Šilutė – miestas su ryškiu Tėvynės architektūros stiliumi

Greičiausiai ne vienas yra girdėjęs iš pirmą kartą į Šilutę atvykusių svečių susižavėjusių šūksnių – koks gražus ir iš kitų miestų išsiskiriantis miestas. Kad gražu – sutinka ir patys miestiečiai. Tačiau kuo tas grožis ir miesto patrauklumas skiriasi nuo kitų – vis tik retas gali pasakyti. Apie savitą miesto architektūrą ketvirtadienį Šilutės kraštotyros draugija ir pasikvietė papasakoti Kęstutį Demerecką. Pokalbis vyko Šilutės H.Šojaus muziejuje. Be savo plačiai žinomo leidėjo darbo, Rusnėje gyvenantis K.Demareckas taip pat yra ir Kultūros paveldo ekspertas bei ICOMOS narys[1].

Būtent H.Šojaus dvaro pastatai, arba tiksliau buvęs svirnas – vežiminė, ir paskatino K.Demerecką susidomėti architektūros stiliumi, kuris Europoje greta tokių žinomų stilių, kaip renesansas, gotika, klasicizmas bei kiti, yra įvardinamas, kaip Tėvyninis stilius.

Yra žinomos kelios netiesioginės Šilutės dvaro svirno – vežiminės atvirutės: 1905 metų fotografija ir 1921 metų atvirukas. Vėlesnioji – jau po rekonstrukcijos. Ant jos stogo jau matosi žirgeliai, su Gyvybės medžiu ir su lentų apkalimu – grynai lietuviški šio krašto architektūros elementai.

K.Demereckas priminė susirinkusiems, kad H.Šojus buvo etninės kultūros puoselėtojas, domėjosi architektūra. Būtent jo rūpesčiu ir pastangomis 1905 m. buvo suprojektuotas ir Tilžėje pastatytas lietuviškas namelis. Vis tik, pranešėjo nuomone, rekonstruojant svirną – vežiminę lietuviški motyvai – žirgeliai ir Gyvybės medis ant jos stogo greičiausiai atsirado ne tik jo, bet ir rekonstrukcijos architektui pasiūlius.

Pradėję domėtis šiais dalykais, K.Demereckas sužinojo, kad XIX a. viduryje Vokietijoje bei Austrijoje imta ieškoti sveiko ir natūralus gyvenimo pavyzdžio, kur žmogus galėtų sveikai gyventi. Architektai iš supančios  aplinkos atkreipė dėmesį, kad juo galėtų būti šveicarų namas. Tuo metu taip pat atkreiptas dėmesys į liaudies architektūrą. Pamažu šveicariško namo tipas tapo viso meninio stiliau pagrindu. Kai tik šitas stilius ir paskatino pirmiausiai domėtis liaudies architektūra. Taip imta ieškoti, kas atspindėtų tautinę savimonę Vokietijos, Vokietijos tautų tarpe. Šiose paieškose ir gimė Tėvynės stilius.

Pirmasis pavyzdys, kurį susirinkusiems parodė K.Demereckas, buvo visiems namas Žalgirio gatvėje. Tai mūrinis pastatas su puošniais lipdiniais, ant kurio „uždėtas“ tradicinis žvejo namo stogas su žirgeliais, Gyvybės medžiu. Labai gaila, bet šiandien iš to, kad buvo dar prieš keletą metų belikę tik Gyvybės medis.

Toliau sekė susirinkusiųjų neakivaizdinė kelionė po Šilutę, kurioje dar gausu išlikusio Tėvynės stiliaus elementų – liaudiškos puošybos, greta gyvenimą vaizduojančių lipdinių. Dar taip pat galima rasti ir kaimiško stogo elementų, kai langelis palėpei apšviesti padarytas lenktas, kaip kad būdavo šiaudiniuose daržinių stoguose. Pats pas save rekonstruotoje sodyboje tokį langelį padaręs, K.Demereckas minėjo, kad iš čerpių jį padaryti reikėjo žymiai daugiau patirties ir sugebėjimų, nei dengiant stogą iš nendrių ar šiaudų.

Susitikimo metu K.Demereckas parodė ir daugiau įvairių Tėvynės architektūros stiliaus elementų Šilutėje. Belieka tik pasidžiaugti, kad pastatuose esantys tie elementai ir išskiria Šilutę iš kitų panašių miestų. Tą išskirtinumą ir pastebi svečiai.

[1] ICOMOS (International Council on Monuments and Sites) – tarptautinė nevyriausybinė organizacija, vienijanti kultūros paveldo apsaugos  ir restauravimo specialistus.

Tėvynės stiliaus kai kurie pavyzdžiai.