius, Akmenę, Ventą.

Tai pagrindinė kryptis, tačiau, ne kartą keliavus, visada pasilieka galimybė, ką nors keisti, sukti kažką pamačius – „važiuoti, kur akys veda“.

Tačiau šį kartą nieko pakeliui, dėl ko būtų galima kur dar pavažiuoti, lyg ir nebuvo pastebėta, tad tikslas ir maršrutas tokiu ir liko. Tik kelionės pabaigoje, grįžtant namo, atsirado šiokių tokių nuokrypių. Tačiau to priežastis buvo noras pavalgyti. Tai labai pavyko ir dėl to visiškai galėtis neteko, tačiau apie tai kiek vėliau.

Žemaičių Kalvarija ir Šarnelės kaimas

Iki Plungės jau ne kartą buvo važiuota, daug kas apžiūrėta, todėl pirmuoju sustojimu buvo pasirinkta Žemaičių Kalvarija. Ji taip pat jau lankyta, tačiau būtent nuo jos kelias vedė į V.Mačernio tėviškę Šarnelę. O ji už maždaug ketverto kilometrų pasukus Barstyčių kryptimi.

Nežiūrint, kad ir žinoma bei lankyta ši pamaldiems žmonėms gerai žinoma Žemaičių Kalvarija, tačiau dar kartą buvo labai smagu ir miela pasigrožėti puikiai tvarkoma miestelio aplinka, išpuoselėtais pastatais bei jaukiomis ant kalvų pastatytomis kryžiaus kelių koplyčiomis.

Toks pat geras įspūdis liko ir važiuojant vingiuojančiu keliu vis pakylant ir leidžiantis nuo kokios kalvelės Šarnelės link – tvarka, žaluma ir prižiūrima aplinka buvo be galo miela akiai. Šarnelė, skirtingai nuo Žemaičių Kalvarijos miestelio, per keletą kilometrų nusidriekęs vienkieminis kaimas su išpuoselėtomis ūksmingomis sodybomis.

Pasiekus Šarnelę iš pradžių buvo neaišku, kur šiame kaime savo tikslo važiuoti, tačiau viskas paaiškėjo netrukus, kai pasukome į paminklo ženklu pažymėta kryptimi. Tačiau tai buvo kita šios vietos lankytina vieta, kuriai, greičiausiai, šiaip jau nebūtume skyrę laiko. Maždaug kilometrą pavažiavę vieškeliu, patekome į Gardų ozą. Tai nuo ledynmečio likęs gamtinis darinys – žvyro kalva, šalia kurios tyvuliuoja nedidelis ežerėlis. Kalva – ozas – susidarė, kai tirpstant keleto kilometrų storio ledui, į plyšius tekėjo vanduo su žvyru.

Vieta iš ties graži: nuo jos atsivėrė puikus vaizdas į Žemaičių Kalvariją. Labai įspūdingai lygumų krašto žmogui atrodė į tolį nusidriekę Žemaitijos kalvoti laikai su brandinamu šių metų derliumi.

Vieta, matyt, iš ties pamėgta ir puikiai tvarkoma – daugybė suolelių, kurie sudaro natūralią atitvarą automobiliams. Įrengtas informacinis stendas. Galima dar pridurti, kad jau buvome Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, kuri apima nemažą teritoriją. Todėl bergždžiai teko ieškoti V.Mačernio pėdsakų tame didžiuliame stende esančiame žemėlapyje. O susigaudyti padėjo ir kelią link V.Mačernio tėviškės bei jo kapo nusakė du oze aplinką tvarkę žemaičiai.

Važiuojant toliau Šarnele savo tikslo link, smagu pasidarė kai prieš akis šiame kaime išniro Amerikos gatvė. Pradžioje kiek juokas ėmė, tačiau netrukus paaiškėjo, kodėl atsirado toks neįprastas pavadinimas.

Poeto atminimas

V.Mačernis iš tie gražiai pagerbtas. Pavažiavus dar kiek už ilgo Šarnelės kaimo ribos, ir nesusigundžius pasukti link tokiu pat vardu pavadinto piliakalnio, jau iš tolo šalia miško švietė rodyklė, sakanti, kad poeto kapas yra už 2 kilometrų. Pavažiavus jos nurodymu tvarkingu vieškeliu, kita rodyklė atvedė į miško aikštelę, nuo kurios iki V.Mačernio kapo reikėjo eiti pėsčiomis.

Čia taip pat buvo ir informacinis stendas su Žemaitijos nacionalinio parko informacija. Greta jo ir kitas, skirtas V.Mačerniui. Jame trumpai pristatomas poetas bei pasakojama, kaip vos 23 metų jaunuolis žuvo.

Karo metais, uždarius Vilniau universitetą, kuriame studijavo filosofiją, V.Mačernis grįžo į tėviškę. Čia jis dirbo nuo ryto iki vakaro ir skundėsi laiko stoka – studijavo filosofijos, astronomijos, fizikos veikalus, skaitė užsienio rašytojų knygas, vertė jas, gilinasi į prancūzų, anglų, rusų kalbos žinias. Ir visą laiką kūrė – tuo metu gimsta daug brandžios jo poezijos: Rudens, Žiemos, Pavasario, Vasaros sonetai, Trioletai, Songs of Myself ciklai, nemaža eilėraščių, vertimų.

1944 metų rudenį jis susirengė trauktis į Vakarus. Spalio 7 dieną arkliu traukiama brikele jis išvažiavo į Žemaičių Kalvariją apsižvalgyti, ar ten nėra rusų. Tuo metu iš kitos pusės išniręs rusų tankas paleido kontrolinį šūvį. Skeveldra Vytautui buvo lemtinga – jis žuvo. Arklys jį nebegyvą parvežė į kaimynų kiemą. Palaidoti kapinėse Žemaičių Kalvarijoje kitą dieną buvo sudėtinga dėl ten prasidėjusių mūšių. Todėl jis buvo palaidotas netoli gimtųjų namų, ant vienos iš jo pamėgtų kalvelių, tarp pušų, eglių ir ąžuolų.

Iki poeto kapo, kaip buvo nurodyta, vedė puskilometrio takas. Tai buvo labai smagus pasivaikščiojimas mišku pro žaliaskares egles tvarkingai nušienautu taku, pro daugybę didžiulių miško skruzdėlynų. Pailsusieji galėjo atsisėst ant tvarkingų suolų, paskaitinėti jo vizijas, kurios gražiai iškaltos akmeninėse plokštėse. Kone šio kelio viduryje gražiai „įrėmintas“ iš po žemių išteka Kerpauskų šeimos šaltinis. Juozo  ir Adolfinos Kerpauskų šeima karo metais šlaite iškastoje slėptuvėje, rizikuodami savo vaikų gyvybėmis, slėpė ir gelbėjo nuo sunaikinimo kelias žydų šeimas. Apie tai čia pasakoja atskiras stendas.

Dar kiek paėjėjus – jau matosi kalvelė, ant kurios ir palaidotas beprasmiškai žuvęs poetas. Kuklus V.Mačernio kapas pagal senovinį stilių aprėmintas tvorele, auga gražios gėlikės, vazose pamerkta po žiedą. Visa aplinka dvelkia ramybe ir susikaupimu.

Ant kalnelio taip pat du nedideli informaciniai stendai. Vienas skirtas V.Mačerniui ir jo šeimai. Jis atsuktas į jo gimtąją sodybą, kuri ir matosi už maždaug 300 metrų. Čia įdėta buvusios nuo seno šiose apylinkėse gyvenusių Mačernių sodybos schema. Yra trumpas poeto senelių ir tėvų bei valdomo ūkio pristatymas.

Priešingoje kalnelio pusėje – kitas stendas. Jis pasakoja apie kadais netoliese buvusį ežerą, vadinamą Amerika. Prisimenat gatvės pavadinimą Šarnelėje? Šiandien šio ežero nebėra – jis nusausintas. O ir vadinosi senovėje jis visai ne Amerika, o Erteniu. Amerikos vardas atsiradęs nuo vieno šalia šio ežero gyvenančio valstiečio. Anot legendos, jis labai norėjo į Ameriką išvažiuoti, tačiau jam vis nesisekė. Kaimynai pašaipiai jį ir praminė Amerika. Taip ir prilipo.