Vakar Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, buvo surengta diskusija „Ar verta iškelti H. Zudermano memorialinio muziejaus eksponatus?“. Ji kilo po to, kai Šilutės rajono savivaldybės taryba paslapčiomis priėmė sprendimą, kuriuo Šilutės Hugo Šojaus muziejus nutraukia savo veiklą H.Zudermano gimtajame name Macikuose.
Joje dalyvavo mokslininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai. Į šią diskusiją buvo kviesti ir Šilutės rajono vadovai, Tarybos nariai, kultūrininkai, visuomenės atstovai. Tačiau atvyko tik Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis, Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė ir muziejaus darbuotojos Indrė Skablauskaitė bei Roma Šukienė. Visuomenės interesus atstovavo kunigas Remigijus Šemeklis ir šių eilučių autorius.
Tai buvo labai liūdnas beveik dviejų valandų susitikimas-diskusija, kurią pabaigoje taikliai apibūdino kraštietė Rita Juodelienė, kad viena pusė iš širdies nori išsaugoti H.Zudermano muziejų, o „jūs klausot ir toks jausmas, kad jau seniai esate nusprendę, kad pakalbėsime, išsiskirstysime ir pabaigsime savo darbą“.
Išties profesorius Domas Kaunas, kuris yra laikomas šilutiškių ambasadoriumi sostinėje, literatūrologė profesorė Aušta Martišiūtė, kunigas Remigijus Šemeklis, kraštietis Vytautas Toleikis ir kiti kalbėjo apie trumparegišką sprendimą atsisakyti tokio muziejaus (ekspozicijos). Šalyje ne tiek daug atvejų, kai yra aiškios Lietuvos ir kitų kraštų asmenybių kultūrų sąsajos. Jos paprastai be galo branginamos ir puoselėjamos. Susitikimo metu buvo prisimintas tokios pat svarbos Česlovo Milošo gimtinės atvejis. Ją, norint priartinti Lietuvą ir Lenkiją, teko atstatyti. O štai Šilutės atveju viskas yra, belieka tik puoselėti, plėsti. Žinoma, į tai reikia investuoti. Po to, kai šilutiškiai pasakė, kad metams H.Zudermano ekspozicijai skiriamas vienas tūkstantis eurų, susirinkusieji tik patraukė pečiais, kad nesimato jokių – nei kultūrinių, nei materialinių – investicijų, įdirbio, pastangų ir, svarbiausiai, noro.
Po šilutiškių valdžios atstovų pasisakymų pasirodė, kad iš pamario jie atvyko su tokia pat mintimi, kurią jau ne kartą yra sakę Šilutėje – niekas neįvyko, niekas neparduota, ekspozicija neiškelta. Atrodė, jog lyg ir nebyliai sakė, kad atvažiavom, jog, jei jums (vilniečiams) reikia to muziejaus, tai ir siūlykite, ką reikia daryti, o gal net ir padarykite.
Vis dėlto negalima teigti, kad neturėjo šilutiškiai suplanavę, ką sakys: V.Griškevičienė pristatė išties neblogą programą, kaip turėtų būti pagerbiamas H.Zudermanas. Juo labiau, kad ateinančiais metais sukanka 160 metų nuo jo gimimo. Tačiau tame plane nebuvo vietos gimtinei Macikuose. Išklausęs tą planą Vacys Bagdonavičius neiškentė: „Nenorėčiau suprasti gerbiamos vedėjos kalbos kaip argumentacijos, kad tokio kambarėlio nereikia. Koks bus didžiulis minusas, jei bus įvykdytas šitas aktas – ekspozicija tame name bus uždaryta“.
Apibendrindamas šias labai emocingas diskusijas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas pasiūlė parengti ir išsiųsti Šilutės r. savivaldybei raštą, kad čia susirinkę žmonės teikia rekomendaciją ir prašo išlaikyti autentišką gimimo vietą kaip muziejaus ekspoziciją. Kitas dalykas – turi būti parengta šiuolaikiška koncepcija ir strategija, taip pat institutas siūlo savo specialistų, kaip ekspertų paslaugas, tokią koncepciją ir strategiją rengiant.
Be the first to comment on "Dėl H.Zudermano ekspozicijos Macikuose nežinia išlieka"