Vienoje vietoje – daugiau kaip pusantro tūkstančio žinučių apie Švėkšną

Kovo 17-ąją, minint Knygnešio dieną, visuomenei pristatyta nauja Petro Čeliausko knyga „Švėkšna spaudos puslapiuose (1918–1940)“. Joje pateiktos 1 503 žinutės, pasirodžiusios spaudoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki sovietmečio pradžios, kuriose vienaip ar kitaip minima Švėkšna. Iš jų galima susidaryti vaizdą, kaip ir kuo tuos daugiau kaip du dešimtmečius gyveno šis Žemaitijos paribio miestelis. 

Pirmoji leidinyje esanti žinutė buvo paskelbta 1918 metų sausio 5 dienos „Lietuvos aido“ laikraštyje. Ji pasakoja apie švietimo situaciją miestelyje „…Švėkšnos (Vėžaičių apsk.) parapijiečių laikomoje mokykloje esą 100 vaikų; žadama įtaisyti ir vakariniai kursai“. Toliau kita žinutė tame numeryje „…Buvusios čia seniau „Blaivybės“ Vartotojų ir Ūkio draugija dėl karo sąlygų nustojo gyvavusios. Tik viena Labdarių draugija dar gyvena savo dienas ir dirba“. Labai įdomu, kad tame pačiame 1918 metų vasario 21 dienos „Lietuvos aido“ laikraščio numeryje spausdinamas didelis Žemaičių moksleivių atsišaukimas. Jame, dėl karo padėties susirūpinę jaunuoliai, pasiilgę mokslo, svarsto, kur Žemaitijoje galėtų būti steigiama gimnazija. Čia Švėkšna minima kaip viena iš galimų vietų. Žinant, kad Lietuvos valstybė de jure atkurta dar tik prieš penkias dienas, galima dar kartą įsitikinti, kad valstybės atkūrimui jau buvo pribrendusi visa Lietuva. O minima galimybė tokią įstaigą kurti Švėkšnoje rodo tinkamą šio miestelio gyventojų požiūrį ir pasirengimą tam. Juk netrukus mokykla, o dar po kurio laiko gimnazija, miestelio bendruomenei materialiai padedant čia ir atsirado.

P.Čeliausko knygos pabaigoje be įprastų tokiems leidiniams asmenvardžių bei vietovardžių rodyklių yra ir temų rodyklė, kad būtų paprasčiau ieškoti informacijos. Pavyzdžiui, yra tema Turgaus kainos. Apie tai per du dešimtmečius buvo rašyta 44 kartus. Paskaičius tas žinutes galima pamatyti, kiek kas tuo metu kainavo turguje. Iš vienos rinkimus aprašančios žinutės matome, kad Švėkšnoje didelę įtaką turėjo krikščionys demokratai, kurie ir gavo didžiausią gyventojų palaikymą. Kitur yra sąrašai žmonių, kurie šelpė nelaimėlius po 1925 metų gaisro. Nurodytos ir pinigų sumos. Buvo to meto spaudoje skelbiama ir nemažai įvairių statistinių duomenų – kokia gyventojų sudėtis. Įdomi žinutė apie tai, kad pradedamas tvarkyti plentas iki Inkaklių, jog pradėtas tiesti naujas kelias iki Kvėdarnos. Buvo skelbiama įvairių meninių dalykų, yra skelbimų. O štai nuotraukų beveik nėra – to meto poligrafinės galimybės buvo menkos. Vis dėlto kelios nuotraukos buvo.

Neblogai įvaldęs kompiuterį P.Čeliauskas išrikiavo turimas žinutes eilės tvarka pagal datą. „Tik, – sakė autorius, – turėjau įdomaus ir kruopštaus darbo, nes dažnai korespondentams trūko ne tik supratimo apie aprašomas vietoves, bet ir paprasčiausių gramatikos žinių“. Klaidos bei netikslumai atsirasdavo ir spaustuvininkams renkant tekstus, kai jie negalėdavo perskaityti ranka parašytų korespondentų žodžių, ypač pavardžių. Pavyzdžiui, žinutėje aprašomas gimnazijos direktorius Samonelis buvo Samulionis, mokytoja Simtytė išties – Simutytė. Minimas Paukščių kaimas iš tikrųjų – Paulaičių kaimas. Tos klaidos atitaisytos – jos pateiktos skliaustuose. Norint išlaikyti to meto spaudos ar visuomenės kalbos stilių, tarmiškumai palikti. Išliko net ir tuo metu vartoti barbarizmai.

Knygelės sudarytojas sakė, kad skaitant kai kurių žinučių žodžius teko nemažai ir šypsotis, ir paieškoti dabartinio atitikmens. Ypač stengėsi lietuvinti kalbą „Klaipėdos keleivis“ vis įvesdamas naujadarų. Taip atsirado automobilio įsėdas, reiškiantis žodį keleivis. Buvo ir užsiimtojas – verslininkas. Taip pat ir motorinė tryškynė – gaisrinės purkštukas ar arbatstuba – arbatinė. Tai tik keletas pavyzdžių.

Knygos sudarytojas P. Čeliauskas kuklinosi sakydamas, kad jis nieko ypatingo nenuveikė, nes visos žinutės buvo to meto spaudos puslapiuose. Tačiau su tuo kažin ar galima sutikti, nes surinkti tas žinutes yra labai kruopštus ir ilgas darbas. Knygos autorius teigė, kad prieš daugelį metų žinutes rinkti pradėjo Vilniuje, Knygų rūmuose, dirbusi švėkšniškė Danutė Striaukaitė. Ji dar sovietmečiu radusi informaciją apie Švėkšną, ją užsirašydavo ir perduodavo krašto praeitimi besidominančiam P. Čeliauskui. Informacija vis kaupėsi, nes P. Čeliauskas ir pats rinko tokias žinutes. Dabar kone visa tarpukario spauda yra skaitmenizuota, perkelta į elektroninę erdvę ir pasiekiama interneto svetainėje epaveldas.lt. Knygos autorius pasakojo, kad prie šios knygos atsiradimo prisidėjo ir klaipėdiškis Domas Žiogas.

Pasak P. Čeliausko, medžiaga spaudai buvo paruošta jau senokai, tačiau jos leidimui vis nebuvo lėšų. Galiausiai atsirado žmogus, kuris paskolino pinigų. Tačiau pardavus šias knygas paskolintą sumą reikės grąžinti. Knygelė išleista tik 300 egzempliorių tiražu. Gaila, bet dėl lėšų stokos, ji nėra įtraukta į Lietuvos knygų registrą, ir neturi vadinamojo UDK kodo. Tačiau tai jokiu būdu nemažina jos vertės. Knygą „Švėkšna spaudos puslapiuose (1918–1940)“ galima įsigyti Švėkšnos seniūnijoje.

Nuotraukoje:
Leidinio „Švėkšna spaudos puslapiuose (1918 – 1940)“ sudarytojas P.Čeliauskas.