Šilutės gimnazistų viešnagė kalėdinėje Indijoje

Ilgai puoselėta ir brandinta svajonė organizuoti mokinių mainus su Indija pagaliau realizavosi ir devynių žmonių grupė iš Šilutės Vydūno gimnazijos 2017 metų gruodžio 12 dieną savaitei išskrido į Indijos sostinę Naująjį Delį.

Skridome kartu su Radviliškio Lizdeikos gimnazijos grupe. Su šia mokykla esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį ir numatę nemažai bendros veiklos. Būtent radviliškiečiai, jau trečius metus draugaujantys su viena Delio mokykla,  paskatino, įkvėpė ir mus užmegzti tokią draugystę.

Pažintis su indais prasidėjo internetu atliekant įvairius projektus, o dar artimesni ryšiai užsimezgė susitikus tarptautinėse mokytojų konferencijose (mūsų gimnazija, kaip UNESCO asocijuotų mokyklų tinklo narė, dalyvauja tokioje veikloje). Buvo pasiūlyta pasikeisti delegacijomis. Nors Šilutės Vydūno gimnazija turi nemažą tarptautinių mainų patirtį (kasmetiniai mainai su Vokietijos Westerstede gimnazija ir Ispanijos Les Carolines mokykla), ryžtis mainams su Indija buvo tam tikras iššūkis – tiek dėl kainos (nemenkos asmenines lėšos), tiek dėl atstumo ir dėl visai kitokios kultūros. Abejota, ar atsiras norinčių pažinti tolimą kito žemyno šalį. Tačiau, kai į skelbimą atsiliepė aštuonios mokinės (o norinčių buvo ir dar daugiau, tik dėl įvairių priežasčių negalėjo vykti), abejonių neliko – tegul tai būna pradžia kažko naujo, dar neišbandyto, nepatirto.

Dabar, kai pirmoji mainų dalis baigėsi, t.y. po mūsų apsilankymo Delio Šv. Marko mergaičių vidurinėje mokykloje, galime pasidžiaugti, kad mūsų pastangos ir darbas nenuėjo veltui – tiek patirti per savaitę net nesitikėjome. Tai buvo ne tik visai kitokios šalies ir jos kultūros pažinimas, bet ir paties gyvenimo pajautimas, stereotipų ir išankstinių nusistatymų laužymas, empatijos pratybos, savęs išbandymas.  Mergaitės, gyvendamos  šeimose, įgijo išskirtinės patirties – kitokia religija, kitokios tradicijos ir kitoks gyvenimo būdas… O viena net turėjo galimybę dalyvauti indiškose vestuvėse, kurios yra neatskiriama Indijos kultūros ir  gilios tradicijos dalis.

Savaitė prabėgo labai greitai. Pirmąją dienos pusę praleisdavome mokykloje, visokiuose užsiėmimuose, kurių metu daugiau sužinojome apie šią šalį, turėjome galimybę palyginti sanskrito, hindi ir lietuvių kalbas ir pastebėti daug panašumų, susipažinome su popieriaus perdirbimo technologija ir ją išbandėme, mokėmės dainų ir šokių, Rangoli meno (kai iš skirtingų spalvų žiedlapių daromi įvairūs ornamentai), gaminome maistą, žaidėme įvairius žaidimus, tarp jų ir labai populiarų Indijoje kriketą. Buvo organizuotos ir krepšinio varžybos, dalyvavome jogos užsiėmime, pamatėme, kokį lankstumą kiekvienas gali pasiekti, jei tik nuolat treniruojasi, ir kad tai pratimai ne tik kūnui, bet ir dvasiai. Apstulbino, kaip plačiai indai švenčia Kalėdas – visur buvo papuoštos eglutės, daugybė įvairiausių dekoracijų, lempučių, mokykloje žiūrėjome kalėdinius vaidinimus, klausėmės daugybės kalėdinių dainų, grožėjomės kalėdinėmis dekoracijomis. Net juokavome, kad Kalėdų nuotaikos Indijoje patyrėme daugiau nei Lietuvoje.

Mes taip pat pristatėme savo šalį – atsivežėme mokinių ir mokytojų parengtą fotografijų parodą „Čia Lietuva, čia mūsų namai“, skirtą Lietuvos valstybės šimtmečiui, pristatėme  Lietuvą bei žymias jos asmenybes Matą Šalčių ir Antaną Pošką, kurie dar prieš Antrąjį pasaulinį karą motociklu buvo nukeliavę į Indiją ir susitikę su M. Gandhi, R. Tagore. Taip pat papasakojome apie Vydūną, kuris labai domėjosi indų filosofija ir buvo pirmasis jogas Lietuvoje.

Grįžusios iš mokyklos likusį dienos laiką mergaitės leisdavo su šeimomis – išbandė chna tatuiruotes ant rankų, puošėsi sariais ir kitais indiškais drabužiais, skanavo indišką maistą, kuris lietuviams  šiek tiek aštrokas, tačiau labai įvairus.  Kartu su šeimomis lankytasi įvairiose Delio šventyklose – pavyzdžiui, vienoje žymiausių ir naujausių Lotoso šventykloje, pastatytoje 1986 metais (lotosas – nacionalinis Indijos augalas). Tai monoteistinė šventykla, skirta visų tikėjimų žmonėms, skirta meditacijai bei harmonijos paieškoms.

Lankėmės ir Budizmo, Krišnos sąmonės, Sikhų šventyklose, taip pat grožėjomės Indijos Vartais, kurie, kaip ir Triumfo arka, yra miesto centre  ir kur dega amžinoji ugnis, skirta visiems žuvusiems Indijos kelyje į nepriklausomybę. Buvome memorialiniame M. Gandhi muziejuje ir SOS kaimelyje, kur našlaičiai gyvena namų sąlygomis, bendravome su labai įdomiu žmogumi, įkūrusiu Angelų akademiją. Jis visą savo gyvenimą paskyrė lūšnynų vaikams, moko juos įvairių dalykų, kurių svarbiausias – kaip gyvenime nepalūžti, kaip susikurti visavertį gyvenimą ir kaip padėti kitiems.

Nepraleidome progos pamatyti vieną iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų Tadžmahalą – architektūros ir himno meilei šedevrą, labiausiai turistų lankomą Indijos objektą. Kelionės į Tadžmahalą metu klausėmės gido pasakojimų apie Indijos istoriją, šalies padėtį pasaulio kontekste, ekonomikos pasiekimus ir socialines problemas. Lankydamiesi Agros, senosios Indijos sostinės, forte susipažinome su  istoriniu  Mogolų imperijos laikotarpiu ir jo  kultūriniu palikimu.

Na o apie patį Delį sunku ir papasakoti – tai kontrastų miestas, kur ir chaosas, ir subalansuota tvarka, kur gatvėse nėra jokių taisyklių ir mašinos važiuoja devyniomis juostomis, kur pereiti gatvę prilygsta žygdarbiui, kur karvės, šunys, motoroleriai, tuktukai, rikšos, sunkvežimiai ir visos kitos transporto priemonės kažkaip  išlaviruoja, kur triukšmas kiaurą parą, kur ir prabanga, ir skurdas šalia, kur ypatinga maisto kultūra, kur žmonės mėgsta švęsti įvairias šventes, kur tvyro nuolatinis smogas, kur gyvenimas eina sava vaga ir kur neįmanoma nepajusti, kaip mes patys neįvertiname to, ką turim… O galėtume kurti nuostabiausią gyvenimą – jei tik turėtume tauresnių ir kilnesnių minčių ir siekių.

Paskutinę viešnagės dieną surengtas kultūrų vakaras, kurio metu buvo skaitomas R. Tagorės eilėraštis lietuvių ir anglų kalbomis, šokami tradiciniai indų šokiai, mes taip pat pašokome vieną lietuvių liaudies šokį (tai progai net vežėmės tautinius drabužius). Šiame vakare dalyvavo ir Lietuvos Respublikos ambasados Indijoje antroji sekretorė Agnė Sakalauskaitė, kuri labai džiaugėsi užsimezgusia draugyste, kvietė plėsti bendradarbiavimą įtraukiant ir daugiau Lietuvos mokyklų.

Dabar, parvykus iš kelionės, belieka dalintis įspūdžiais ir ruoštis svečių priėmimui. Mes buvome apsupti pagarba, draugiškumu, paslaugumu, begaliniu dėmesiu – norėtume, kad ir mūsų draugai patirtų tą patį ir iš Lietuvos išsivežtų įspūdžius, kviečiančius sugrįžti…

Derėtų pridurti, kad Delio Šv. Marko vidurinės mokyklos projektų organizatorės Anjali Handa pastangomis nuo 2013 metų, kai buvo surengti pirmi šios mokyklos tarptautiniai mainai, jų skaičius išaugo iki 12 mainų per metus – kiekvieną mėnesį po vienus. Pagrindinis tikslas – tiesti draugystės tiltus tarp šalių, suteikti galimybę jauniems žmonėms pažinti kitokią kultūrą, asmeniškai patirti, kad nepaisant kultūrinių ir kitokių skirtumų mes esame labai panašūs – visi norime būti laimingi, mylimi, visi trokštame gyventi saugiame ir taikiame pasaulyje.

Dėkojame Šilutės rajono savivaldybės merui Vytautui Laurinaičiui už tai, kad vertina ir skatina mokinių tarptautinius mainus. Mero pagalba organizuojant mūsų nuvežimą į oro uostą ir parvežimą iš jo yra labai svarbi ir brangi.

Namaste, Indija!
Projekto vadovės Lolita Kučinskienė ir Marytė Lukošaitienė