Ramiuose kaimeliuose. Erdmutė

Šarlotė Kaizer ir knygos „In stillen Dörfern“. Fotomontažas

Šarlotės Kaizer novelių rinkinys „Ramiuose kaimeliuose“ – In stillen Dörfern (kai kur verčiama Tyliuose kaimuose) – pasakojimai iš Nemuno deltos apylinkių. Pirmą kartą išleistas 1939 metais. 1942 metais leidimas pakartotas. Įdomu tai, kad tų metų knygelės viršelio antroje pusėje nurodoma, kad ši knyga skirta kareiviams fronte. Rinkinys pakartotinai išėjo dar 7 kartus. 1944 metais už šį kūrinį ir už novelę „Visada naujos dienos“ Šarlotė Kaizer apdovanota Johano G. Herderio premija. Iš vokiečių kalbos išvertė Regina Meškauskienė.  

Tai buvo  1885 metai. Rugsėjo pabaiga, bet dar džiugina vidurvasario šiluma, saulės šviesa ir… turgus Šilokarčemoje. Tai tikrai kažkas nepaprasto! Lietus buvo neatsiejamas nuo Šilokarčemos turgaus – kitaip nebuvo žinoma. O šiandien – skaisčiai mėlynas dangus, saulės šiluma, besišypsantys veidai ir dulkių sūkuriai.

„Ši didžiulė žmonių banga – kažkas nuostabaus, šiek tiek bauginančio ir įtraukiančio“, – galvojo Erdmutė Pyč. Taip, viskas baugino: spalvingi muzikos garsai, išgėrusių vyrų šūkaliojimai, kurių juokavimai ne visada buvę saugūs. Kad bent jau kartu būtų ėjusi Elzė Mylkė!

Erdmutė Pyč lėtai stūmėsi į patį žmonių tirštumą. Ją ten viliojo karuselės. Privalėjo čia atvažiuoti bent kartą. Dabar ji stovėjo priešais karuselę, sukaitusioje rankoje spausdama monetą. Bet pirmiausiai ji norėjo šiek tiek apsižvalgyti. Gal kartais pamatys pažįstamų? Tiksliai! Ji pamato Aną Loper ir Grėtę Penčiuk su savo jaunikiu. Bet kokios jos išsipuošusios! Abi su šilkinėmis skarelėmis ir šilkinėmis prijuostėmis. Na, gal ji atrodo prasčiau? Na, jau ne! Prijuostė visiškai nauja, o skarelę ryšėjo tik triskart eidama į bažnyčią. Pasitikėjimas savimi augo. Ten dabar jie šypsojosi ir mojavo jai ranka. Taip – ji liptų į karuselę akimirksniu. Tačiau ta vis dar sukosi skimbčiodama perlų karoliukais; ir čia tarp spalvotų medinių arkliukų ir raudonų pliušinių suolelių išniro miela karuselės panelė. Ji vaikščiojo aplink lyg niekur nieko, kai kitiems būtų apsisukusi galva. Erdmutė į ją žiūrėjo susižavėjusi. Kaip nuostabu! Balti švytintys plaukai, rausva plazdanti šilko suknelė ir aksominė liemenė, nusagstyta švytinčiais blizgučiais, kurie dzingsėjo vėjyje. Bet kaip tą suprasti! Staiga panelė paplojo per petį, kažką šūktelėjo ir tada pagavo baltą astrą, kurį ilgšis drimba ištraukė iš sagos skylės. Jai buvo galima pavydėti – kasdien linksminti ir linksminti. Erdmutė atsiduso.

Karuselė sustojo. Kaip tik viena žmonių srovė nusileido, kita puolė į karuselę kaip laukinė orda. Erdmutė taip pat buvo stumiama aukštyn. Ji nedrąsiai stovėjo karuselėje vis dar laikydamasi už geležinės atramos. Atsidūrė nepatogioje vietoje – stovėjo tarp keturių medinių arkliukų: du buvo juodbėriai ir du šimeliai. Aksominiai suoleliai ir rogutės priekyje ir gale buvo užimtos.

– Mikliai aukštyn! Tuoj pradės suktis!

Erdmutė pasuko galvą. Ant vidinėje karuselės pusėje esančio šimelio sėdėjo jaunas vyras. Dabar jis ištiesė jai ranką:

– Aukštyn, aukštyn!

Kaip Erdmutė atsidūrė ant šimelio, neatsimena. Kaip ten bebūtų, ji sėdėjo karuselėje. Gėda ir sumišimas ją tarsi apakino. Dešiniąja ranka tvirtai suspaudė medinio arklio ausį, o kitą jos ranką laikė nepažįstamasis. Jeigu ji būtų žinojusi, kokia teisybė slepiasi pasakyme Jei paduosi pirštą, tai paimsi ir ranką, tuojau pat būtų nušokusi nuo arkliuko. Bet ji to dar nežinojo. Šią akimirką ji nieko nežinojo. Erdmutė buvo pasipiktinusi savo nepadoriu elgesiu. Bet visa kita buvo nepakartojama – greitas karuselės sukimasis, jaudinanti rylos muzika, linksmas kaimyno juokas. Tai buvo panašu į sapną.

Kaip iš tikrųjų ji čia sėdėjo? Ar tai nepažįstamasis buvo ją prisitraukęs prie savęs? Ne, visi jie sėdėjo palinkę į priekį, nuleidę galvas ir pečius, o perlamutrinės ugnelės ir tviskančios karuselės užuolaidėlės – viskas įsitraukė į tarsi beprotišką traukinio skriejimą.

Iš šios sapno būsenos ji grįžo į realybę, kai pamatė ant dviejų juodžių besisukančias dvi kaimo mergaites, kuriuos buvo tokios pat garbingos kaip ir ji ir kurios galų gale taip pat atsidūrė ant arkliukų. Ji giliai įkvėpė ir išdrįso pirmą kartą pažvelgti į savo kaimyną. Jis laikė jos ranką kaip spaustuvuose.

– Puiki kelionė, ką? – sušuko linktelėdamas galvą. Bet ji susigėdusi žvelgė į šoną.

Čia pasirodė ugninė karuselės panelė. Ji atsirado priešais nepažįstamojo arkliuką.

– Mokės ponas už abu?

– Suprantama, – linktelėjo jis – ir už antrą kartą. Jeigu taip, tada taip! Kasdien juk nesėdim ant tokio ugningo arklio. Tik reikia rūpintis, kad jis nesutryptų.

Erdmutė norėjo juoktis, bet labai sunerimo, kad nepažįstamasis už ją mokės. Na, žinoma, ji grąžins jam pinigus, kai jie nulips žemyn. Kol kas ji nedrįso pinigų liesti.

Pagaliau karuselė sustojo. Erdmutė jau galėjo saugiai nusileisti žemyn, bet linksmasis kaimynas sušuko:

– Nieko panašaus! Po susimokėjimo privaloma važiuoti!

– Bet aš noriu atiduoti pinigus.

– Nesąmonė! Tada pasiimk dichteną (- 10 pfenigių) ir eik prie kauliukų būdelės, ten visada galima puikų biznį daryti!

Erdmutė susigėdusi paslėpė pinigus. Vyko kažkas nepaprasto! Tai buvo linksmybės. Tai buvo gyva ir miela. Taip, dabar ji tiksliai žinojo, iš kur tas stiprus širdies plakimas.

Jos mėlyno sijono atvartai buvo tirštai apibarstyti iššauto prizo mažomis spindinčiomis rožytėmis.

Sutilindžiavo karuselės skambučiai. Malonumas prasidėjo iš naujo. Erdmutės ranka sėkmingai išsilaisvino. Ji sugriebė dešiniąją arkliuko ausį, nes kaklą juosiąs siauras odinis dirželis neatrodė patikimas.

Atsidususi ji pasijuto vėl stovinti ant tvirtos žemės. Bet  viskas svyravo aplink ir po ja.

– Kur dabar?- paklausė jaunasis vyras. – Ką manai apie oro sūpynes? Mes galėtume ten apsilankyti.

– Eikit vienas.  Aš gyvenime ten nelipsiu.

Ji jam vos linktelėjo ir  tvirtu žingsniu nėrė į minią. Ir kol Erdmutė energingai alkūnėmis skynėsi kelią, jos mintys buvo toli. Ji galvojo apie savo puikius pirkinius, kuriuos buvo palikusi Zeidelio smuklėje. Kai ji su naujaisiais gražiais daiktais grįš namo – tai bus daug džiaugsmo ir nuostabos. Ir visa tai priklauso jai. Bet nepažįstamas vyras buvo teisus, ji galėtų kartą pažaisti kauliukais. Gal jai pasisektų. Ir ji pasuko link spalvingos žaidimų kauliukų būdelės.

Ji nesuprato, kad svetimas vyras yra netoliese. O jis daugiau negalvojo apie oro sūpuokles. Jis sekė gražiąją mergaitę. Linksmai šypsodamasis pamatė, kad ji paklausė jo pasiūlymo. Erdmutė jau buvo ten, prie kabinos. Tačiau trokštamas kauliukų indelis buvo kitose rankose, tai ji privalėjo laukti. Taigi nepažįstamasis galėjo ją apžiūrėti. Ji jam jau patinka! Tvirto stoto, raudonskruostė ir draugiškomis mėlynomis akimis. Tai buvo tai, ką galima mylėti, tai buvo tai, ką galima vesti. Jis susijuokė, kai prisiminė Aną Krečman – išblyškusią, nepatenkintą, kuri jam  buvo peršama ir apie kurią tėvai dažnai kalbėjo. Jei ji atėjo, tai su skundu! Kažkas ją visada skaudino, niekas namuose jai neįtiko. Šalia sūnaus ji buvo vienintelė dukra – turtinga, kam jai dirbti? Bet kodėl jis turi į namus imti tokią šmėklą? Jos gyslomis teka šaltas vanduo. O jis buvo kraujas ir gyvenimas, ir moteris, kuri jam tiktų, turi būti kraujas ir gyvenimas. Tokiomis nevykusiomis vestuvėmis negalima leisti sugadinti viso likusio gyvenimo. Toks tėvų godulys pinigams – nuodėmė. Kaip jie sugebėjo gyventi iki šiol be Anos Krečman ir jos pinigų, sugebės ir toliau. Argi jo motina apsėsta didelių turtų? Jos tėvas buvo smulkus savininkas, ir jo gyvenimas buvo apgailėtinas. Bet tėvai visa tai užmiršo. Kaip vienintelis turtingų ūkininkų sūnus jis privalo imti tai, kas jam neturi jokios vertybės ir naudos? Na, dangau! Visoje Pakalnėje ir aplinkui nerasi nieko, kuri tiktų tėvams, tada jis nori veikti ryžtingai, bet neprašyti pinigų. Jis jau suprato, kaip įgyvendinti savo sumanymą, bet dar nebuvo  tikrosios sutikęs iki šiol… Iki šiol ! Bet šiandien? Jis žvilgtelėjo triumfuojančiomis akimis į Erdmutę.

Dabar ji laiminga rankoje laikydama kauliukų puodelį. Erdmutė ten stovėjo labai rimtu veidu ir taip kratė didelį puodelį su kauliukais, tarsi nuo to priklausytų jos laimė. Kauliukai pažiro ant stalo. Ach, tai buvo nesėkmingas metimas. Kažkas norėjo pačiupti puodelį, bet ji greitai padėjo antrą monetą ir vėl metė kauliukus. Šįkart pasisekė. Erdmutė džiaugėsi tarsi vaikas.

– Na, ar tai buvo blogas pasiūlymas? – pasigirdo nepažįstamojo balsas.

Pasigirdo klausimas:

– Ką pasirinksite?

Kabinos fone švytėjo daugybė spalvingų virtuvės lėkščių, kurios priminė ryškiaspalvius rudens lapus. Ji nedvejodama parodė į jas ir tą akimirką rankose jau laikė lėkštes. Dabar kauliukus metė nepažįstamasis. Dieve, kokia laimė! Septyniolika akių vienu metimu! Ką jis sugalvos? Tikriausiai tai bus mažas šviesiai melsvas degtinės buteliukas su šešiais stikliukais. Bet jaunasis vyras galvoje turėjo visai ką kita. Šalia didžiųjų lėkščių buvo padėtos šešios mažos. Jis perdavė jai visa tai – ne, to negali būti? Vyras įspraudė lėkšteles Erdmutei į rankas.

– Turėk! – tarė  trumpai,- tai jau kraičio pradžia.

Ji stovėjo sumišusi dideles lėkštes spausdama prie krūtinės, o šešias mažąsias laikydama rankoje. Senasis ponas stovėjo šypsodamasis prieš juos, matyt, palaikęs nuotaka ir jaunikiu. Linksmai linktelėjęs galvą pasakė:

– Na, visa ko geriausio būsimam namų ūkiui.

Bet Erdmutė neišdrįso net nusišypsoti, o nepažįstamasis pakėlė kepurę ir pasakė:

– Nuoširdžiai dėkojam.

Ji stovėjo bejėgiška, skruostai liepsnojo. Bet nepažįstamasis ilgai negalvojo:

– Duok, aš tau padėsiu nešti.

Ir jis jau rankose laiko didžiąsias lėkštes, lengvu judesiu ant jų padėdamas mažas. Bet kai jis ėmė lėkštes iš Erdmutės rankų netikėtai prisilietė prie jos. Erdmutės kūną perliejo drebulys. Bet ir jis pajuto karščio bangą, ieškojo jos žvilgsnio, bet Erdmutė nuleido akis.

– Kur tu nori eiti? Kur mes turėtume paimti tavo daiktus? – paklausė jis pasikeitusiu balsu.

– Man reikia pas Zeidelį, aš ten daugiau daiktų palikau, – ji  žvelgė niūriai.

– Tinka, man ten irgi reikia.

Ir jie nuėjo, iš pradžių nesikalbėdami, bet jaunasis vyras greitai atgavo linksmą ūpą, todėl geriausios nuotaikos atkeliavo į smuklę. Tabako ir degtinės kvapas tvokstelėjo į juos. Išgėrę lankytojai spietėsi aplink prekystalį. Visos vietos buvo užimtos. Gretimame kambaryje pamatę laisvą stalą nusiyrė prie jo. Jaunasis vyras užsakė alaus, Erdmutei paprašė limonado, kuris buvo  saldus ir nuo jo keistai lipo liežuvis. Nepažįstamasis jai įpylė gazuoto gėrimo, kuris kaip reikiant sušnypštė ir rusva puta pakilo iki stiklinės krašto.

– Na, į sveikatą!- žybtelėjo akimis  vyras ir pakėlė stiklą.

Erdmutė prisilietė lūpomis prie bėgančios putos.

– Puiku! –  linktelėjusi galvą pažvelgė į jauną vyrą. Tada jų mėlynų akių žvilgsniai ilgam susitiko.

– Ar dar turi reikalų Šilokarčemoje?-  paklausė jis po kurio laiko.

Ji papurtė galvą. Ne, bet ji turinti laukti, kol senasis Biukneris norėtų namo važiuoti. Čia ji atvyko su senuoju Biukneriu, tačiau jeigu jis kur nors užkliūna, tada pabaigos reikia laukti ilgai. Ir, žinoma, jis bus girtas, tad jai teks imtis vežiko pareigų, jei nenorės atsidurti griovyje. Gal iki tol sutiks ką nors iš Juodkrantės (Juodkrantė – vok. Jodekrant, buvęs kaimas Šilutės apskr. Rusnės parapijoje Rusnės upės dešiniajame krante, priešais Ragininkų salą – vertėjos pastaba), kurie važiuos anksčiau. Jis nusijuokė. Griovys nėra gera perspektyva, bet jis turįs geresnį pasiūlymą. Ji galinti važiuoti su juo. Iš pradžių jis važiuotų į Juodkrantę, o po to pasiektų ir Rusnę. Ji nesiryžo atsakyti, bet jis nenusileido.

Kūrinio ištrauka

Be the first to comment on "Ramiuose kaimeliuose. Erdmutė"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*