Siaurasis geležinkelis Smalininkai – Pagėgiai

Paul Brock

Mano prisiminimuose ryškus pašto arklių transportas, kuriuo teko nuvažiuoti ilgą Tilžė – Smalininkai kelią. Vaizduotėje regiu vežėją, sėdintį ant aukštos pasostės, girdžiu jo pučiamo rago garsą. Tačiau į šį kraštą netikėtai įsiveržė siaurasis geležinkelis. Ilgas statybos procesas nė kiek nedžiugino, tačiau kai vieną dieną traukinys trinksėdamas prašvilpė pro mūsų namus Viešvilėje – jis tapo gyvenimo dalimi. Dirbant savo ūkyje ar laukuose ne tik pagal bažnyčios laikrodžio dūžius, bet ir pagal garvežio signalą buvo patogu skirstyti savo laiką. Jau ryte, prieš penkias, mus pažadindavo traukinio veriamas švilpuko garsas. Žinoma, kiekvieną kartą būtent prieš mūsų ūkį pasigirsdavo perspėjamasis signalas. Tada aš dar nesupratau siaurojo geležinkelio ekonominės svarbos. Garvežio švilpimas ir bėgių trinksėjimas man žadindavo svajonę, kada nors susitikti su juo. Suaugusiems  geležinkelis teikė galimybę pasiekti Tilžę ir kitas vietoves. Smalininkuose į traukinį pakraudavo grūdus, vaisius, galvijus, atgabentus iš Rusijos. Kalveliuose jį pripildydavo baltų plytų, Abšrūtuose ir Rydelsberge (dabar – Ridelkalnis) jo laukdavo popieriaus ir medienos vagonai. Matydavome iš vagonų kyšančias arklių galvas. Buvo kalbama, kad juos veža į Afriką, kur vyko karas. Šis mielas traukinys, griausmingai dundėdamas ir švilpdamas, lėkdavo tarp Pagėgių ir Smalininkų, užsukdavo į Viešvilės dvi geležinkelio stoteles – „šiaurinę“ ir „vakarinę“.

Vakarų stotyje pakraudavo didelius sūrio gabalus. O štai Viešvilės Hildebranto lentpjūvės bendrovė turėjo privačią geležinkelio atšaką. Čia ilgi ir sunkūs medienos vagonai keliavo į Pagėgius. Mums, vaikams, buvo nesuprantama, kaip lokomotyvas juos patempia…

Malonu buvo mažu traukinuku keliauti ir pro langą stebėti besikeičiančius vaizdus. Štai Kazikėnų plačiuose laukuose banguoja tarsi tamsi jūra rugiai, Kalvelių upės bangelėse atsispindi spalvingoje pievoje skraidantys drugeliai. Džiugina ir Rydelsbergas su savo maža idiliška katalikų bažnyčios koplyčia, ir didžiojo miško ošimas… Ir į šį idilišką ramybės pasaulį įsiveržia tamsios pabaisos šnypštimas ir trinksėjimas… Vieną kartą vasaros viduryje Abšrūtų miške įsiplieskė gaisras, kilęs nuo užsidegusios lokomotyvo kibirkščių žolės.

Traukinio keliamas triukšmas mus džiugindavo. Išgirdęs šiuos garsus bėgdavau į sodą prie tvoros norėdamas pamatyti riaumojantį monstrą. Pro langus žvelgdavo šypsodamiesi keleiviai, o traukinio gale, prie atvirų durų, stovėdavo besišypsantis traukinio palydovas ir man džiugiai pamojuodavo,  nes mane jau pažinojo. Paskui save traukinukas palikdavo karštų dūmų ir alyvos kvapą. Neužmirštamos ir įspūdingos akimirkos, kai nepažįstamas ponas ar ponia išlipdavo stotyje, kai jaunieji šauktiniai rudenį keliaudavo į savo garnizoną, o palydovas kantriai laukdavo, kol motina su jais atsisveikindavo. Prieš Kalėdų atostogas į namus grįždavo spalvingomis uniformomis pasipuošę jūreiviai.

Tačiau pasitaikydavo ir ne visai linksmų nutikimų. Dažnai žiemą pūga sukeldavo daug rūpesčių ir jaudulio. Siaurojo geležinkelio darbas staiga būdavo sustabdytas sniego. Kažkur tarp Mociškių ir Vilkduobės (Wolsgrund) traukinys įstrigdavo tarp sniego kalnų, o keleiviai sušalę iššokdavo lauk. Tada šnypšdamas ir apsipylęs garu bandydavo pajudėti pirmyn – atgal. Juodi dūmai virsdavo per kaminą ir skrisdavo kibirkštys. Po daugelio tokių bandymų jis sustodavo – baigdavosi anglių atsargos. Langai pasidengdavo ledu, traukinio šonai aplipdavo sniegu. Juodasis monstras tyliame miške ilsėdavosi, kol pasirodydavo ūkininkų rogės ir išgelbėdavo keleivius, laiškus, įvairias dėžes ir prekes. Atvykusios specialios pagalbos mašinos iš Smalininkų, Pagėgių ir Mikytų dirbo paeiliui. Ir vieną dieną nelaimėlis milžinas būdavo išgelbėtas.

Tai buvo laimingas ir ramus  gyvenimas, kurį retkarčiais sutrikdydavo rogių skambučiai ir traukinio trinksėjimas… Bet kartą garsus traukinio švilpukas netikėtai paliko mus, vaikus, vaikystę ir smagius nuotykius. Atėjęs naujas gyvenimas mus nubloškė į kitas tolumas. Bet visada buvo viltis sugrįžti atgal.

Išlipus iš patogaus ir didelio traukinio Tilžėje norėjosi paklaidžioti miesto gatvėmis, aikštėmis, aplankyti buvusį grūdų turgų. O traukinių stotyje mus pasitiko puikiai pažįstamas mielas kuklus traukinukas. Su šypsena įlipęs į vagoną, kuris kažkada atrodęs didelis, aukštas ir puošnus, atsidusau. Pasigirdo švilpimas ir mes pajudėjome per tiltą. Žvelgiau žemyn į upės vagą, žvilgsniu aprėpiau spalvingas pievas. Mikytai, Bojėnai, Būbliškė, Trakininkai ir Vilkyškių kalvos. Pro šalį lėkė dvarai, sodybos, paskendusios beržų ir alyvų krūmų šešėlyje. Norėjosi iššokti į pievas, prisiskinti puokštę gėlių ir keliauti toliau pėsčiomis… Prie garsiojo Jūros upės tilto lokomotyvas pasipildė vandens ir už Mociškių atsidūrėme miške. Miško tankmėje stovėję danieliai lyg nustebę žvelgė į trinksintį traukinį. Vėjas siautė medžių viršūnėse. Tarp Šusternų ir Vilkduobės kirtome plentą ir riedėjome link Rydelsbergo. Buvęs laukuose darbininkas mums mojo, o vėjas nuplėšęs nuo jo galvos kepurę, pasiautė tolyn. Jis ją drąsiai pasivijo ir šypsojosi.

Malonus grįžimas į tėviškę…

Ostpreussenblatt. 1954.09.25.