arba psichoneurologinis gydymas sovietinėje Lietuvoje.
Valdžios rūpestis
1945-1955 m. Lietuvos SSR susiklosčiusi psichoneurologinio gydymo padėtis netenkino valdžios. Tačiau, labiau nei pacientų gydymo ligoninėse problemos, valdžiai kėlė susirūpinimą didelis į ligonines nepriimtų asmenų skaičius. Tuo laikotarpiu apie psichoneurologinio gydymo padėtį Lietuvos SSR rašytose pažymose buvo akcentuojama, jog į ligonines nepatekę asmenys „savo elgesiu trukdo kolūkiečių darbą, traumuoja vaikus“.
Negalima teigti jog tuometinė Lietuvos SSR valdžia nesiėmė jokių priemonių psichoneurologinio gydymo padėčiai pagerinti. 1951-1956 m. laikotarpyje Lietuvos SSR Ministrų Taryba priėmė keletą reikšmingų nutarimų ir potvarkių numatančių psichoneurologinio gydymo kokybės pagerinimą, naujų psichoneurologinių ligoninių steigimą, ambulatorinio (dispanserinio) gydymo išplėtimą ir didesnio skaičiaus kvalifikuotų specialistų parengimą. Su šiais nutarimais yra susijęs psichoneurologinės ligoninės Švėkšnoje atsiradimas.
Įstaigos Šilutės rajone
Iki 1956 m. Lietuvos SSR „Vakarų regione“ nebuvo gydymo įstaigos atitinkančios psichoneurologinėms ligoninėms keliamų reikalavimų: ligoninėje turėjo būti mažiausiai 100 lovų, ligoninė turėjo sudaryti vientisą arba atskirą kompleksą, ligoninė turėtų dirbamos žemės. Be to, šiame regione trūko kvalifikuotų specialistų ir specialios medicininės įrangos. Todėl sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis sergantys ir į stacionarias gydymo įstaigas nepatekę arba iš perpildytų gydymo įstaigų iškeliami asmenys buvo izoliuojami nuo visuomenės patalpinant juos į invalidų namus.
1945-1956 m. Šilutės rajone veikė dvi tokio tipo įstaigos: Pagrynių psichochronikų (daugiausia slaugyti beglobiai, senatvės negalią turintys ir protiškai atsilikę asmenys) ir Kintų (daugiausia slaugyti senatvės ir fizinę negalią turintys asmenys) invalidų namai. Į šiuos invalidų namus patekę sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis sergantys asmenys buvo laikomi kartu su kitais gyventojais. Tik XX a. 6-to dešimtmečio pabaigoje pradėta skirti juose slaugomus gyventojus pagal jų sveikatos būklę, amžių ir lytį, įrenginėti atskirus skyrius bei izoliatorius. Pavyzdžiui, 1966 m. Pagrynių psichochronikų invalidų namuose veikė trys uždari, spygliuota tvora aptverti korpusai su izoliatoriais nevaldomiems gyventojams laikyti. Vyrai ir moterys laikyti atskiruose korpusuose. Gyvenimo sąlygas šiuose namuose iliustruoja tokie faktai: patalpos beveik neapšviestos, palatos temperatūra žiemos metu siekė 10-13 C, trūko lovų, 20 m2 palatoje gyveno 8 asmenys. Pasitaikė atvejų, kai sanitarės mušė gyventojus ir juos koneveikė grubiais žodžiais, muštynės tarp išlaikytinių ir nužudymai buvo dažnas reiškinys. Įprastai šiuose invalidų namuose laikomi asmenys čia gyveno iki mirties. Tik 7-to dešimtmečio pradžioje invalidų namuose gyvenantys, sunkius psichikos sutrikimus turintys asmenys pradėti kelti į psichoneurologines ligonines, o turintys lengvesnius sutrikimus – į psichoneurologines kolonijas, pavyzdžiui, Žiegždrių.
Sergančiųjų sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis asmenų gydymo problema Lietuvos SSR pradėta spręsti XX a. 6-to dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvos ūkyje, iš esmės, buvo likviduoti karo padariniai, atsirado daugiau kvalifikuotų gydytojų psichiatrų. Visa tai, ir Kalvarijos psichoneurologinės ligoninės uždarymas suteikė impulsą psichoneurologinio gydymo vystymui Lietuvos SSR. Svarbu ir tai, tuo laiku Lietuvos SSR įsitvirtino Sovietų Sąjungoje suformuota psichikos sutrikimus turinčių asmenų gydymo, paremto I.Pavlovo mokslu, metodika. Aiškinantis psichinių sutrikimų priežastis sovietinis mokslas atmetė genetiką (paveldimumą), o viską aiškino sąlyginiais refleksais, t. y. išorinių dirgiklių poveikiu nervų sistemai. Tokia koncepcija lėmė, kad sovietmečiu psichikos sutrikimams gydyti skirtos įstaigos buvo vadinamos psichoneurologinėmis.
Vykdydamas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimus ir Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymus dėl naujų psichoneurologinio tipo ligoninių steigimo, Šilutės rajono Darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) vykdomasis komitetas 1952 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo perdavė tris Žemaičių Naumiesčio centre esančius pastatus Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerijai, naujai steigiamai psichoneurologinei ligoninei. 1952 m. kovo 11 d. Klaipėdos srities DŽDT vykdomasis komitetas patvirtino šį sprendimą ir perdavė Lietuvos SSR Sveikatos Apsaugos ministerijai Žemaičių Naumiestyje, Pergalės gatvėje (dab. Pergalės aikštė), esančius 4, 22 ir 23 numeriais pažymėtus pastatus. Tačiau Ministrų Tarybai įsikišus, psichoneurologinės ligoninės steigimo vieta buvo pakeista. Nutarta psichoneurologinę ligoninę steigti kitame rajone (Priekulės), netoli Žemaičių Naumiesčio esančiame Švėkšnos miestelyje.
Švėkšna
Priimdama sprendimą dėl psichoneurologinės ligoninės steigimo Švėkšnos miestelyje Lietuvos SSR Ministrų Taryba atsižvelgė į gydytojų psichiatrų J.Gliauberzono (dirbo vyriausiuoju gydytoju Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje) ir E.Demidiuko (dirbo vyriausiuoju gydytoju Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje) nuomonę, jog šiame Žemaitijos miestelyje esantis apleistas ligoninės pastatas yra labiau tinkamas psichiatrinės ligoninės paskirčiai nei jo pritaikymas tuberkulioze sergančių asmenų gydymui. Psichiatrams, labiau nei kitos srities gydytojams patiko tai, kad ligoninę sudarė vienas, talpus, į kelis korpusus padalintas pastatas bei tai, kad ligoninės vieta buvo „Vakarų regiono“ centre,- palyginti toli nuo pagrindinių regiono miestų – rajono centro Priekulės (26 km), Šilutės (21 km), Klaipėdos (51 km) ir Tauragės (65 km). Tai, kad psichoneurologinė ligoninė buvo steigiama atokioje kaimiškoje vietovėje taip pat buvo privalumas. Kita vertus, idėja šiame Lietuvos SSR regione statyti psichoneurologinę ligoninę nebuvo nauja.
Dar Nepriklausomoje Lietuvoje kilo psichoneurologinio gydymo tinklo plėtimo klausimas. Gydytojo Vlado Kutorgos apskaičiavimu 1922 m. Lietuvoje buvo apie 8 tūkst. psichikos sutrikimų turinčių asmenų. Po 10 metų, 1932 m., gydytojo Antano Smalakio apskaičiavimu, tokių asmenų jau buvo apie 15 tūkst. 1928 m., matydamas psichikos sutrikimų turinčių asmenų gyvenamosios ir psichoneurologinių ligoninių vietos neatitikimus, kai psichoneurologinio gydymo centrai buvo Kaune ir Kalvarijoje, gydytojas Antanas Smalstys reikalavo, kad būtų atidaryta nauja 100 lovų psichoneurologinė ligoninė Žemaitijoje. Galima daryti prielaidą, kad šia idėja vadovavosi Šv. Elenos seserų Kongregacija, kuri 1939 m. Švėkšnos miestelio pakraštyje pradėjo vienuolyno – prieglaudos statybą. Todėl sovietinės valdžios sprendimą steigti psichoneurologinę ligoninę būtent Švėkšnoje, buvusiame prieglaudos pastate, galima vertinti, kaip nepriklausomoje Lietuvoje brandintos idėjos realizavimą.
Kaip nepriklausomoje Lietuvoje pradėtas statyti vienuolynas-prieglauda tapo sovietine psichoneurologinio gydymo įstaiga
Su Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės atsiradimu susijusi Šv. Elenos seserų kongregacija, kaip ligonių ir vargšų slauga besispecializuojantis katalikių vienuolių susivienijimas, savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1925 m. Jo centras buvo įsikūręs Kaune. Ši religinė institucija plėtė savo veiklą ir įsteigė du filialus – Jurbarke ir Švėkšnoje. 1935 m. sesers Bonitos Švėkšnoje pradėta veikla greitai virto ambicingu tikslu – Švėkšnoje pastatyti vienuolyną – prieglaudą, galintį atlikti ligoninės funkcijas.
Vienuolės Marijos Bonitos vardą 1927 metais pasirinko Žemgulytė Antanina. Ji 1903 gegužės 1 dieną gimė Žalakiškiuose, Klaipėdos rajone (mirė 1993 sausio 16 dieną Vokietijoje). Į Šv. Elzbietos kongregacijos vienuolyną Karaliaučiuje ji įstojo 1925 m. 1928 m. sesuo M.Bonita išsiųsta į Kauną. 1932 m. dirbo dr. Gylio ligoninėje. 1935 rugsėjo 1 dieną ji paskirta dirbti į Švėkšną, tvarkyti parapijos senelių prieglaudą ir gimnazijos mokinių bendrabutį (red.papildymas.)
Idėjos pagrindu tapo vienišos, beraštės, 60 metų amžiaus Švėkšnos apylinkės gyventojos Petronėlės Daukšaitės vienuolynui – prieglaudai, mainais už jos išlaikymą šioje prieglaudoje iki mirties, perleistas 2,38 ha dydžio žemės sklypas su pastatais (medinis gyvenamas namas, kluonas ir pašiūrė) Švėkšnos miestelio pakraštyje. Šiame sklype užsimota statyti didelę 100 lovų prieglaudą, todėl yra pagrindo manyti, kad čia būtų apgyvendinami bei slaugomi ir psichikos sutrikimus turintys asmenys. Per vienus metus, nuo 1939 m. liepos 13 d. iki 1940 m. rugpjūčio mėn., šiame sklype buvo įrengti prieglaudos pamatai (37 x 14 m.). Likusius darbus teko nutraukti dėl pasikeitusios santvarkos Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai.
Prieš pasikeičiant santvarkai, Šv. Elenos kongregacijos vienuolynas – prieglauda Švėkšnoje susidėjo iš dviejų valdų: 2,38 ha dydžio žemės sklypo Švėkšnoje ir 12,47 ha dydžio sklypo su pastatais buvusiame Stirpeikių dvare – palivarke (trys kilometrai į šiaurės vakarus nuo Švėkšnos). Iš viso Elsbietiečių kongregacija Švėkšnoje ir jos apylinkėje valdė 14,85 ha žemės su pastatais, turėjo 4 arklius, vieną ožką, bei 2 vežimus. Tuo metu vienuolyno filiale dirbo 2 bernai ir 4 mergos. Nacionalizacijos išvakarėse išlaikytinės teisėmis vienuolyne -prieglaudoje gyvenanti P.Daukšaitė turėjo 1 karvę, 2 kiaules ir 2 paršiukus.
1940 m. rugpjūčio 8 d. Švėkšnos valsčiaus žemės komisija, į kurios sudėtį įėjo Švėkšnos valsčiaus komunistų partijos atstovas Moiša Šapiro nacionalizavo vienuolyno – prieglaudos valdomą turtą: žemės sklypą su nebaigta statyti prieglauda Švėkšnoje bei žemės sklypą su pastatais buvusiame Stirpeikių dvare – palivarke. Netrukus šios valdos ir statiniai buvo perduoti naujiems savininkams. Žemės valda buvusiame Stirpeikių dvare – palivarke perduota mažažemiui Pavilnučio kaimo gyventojui Petrui Burneikai (gavo 4,45 ha) ir Gedikių kaimo gyventojui, padieniui miško darbininkui Antanui Jovaišai (gavo 8 ha ir dalį pastatų). Žemės vada (2,38 ha) Švėkšnos miestelyje palikta valstybės poreikiams – ligoninės statybai. Dabar sunku atsakyti į klausimą, kaip greitai naujoji valdžia būtų pradėjusi ar iš vis būtų tęsusi ligoninės statybą Švėkšnoje. Vis dėlto, nuorodą į tai, kad pradėtos statyti ligoninės statyba būtų baigta yra. Per 1940 m. tris mėnesius (spalį, lapkritį ir gruodį) naujoji sovietinė valdžia sveikatos reikalams Lietuvoje skyrė 12 mln. litų, kai Nepriklausomoje Lietuvoje šiam tikslui per visus metus buvo skiriami 7 mln. litų. Ženkliai išaugusių investicijų į sveikatos apsaugą rodė sovietinės socialinės politikos orientaciją į didžiausią ir socialiai labiausiai pažeidžiamą neturtingųjų gyventojų sluoksnį.
1940 m. rugpjūčio 23 d. P.Daukšaitė per Švėkšnos valsčiaus žemės ūkio komisiją pareiškė pretenziją „draugams“ – Tauragės apskrities Žemės tvarkymo komisijai. Savo pareiškime ji nurodė, kad jos žemė buvo išnuomota vienuolynui mainais už jos išlaikymą iki mirties. P.Daukšaitė buvo tos nuomonės, kad sandėris tarp jos ir vienuolyno yra nebegaliojantis, nes vienuolynas nutraukė ligoninės statybą. Todėl pagrindo nacionalizuoti jai priklausančią žemę nėra. Rugsėjo 7 d. P.Daukšaitė gavo atsakymą, jog jos skundas yra „pavėluotas“.
Statybos karo metais
Nacistinės Vokietijos okupacijos metais vienuolyno – prieglaudos statybos darbai buvo atnaujinti. Vokiečiai rėmė statybos darbus. Galima manyti, kad vokiečiai simpatizavo seserims elzbitietėms, nes Kongregacija, kuriai jos priklausė centras, buvo Vokietijoje ir kur jos vykdė panašią veiklą. Jie padėjo vienuolynui susigrąžinti statybines medžiagas, kurias 1940-1941 m., naudodamiesi Švėkšnoje vykusia „socialine revoliucija“, buvo išgrobstę švėkšniškiai. Be to, jie nemokamai davė statybinių medžiagų (cemento, plytų, geležinės armatūros ir kt.) iš netoli Gargždų buvusių, Minijos kairiajame krante rusų nebaigtų statyti „Molotovo“ gynybinės linijos bunkerių.
1942 m. buvo pastatytas pirmas prieglaudos aukštas, o 1943 m. iškeltas antras aukštas ir uždėtas stogas. Iki galo neįrengta pastatas, kaip šiltine sergančius pacientus gydanti ligoninė, atidaryta 1944 m. sausio mėn. Prieglaudos – ligoninės veikla nutrūko 1944 m. spalio mėnesį, kai į Švėkšną sugrįžo sovietinė valdžia.
Iki 1953 m. buvusios ligoninės pastatas stovėjo apleistas, beveik nenaudojamas. Greta ligoninės tebegyveno P.Daukšaitė. Aušros gatvės 13-ju numeriu pažymėto namo dalį ji nuomojo Jono Uselio ir Antano Bielčiaus šeimoms.
Dideli naujos valdžios užmojai
Viskas pradėjo keistis nusprendus buvusios ligoninės pastate įrengti 100 lovų psichoneurologinę ligoninę. Pagal atidarymo planą, ligoninė turėjo pradėti funkcionuoti 1953 m. Tais metais planuota įrengti 50 lovų. Likusios 50 lovų turėjo būti įrengtos iki 1955 m. Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerija numatė paskirti šiai psichoneurologinei ligoninei vieną gydytoją neurologą.
Darbų atlikimas buvo pavestas Komunalinio ūkio ministerijai priklausančiai Šilutės Statybos ir remonto kontorai. Tačiau dėl lėšų trūkumo ir netinkamų prioritetų nusistatymo, kai Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerija daugiausia lėšų skyrė centrinių ligoninių ir kurortų vystymui, pradėti darbai vyko labai lėtai.
Toks darbų organizavimas ir jų tempai netenkino centrinės valdžios, kuri siekė per trumpą laiką išplėsti psichoneurologinio tipo gydymo įstaigų tinklą, ligoninėse padidinti lovų skaičių. Todėl 1954 m. lapkričio 27 d. Lietuvos SSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl psichoneurologinių įstaigų tinklo Lietuvos SSR išplėtimo. Pagal šį nutarimą ypatingas dėmesys buvo skirtas psichoneurologinės ligoninės Švėkšnoje statybai užbaigti. Nutarta statomoje ligoninėje lovų skaičių padidinti iki 200. Pirmųjų 50 lovų pridavimas eksploatacijai numatytas 1955 m. Likusias 150 lovų numatyta įrengti iki 1957 m. (100 lovų – 1956 m., 50 lovų – 1957 m.). Taip pat numatyti etatai 4 gydytojams psichiatrams.