Į aukštą minties kalną

Nors gražios šventės lyg tyčia prabėga labai greitai, tačiau paguodai lieka šviesaus įspūdžio ar patirties atsiminimas. Mintiji jos epizodus ir skoniesi patirtu išgyvenimu, ypač, jei ta šventė buvo  susitikimas su įdomiu žmogumi, naujos knygos sutiktuvės ar įspūdinga paroda. O jei visi trys vienu metu, kaip tai įvyko Violetos Astrauskienės knygos „Ištylėti žodžiai“ sutiktuvėse (F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje kovo 29 d.).

Pasiklausę daug kam gal dar nežinomos filosofo Vydūno viešnagės Švėkšnoje istorijos, galėjome viso vakaro metu gėrėtis eksponuojamais grafikos darbais ir pamąstyti, kaip dailininkė savais simboliais persako Vydūno išminties prasmę savo gyvenimui, palyginti su kitų patirtimi. Nusilenkę Vydūnui (jo 155-ųjų gyvenimo metų proga), pagaliau susitelkėme į „Ištylėtus žodžius“. Jau apkalbėta draugų rate, rašyta spaudoje apie išskirtinę vakaro vedėjų kalbos ir bendravimo inteligenciją, pačios knygos kaip leidinio estetiką ir jaukumą, bet aš vis dar tebesu užvaldyta autorės poetinės jausenos ir jos savito požiūrio į pasaulį. Ir tebesikankinu, nes „Žiūrėti į / Paveikslą / Ar klausytis  / Muzikos, / Neįstengiant  / Jų pajusti, – Subtiliausias / Kūrėjo sutvertas / Kankinimo  / Būdas“// Tikime autore, kad jos kūrybai didelę įtaką turi gamta, tačiau knygos tekstuose nėra lietuvių poezijai būdingos gamtinių vaizdų įžangos minties ištakai, jauti tik bendrą, konkrečiais žodžiais nesakomą artumo gamtai jausmą, kaip ir priklausymą lokalizuotai aplinkai.

Šiai pajusti užtenka kalbėtis su tyla „mazgodama kojas/ Šulinio vandenyje“ ir klausytis neuždengto jokiu rūku „Bažnyčios  bokšto varpo“. Taigi gamtos vaizdai, kurie šiaip jau poezijoje mirga, žėri švelniais akvarelės, ar rėkiančiais ekspresionistiniais potėpiais, „Ištylėtuose žodžiuose“ regimi tik subtilia grafikės ranka nubrėžta linija: tai gelstantys lapai,  žolė, nusususi kaip nusišėrusio šuns kailis, dangaus pilkis… ir kt. Tai ką gi mes skaitome, kas taip valdo skaitančiojo emocijas? Tikriausiai tai poetinio vyksmo  eiga, vaizdo reginys, kažkur toliau, aukščiau virš tiesioginės žodžių reikšmės, jausmo nušviesta žinia. Žinia – Mintis. Mintis palaikoma pastovios mąstymo tėkmės. Eilėraščiai neturi pavadinimo, ir turinyje jie įvardinti tik pirmąja eilute, taip jiems suteikiamas ne atskiras gyvenimas, o greičiau vientisos būties tikrovės akimirkų vienis, sutvertas Kūrėjo. Ir bene įdomiausia, kad tie ištylėti žodžiai veržiasi į kasdienę būtį, lyg kokį užkeikimą šnabždėdami apie siekiamą suvokti esamumo prasmę. Ir užburtas to šnabždesio eini minčių laiptais į paslaptį, kuriai pažadino knygos autorė, eini vedamas vis aukšyn ir aukštyn, virš jau pasakytų minčių aukščio.

Dėkoju autorei už šią dar nepatirtą kelionę.