Svarbu: aš taip manau (pasibuvus degutiškės Genovaitės Marksienės eilėraščiuose)

Jaunystė pražydo/Vilkyčiuos mana./Čia Pamario kraštą/pažinti pradėjau/aš – /Kalvotosios/Žemaitijos/dukra.

Taip apie save kukliu posmu pasisako Genovaitė Marksienė. Buvusi lietuvių kalbos mokytoja, dabar senjorė. Paskutinė darbovietė – Degučių pagrindinė mokykla, čia ji baigė savo pedagoginę veiklą, čia gyvena jau daugelį metų. Ką Genutei reiškia senjorystė? Begalinę laisvę – sako ji: nebespaudžia darbo rūpesčiai, atsirado daugiau laiko sau.

Ne vienerius metus Genutė buvo mano kolegė Degučiuose. Vėliau keliai išsiskyrė, kaip paprastai, bejungė atsitiktiniai susitikimai, retsykiais kelios minutės pokalbio telefonu. Bet ne taip seniai, 2021 metų rudenį, TAU literatės viešėjo Degučių bibliotekoje, skaitė savo eiles. Tarp klausytojų sėdėjo ir Genutė. Ne tik sėdėjo – eksponavo savo drobes. „Tai mano naivusis realizmas, tai karo su pandemija būdas,“ – su švelnia ironija komentavo savo darbus. Kad ji rašo eiles, žinojau seniai, bet tapyba buvo malonus siurprizas. Taip pat Genutė dainuoja Degučių kaimo folkloro ansamblyje „Pilutė“.

Kai kam galėtų kilti klausimas, iš kur kilo noras prabilti apie buvusią kolegę, papasakoti apie ją, pristatyti jos poeziją. Buvo taip. Kartą mudviejų kalba telefonu pasisuko apie įžymybes: ką jos mums reiškia, ar yra nepakeičiamų žmonių. Nutarėm, kad nėra. Prisimenu pasakiusi, kad pasaulis laikosi ant paprastų žmonių, ant jų doro gyvenimo suvokimo, ant jų prasmingų darbų. O juk Genutės pavyzdys iš tiesų puikiai iliustruoja mano išvedžiojimus. Ne tuščias laiko švaistymas, o kūryba: žodžio, spalvų  užpildo jos dienas. Ir visai nesvarbu, kad Genutės eilės kol kas ne knyga pasigarsino, o tik rajoninio laikraščio puslapiuose pasirodė, draugams, pažįstamiems buvo perskaitytos.

Pabuvus Genutės poetiniame pasaulyje, visų pirma patraukia begalinis atvirumas.  Dauguma eilėraščių – dialogai su pačiais artimiausiais jai žmonėmis: mama, dukra, vyru, anūkėlėmis, be abejo, mažąja proanūke, išraudama sūnaus netektis, kuriam „…gyvenimas užrūstintas per daug anksi padėjo tašką“.

Profesija taip pat uždėjusi antspaudą: eilėse randa vietos  Mažvydas, Donelaitis, A. Baranauskas, kurį laiką raštininkavęs Vainute. Svarbi Dievo tema, prie jo grįžtama: „O Dieve, aš Tau vis dėkoju už saulę, / Mėnulį ir vėją, / Už lietų ir lauko gėles. / O Dieve, padarei Tu stebuklą;/ Tavim netikėt negaliu“.

Kaip minėjau, su Genute kartu dirbti išpuolė ne vienerius metus. Kiek mačiau, kiek ji pati yra atsivėrusi, visko jos gyvenime būta. Todėl pačia geriausia prasme stebina jos pozityvumas, geranoriškumas (Gyvenime jau turiu teisę apmąstyti. /Manyčiau, jis praėjo normaliai: be didelių ekscesų, be skandalų, /be griūčių). Ne svetima jai saviironija, lengvutė pašaipa, kad ir eilėraštyje apie operaciją:

Žali žmogiukai aplinkui tik darbuojas, akys jaunos žaižaruoja po kepurėlėm…
– Daktarėli, mane kuo greičiau užmarinkit!
– Mes nemarinam,  močiut, mes tiktai gydom!

Galima tik pasidžiaugti neišsemiamu jos optimizmu, mokėjimu bendrauti, todėl nekeista, kad toks žmogus turi daug draugų. Bendraujama ir gyvai, ir virtualiai, surandama artimų sielų. Bičiulė iš Kupiškio jai rašo: „Tai kas, kad metai stengias iškraipyti mūsų kūnus, bet dvasios jie paliest negal; dėl to šypsokimės, dėkokim ir mylėkim. Būkim abi tokios – optimistės iki  panagių“.

Dukra iš Žemaitijos prigijo Pamario krašte. Tik žemaitiškas tiesumas, statumas išliko: „Gal ir prastai rašau.  Svarbu: aš taip manau“.

Taigi paskaitykime, ką mano ši Pamario žemaitė.

Degučiai
Kampelis,
Panašus į žmogaus širdį,
(Žemėlapy pasaulio jis – taškelis);
Tai Lietuva,
Mieliausias mano kraštas,
Čiurlionio Tu karalių delnuose
švytįs.
Šitam kampely žemės,
Kuris į širdį panašus,
Yra mažutis lopinėlis –
Degučiai –
širdžiai man brangus.

Keturiese

Iš čia jau iškeliavo į dausas Mama, Sūnus…
O namas didelis: daug kambarių, daug vietos…
Gal ir gyvenam keturiese – dvi vėlės mirusių ir
                                             du gyvieji?
Galbūt. Mes sutelpam. Ir mes gyvenam taikiai,
Nesipykstam, netrukdome vieni kitiems –
                                            anei gyvieji, nei vėlelės.

Sode žiemą
Atbėgusi žiema sustingdė viską –
Laukai, keliai balti
ir žolės po sniegu,
ir krūmai, medžiai susigūžę
styro…
O čia, žiūriu, gyvybė!
Jazminų krūmai po langais
tik mirga:
žiemos lapeliai – tai žvirbliukai,
tie maži purpliukai, straksi.
Lyg debesėlis pilkas
tik čirškauja, tik klega –
ir linksma klausant pasidaro!

Motinos palaiminimas
Išvykstant iš namų mums,
sustojus tarpdury ant slenksčio,
Tu peržegnodavai mus, –
siuntei palaiminimą.
Už Motiną Mariją man paskyrei.
Todėl jaučiau visad aš Tavo,
Mama, laiminimo kryžiaus ženklą;
jaučiu aš ir dabar Marijos globą.
Ir jeigu man gyvenimas nėra toks blogas,
Už viską aš dėkoju
     TAVO
          MOTINIŠKAI
               MALDAI.

Parymokit
Lietus… lietus… lietus…
Lašai barbena stambūs į langą…
Žvelgiu į dangų – tamsus!..
O ant debesėlio – namiškiai…
Šypsos ir moja, ir kviečia,
Rieškučiomis vandenį teškia…
Mano mielieji, palaukit,
Ant debesies parymokit;
Eisiu, ateisiu… Dar laikas
Man š i a m p a s a u l y
p a b ū t i
Ir paklausyti, kaip taškos
Lietaus lašai dideli.

Zylutės
Apsirengusios puošniai zylutės:
Marškinėliai geltoni, suknutės;
Plaukučiai juodi. Ir švarkeliai, –
O kokie žavūs baltieji žandeliai!

Jūs, mano gražuolės zylutės,
Ko būgštaujat: kraipot galvelę,
Nerimstat ir mirksit akelėm!?
Gal žvirblių peštukų, gal katino
Rainojo bijotės?

Jūsų margas pulkelis
Ant putino nutūpė –
Čia jūsų žiemos nameliai.

Lemtis
Žmogus, vos gimsta,
atsineša ir savo Lemtį –
tarsi kompiutery yra
užprogramuota:
ar vargs, ar džiaugsis, ar liūdės,
kentės ar bus turtingas,
bus įžymybė, o gal ne.
Kai gimsta kūdikis,
lemties būrėjos laumės
džiūgauja:
po lova, sako sakmės,
pakiša nematomą skrynelę,
kasmet gimimo dieną prisėlina ir įmeta
po akmenėlį.
———————————–
Puiku, kada iki viršaus skrynelė prisipildo.
O jeigu ne?..

*
Tu vis gyvent, bujoti nori, vargše,
Tave įniršę žmonės vis naikina,
O tu ir vėl, ir vėl… vėl kabiniesi į
                             gyvenimą.
Na, ir užsispyrusi esi tu, o usnie!

Nuo seno liaudis jau žinojo: gydai…
Ir elgėsi su tavimi švelniai.
Užsispyrimo savojo padovanoki
Žmogui – gyvenime jo kartais reikia.
Ir gana dažnai.