Šiaudas, atskleidžiantis mūsų tradicijų gelmę

Julija Jauniuvienė.

Nuo gruodžio pirmos savaitės Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos palėpėje eksponuojama šiaudinių sodų paroda „Vėriau suvėriau sodą šiaudinį“. Šiais metais tai jau antroji Julijos Jauniuvienės surengta paroda. Jai pačiai sodų rišimas yra ne tik kūrybinės išraiškos priemonė, tačiau ir meditacija, galimybė nusiraminti, pabūti su savimi. Menininkei tai yra būdas prisidėti prie tradicijų puoselėjimo, šiaudinio sodo atgimimo.

Šilutės krašto sodų rišėja Julija Jauniuvienė: „Pinu šiaudu, daina, kiekviena diena…“  

Tikiu, kad kiekvienas galime rasti būdų, kaip puošti savo būtį, suteikti jai daugiau grožio ir prasmės, o gerumas sklinda dar toliau, kai juo dalinamasi su kitais.

Gimiau ir augau gražioje sodyboje tarp Švėkšnos ir Veiviržėnų, ten kur Graumenos upelė įteka į Šalpę. Atitekėjau į Saugas, kur pynėsi gyvenimas, gausėjo, augo šeima. Gamta ir kūryba buvo neatsiejama būties dalis. Artimieji nenustebo, kad pradėjau kurti šiaudinius sodus. Vos pabandžiusi suverti pirmuosius šiaudelius, pajutau, kaip tai artima. Veikla tiesiog užbūrė, kiekvieną laisvesnę valandėlę su džiugesiu valiau šiaudus, juos karpiau, vėriau. Kiekvienas šiaudinio sodo darymo etapas savaip malonus. Ir pasiruošimas, kai ramiai mintys dėlioja būsimo sodo vaizdą, ir pats rišimas, kai mazgeliais pradedi auginti sodą, ir jo puošyba, kai ramiai gali parinkti kiekvieno papuošimo dydį ir vietą, kad sodas būtų darnus, vientisas ir gražus.

Tik ruošdamasi pirmajai savo parodai pradėjau domėtis, kas žinoma apie sodus, kas jie, iš kur. Informacijos besidomintiems yra tikrai daug. Galima pažiūrėti dokumentinį filmą „Dangaus sodai“, įvairių laidų internete apie nepaprastai kūrybiškas šiaudų rišėjas, pynėjas. Daug informacijos galima rasti. Man su šiuo tradiciniu liaudies menu susipažinti padėjo Marijos Liugienės sudaryta knyga „Sodo rėda“. Tarptautinės konferencijos „Sodų tyrimai ir sklaida“, vykusios prieš penkerius metus, pranešimus gali išklausyti kiekvienas norintis.

Šiaudas pasakoja mums istorijas, primena pamirštas tradicijas ir tiesas, netgi pats pynimas – siūlų, pluošto, šiaudo kryžiavimas – tai sakralinis veiksmas, todėl, jog tai, kas yra atskira, gali būti sujungta, o tai kas yra sujungta yra meilė, šeima, vaisingumas, gyvenimo prasmė ir džiaugsmas.

J. Jauniuvienes sodai.

Sodai yra ne gaminami, o auginami. O auga tai, kas gyva. Senoliams jis buvo gyvas. Rišant mazgelius, surišami palinkėjimai. Sodas įgauna dar didesnę vertę ir prasmę.

Visa tai, kuo džiaugiamės, grožimės tampa mūsų vidinio pasaulio dalimi. Kurdami geometrines struktūras arba jomis grožėdamiesi mes iš tikrųjų ir savyje kuriame tam tikrą tvarką. Žiūrėdami į sodą mes lengviau galime susidėlioti savo gyvenimo kasdienybę, galime lavinti ir savo atmintį, nes atminčiai svarbios logiškos lentynos. Jei šito nėra, žmogui sunku logiškai mąstyti, sunku planuoti. Sakoma, kad kai sunku, kai reikia priimti kokį sprendimą, reikia pabūti po sodu. Sodo sąmoningas stebėjimas, buvimas po juo yra lyg dvasinės pratybos. Net buvimas jo lauke veikia žmogų. Sodas harmonizuoja aplinką. Stebėti sodą – panašu kaip stebėti liepsną ar vandenyną.

Kur sodas kabinamas? Sodas kabinamas švenčiausioje namų vietoje, virš stalo, jis kabo palubėje. Kodėl palubėje? Matyt, tai susiję su dangaus pasauliu. Jis ne tik palubėje kabo, bet čia ir žvaigždės vaizduojamos, paukščiai skraido, rombai kabo, primenantys lietaus lašus, čia yra ir paukščių kiaušiniai su plunksnomis. Paukščiai nuo senų laikų yra dangiška simbolika. Jie palydi žmogų į dausas. Tai tarsi bylotų, kad sodai yra kažkokie dangiški kūnai, dangiški kūriniai. Tai lyg tobulo pasaulio vaizdinys, o tobulas gražus gyvenimas yra žvaigždėse, danguje.

Šiaudas sukaupia saulės energiją. Jis ne tik užaugino mums duoną, jis turi magiškos galios. Nuo senų laikų šiaudas, sudžiūvusi žolė simbolizuoja ne mirtingumą, o amžinybę.

Kaip sodus dar vadino? Tai – liktoris, širšuonas, žibintas, žvakidė, sietynas, reketas, dongus, musių dongus, rojus, pasaulis, voras.

Sodai seniau buvo labiau dekoruojami: gėlėmis, javų varpomis, popierėliais, plunksnomis. Paskutiniais dešimtmečiais jie puošiami mažiau, grįžta prie pirminio dizaino. Aš sodus puošiu aguonų galvelėmis, linų spurgeliais, šermukšnio uogomis.

Dabar į sodus labiau žiūrima kaip į namų puošmeną. Man sodų rišimas – kaip meno terapija, meditacija. Tai laikas su savimi ir sau. Kūryba. Labai džiaugiuosi, kad įsiliejau į pastaraisiais metais plintančią sodų atgimimo bangą. Sodų rišėjų daugėja, ypač Rytų Lietuvoje. Pamario krašte jų dar nėra daug.

Kuo daugiau domiuosi šiuo senu sakraliu geometrijos menu, tuo giliau suvokiu, kad  sodai – tai šventa visuma, gerovė, susitaikymas. Kabinkime juos, kad pusiausvyros ir harmonijos būtų daugiau. Gal tai protėvių pagalba mums? Sodas mums liudija, kad praeitis yra čia, dabartyje. Jis ramiai kabo ir sukasi skleisdamas savo palaiminimus. Sodai grįžta ir tai žymi mūsų sąmoningumą bei  dvasinį atgimimą.

Kviečiu į šiaudinių sodų parodą, dalinuosi edukacine žaisliukų vėrimo pamokėle. Mano veikla atrado savo pavadinimą „Sodauto“, o kūrybos vyksmą nuo šiol galima išvysti internetinėje erdvėje.

Projektą „Vėriau suvėriau sodą šiaudinį“ remia Lietuvos kultūros taryba.

Be the first to comment on "Šiaudas, atskleidžiantis mūsų tradicijų gelmę"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*