Data: 2017-09-27
Pradžia: 18:00
Kviečiame į kino filmų vakarą „Mažoji Lietuva kino mene“
17.00 val. Trumpo metražo filmų ir filmuotų siužetų konkurso „Mano kraštas – Mažoji Lietuva“ dalyvių darbų peržiūra ir apdovanojimas.
18.00 val. Pirmojo Amerikoje (Holivude) nufilmuoto vokiečių kino klasiko, režisieriaus F. W. Murnau filmo „Saulėtekis: daina apie du žmones“ (1927) peržiūra. Filmas sukurtas pagal rašytojo H. Zudermano „Kelionę į Tilžę“.
Iš viso H. Zudermano kūrinių motyvais sukurta per 30 filmų visame pasaulyje. Kai kuriuose iš jų vaidino tokios žvaigždės kaip Džonas Gilbertas (John Gilbert), Greta Garbo bei Marlena Dytrich (Marlene Dietrich).
„Saulėtekis” (1927) buvo sėkmingas vokiečių režisieriaus F. W. Murnau debiutas Amerikoje – pirmasis jo projektas Holivudo „Fox Film” korporacijai (ir Williamui Foxui), tačiau suplanuotas Vokietijoje. Tai pirmasis vaidybinis filmas su sinchronizuotu garsu, kuriam panaudota „Fox Movietone” sistema ir sukurtas Hugo Riesenfeldo garso takelis. Filmas pasirodė pačioje nebyliojo kino eros pabaigoje, vos keletu dienų aplenkęs žymiojo „pirmojo garsinio” filmo „Džiazo dainininkas” premjerą. Brangiausias iki tol „Fox” kompanijos filmas buvo nustelbtas sensacingo „Džiazo muzikanto” pristatymo ir filmo sukūrimo išlaidos neatsipirko.
Jautriai nufilmuotas išskirtinio vizualumo impresionistinis filmas darytų įspūdį net ir be savo dialogų ar titrų kortelių. Novatoriškas ir sklandus kameros judėjimas per erdves (pelkes, vagonėlio kelionę į miestą, valtis, šokių sales, tramvajus ir miesto eismą) sukuria netikėtą gylio bei platumos iliuziją. Judanti kamera įtakojo ateities filmus, tokius kaip Johno Fordo „Informatorių” (1935) ar Orsono Welleso „Pilietį Keiną” (1941). Visos filmo dekoracijos, tiek išorinės, tiek vidinės, buvo sukonstruotos taip, kad atitoltų, taip sustiprindamos gylio iliuziją. Kitos naudotos technikos buvo didesnių fizinių objektų statymas pirmajame plane ir nykštukinės figūros miesto fone.
Rafinuotai išnaudojant šviesą, tamsą ir šešėlius, natūralus ir dirbtinis apšvietimas vidaus bei lauko scenose išryškina nuotaikas bei kontrastus tarp „kaimo” ir „miesto” gyvenimo. Mėnesiena, klampios pelkės ar ežero paviršius fiksuoja kerintį šviesos
žaismą. 3-jame dešimtmetyje prasidėjusi pusiau pavojinga žvitrių moterų emancipacija buvo įkūnyta
šėtoniškos, tačiau erotiškos modernios Miesto Moters personaže. Teminiai elementai dažnai sudaryti iš dialektinių ar dichotominių opozicijų: saulėtekis – saulėlydis, diena – naktis, gėris – blogis, saulė – mėnulis, puvimas – tyrumas, taika – smurtas, kaimas – miestas, Senasis pasaulis – Naujasis pasaulis, natūra – kulūtra, geidulingumas – nekaltybė, šviesiaplaukė, ištikima valstiečio žmona – tamsi, aistringa, gundytoja miestietė ar fatališka moteris, nuodėmė – išganymas.
1929 m. surengtoje pirmojoje Oskarų ceremonijoje „Saulėtekis” buvo apdovanotas už unikalų ir menišką pastatymą. 1937 m. „Saulėtekio” negatyvo originalas sudegė gaisro metu. Iš išlikusios kopijos buvo sukurtas naujas negatyvas. 1989 m.
Jungtinių Valstijų Kongreso biblioteka pripažino filmą „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingu” ir atrinko į Nacionalinį filmų registrą. 2002 m. Britų kino instituto surengtoje kritikų apklausoje „Saulėtekis” užėmė septintąją vietą tarp geriausių filmų visoje kino istorijoje.