Projektai ir programos

Terminais projektai ir programomis dabar įvardinami visi planai ir veiklos strategijos, bet kalbėdamiesi tiesiog pasakome turinį, ir viskas aišku. Taigi, projektas: močiutė atskraidinama žiemoti į Pietų Kaliforniją, o programa – močiutės lepinimas ir jaukinimas prie krašto peizažo, gyvenimo įpročių ir t.t.

Išnėrus iš lietuviškos pilkumos, rūko ir neišauštančios dienos, malonu kiaurą dieną matyti virš galvos žydrą be jokio debesėlio dangų, kulkos greičiu šaudančius pro šalį kolibrius ir šilti, ir šilti baltai sidabrinės saulės kaitroje. Paukšteliai atsigeria „lesyklėlėje“ sirupo ir švilpiančiu greičiu neria į medžio virūnę, o man rūpi namie paliktos zylutės. Žinau, jas saulėgrąžomis ir lašinukais maitina kaimynai, bet vis tiek rūpi. Apypiečiu lepinuosi terasoje, kur pro stogo kraštą įslinkus saulei, tam sidabriniam ugnies kamuoliui, darosi nepakeliamai karšta. Abu su katinu ieškom šešėlyčio ir sirpinam kiemo pakraštyje nokstančius mandarinus – pirmąjį anūkų derlių. Vakar, sugrįžus sūnui iš komandiruotės Singapure, mandarinus nuskynėm ir suvalgėm. Nepakartojamas šviežių vaisių ir kvapas, ir skonis. Obelys čia, Bonsall miestelyje, neauga – per šilta. Prisimenu, pernai obuolių pyrago ir sidro važiavome į senovinį kalnų miestelį Julianą. O šiandien keliaujame į rančą. Ranča priklauso vienai šeimai, bet ūkininkas be auginamų gėrybių – riešutų, citrinų, granatų (tiek ploto aprėpė akys), gyvulių ir kt. gero, dalį didžiulio kiemo nuomoja prekybininkų mugėms rengti. Mugės beveik visur vienodos, bet čia nėra grūsties: palapinės, kiemeliai gana erdvūs, prie kiekvieno jų tupi ar guli išauklėtas, idealiai prižiūrėtas šunelis. Įėjai į kiemelį, tave pasveikina, paskui neįkyriai teiraujasi, kas domina, gal ko pageidauji įsigyti. Anūkės programoje – kalėdiniai auskarėliai, ir su močiute pasidžiaugti visais šuneliais, paskui lesinti išlepintus paukščius aptvaruose, pašerti kukurūzais avinėlius, ožiukus, lamas, asiliuką ir visa, kas atkiša snukutį į ištiestą delną. Sutilindžiuoja varpeliai, atsigrįžtame į ilgų ilgiausią traukinuką. Atviruose vagonėliuose ant šieno paketų sėdi mugės svečiai, mums moja Kalėdų senelis. Traukinuką tempia  paties ūkininko vairuojamas traktorius. Nusistebiu, kaip jis tyliai murkia. Realybėje regiu tai, ką dažnai matome amerikietiškuose filmuose. Anūko programoje – parodyti močiutei ūkininko parduotuvę. Kokia laimė, kad nesu saldumynų mėgėja, o tai galva apsisuktų nuo kvapų, skonių, net pakuočių įvairovės. Įdomu, kiek samdinių dirba šioje rančoje? Patiko, ne į kokius krepšius ar pintines, o tiesiog į tvirtas, bemaž mano ūgio statines supilti saldainiai. Šauniai sugalvota. Matyt, ūkininko esama su galva.

Grįžtame iš rančos kitu keliu, slystančiu pačiu gilaus slėnio dugnu. Iš abiejų pusių statūs, didžiuliais uolų luitais aplipę krantai. Ne visai kalnai, bet ir ne kalvos. Man, žinoma, patinka važiuoti serpantinais, juk ne pati vairuoju.

Anūkams svarbu viską močiutei parodyti, pasidalinti. Jau buvau įspėta, kad ne visada pasitikėčiau aštrų valgį  mėgstančio anūko  skoniu, bet kaip siūlant neparagausi. Oi gelbėkit, šitie įtartinai rožiniai traškučiai atima kvapą, net su vandeniu nenuplausi. Gelbsti stiklinė pieno. Kita namų programos dalis – pareiti namo slaptais vaikų takais. Ramiai pasivaikščioję miestelio gatvėmis, pasigėrėję į tolį nubėgančių kalvų panorama, grįžtame tuo slaptuoju taku. Ir močiutė, kur tai matyta mano amžiuje, kabarojasi į statų molingą šlaitą, ropščiasi į lietaus nutekamąjį lovį ir leidžiasi žemyn, bet lovio dugne kažkieno žvėriškos pėdos, ką tik įmintos susikaupusiame smėliuke.

– Naktimis čia prabėga kojotai, – aiškina vienas. – Panašiai kaip Nidoje, kad šernai naktinėja.

Na, jau ne, daugiau manęs, kad ir koks trumpas tas slaptas takas bebūtų, neįviliosite, kad dar kojotą susitikčiau. Išpirkdamas kaltę, anūkas atneša į terasą kavos ir torto, kurį vakar visą dieną kepė. Susitaikome, ir aš laukiu naujos šunybės. Šunybę keičia šventinė pramoga – važiuojame į bendruomenės eglutės įžiebimo šventę. Švelniai oranžinį dangų pamažu keičia sutemos, tarp palmių viršūnių aukštielninkas guli storėjantis mėnulio priešpilnis, nuo vandenyno plūsta minkštas švelnus oras. Natūraliai išauginta eglė laukia įžiebimo akimirkos. Ir nėra čia išpuoselėto, surežisuoto koncerto. Dainuoja, gieda ir žaidžia vaikai, kurių tėvai stoviniuoja čia, aikštėje, fotografuoja savo atžalas ir palaiko, jei kuris ne visai darniai atlieka sukinį ar pamiršta žodžius. Tai miestelio tėvų ir vaikų šventė. Aplinkui sukinėjasi ir Kalėdų senelis, o aš (koks sovietinis palikimas), dairausi, ar nepasirodys koks meras ar kitas bendruomenės pareigūnas. Ne, įžiebimą skaičiuoja patys vaikai ir  jų būrelio vadovė. Trys, du, vienas ir eglė sužimba tūkstančiais lempučių. Jaudinanti, šilta miesto šeimos šventė „Laimingų šventų Kalėdų“.

Sveikas, Los Andžele

Gal kiek daugiau nei prieš dešimtį metų Varšuvos zoologijos sode mudu su sūnumi užklydome į suluošintų gandrų voljerą. Gražieji mūsų paukščiai, stovėdami ant vienos ar abiejų kojų, buvo neapsakomai liūdni: pagyvenusių gandrų akys užgesusios, jaunesnių be jokio atminties šešėlio. Tikriausiai jie buvo suluošinti dar vaikystėje, nepatyrę nei didesnio nuotykio, nei skrydžio dangaus platybėse. Labai liūdna, kai suvoki, jog jie žino, kad niekada nebeišskleis sparnų, kad kažkas jau yra pasibaigę, nebebus. Kodėl apie tai pasakoju? Todėl, kad keliaujantys pagyvenę žmonės turi su tais gandrais šiokio tokio panašumo. Turiu omenyje tuos, kuriems jau gerokai per devyniasdešimt ar šimtas. Nei vaikai, nei anūkai nebeleidžia jiems skristi vieniems, o parūpina prie bilieto ir asistentą. Tai palydovas, kuris pasitinka registruojant skrydį, palydi į lėktuvą, o jei skrydis su persėdimu į kitą lėktuvą, pasitinka prie trapo ir rūpinasi iki naujo skrydžio. Kadangi tarpus tarp skrydžių paparastai reikia pralaukti po kelias valandas, įkurdina specialioje laukiamojoje salėje. Nepražūsi, nepasiklysi, nevargsi ieškodamas savo vartų, nepavėluosi. Skrisdama į vakarinę JAV pakrantę, Kopenhagoje turėjau net penkias valandas laiko ir puodeliui kavos, ir pasidairyti, kur akį traukia. Tai ir dairiausi, ir tuos gandrus prisiminiau: vargeli tu mano, kokių šį kartą salėje susidėvėjusių senukų besama. Kurgi jie, tokie sulinkę, sunkiai žingsnį žengiantys, vedami, vos ne nešte nešami keliauja? Su vaikais ar su gimtąja žeme atsisveikinti, jei ten gimę. Kiek jie bebūtų paliesti senatvės, kažkaip jaudina tas jų pasiryžimas nuskristi, susitikti, aplankyti, dar pasibūti.

Kito skrydžio šioje salėje laukia ir guvesni keleiviai. Čia, neskubančioje masėje, jie ryškiau matomi atskirai. Štai tamsoko gymio vyras ir žmona, turbūt  romai. Vyrui jau gerokai per šešiasdešimt. Jis tvirtai sudėtas, žilas, savitai šepetėliu pakirptais ūsais. Rami, solidi laikysena sako, kad jis sėslus gyventojas, nežymu jokio laisvo stepių klajūno ar audringo taboro gyventojo bruožo. Jo moteris ne tokia stotinga, labiau panaši į smulkutę miestietę, tačiau ji labiausiai ir traukia akį. Atrodo, kad ji kalbasi su vaikais. Aš nesuprantu jos kalbos, bet išskyriau kelis vardus: Ištvaną, Radžį, Rozą. Įsivaizduoju, kaip kažkur ten, kur jie skrenda, yra klegantis būrelis vaikų, gal anūkų. Ir ji visa tenai – nieko nėra gražesnio už tokį artumo reginį, tokį ilgesingą ir šiltą tos moters švytėjimą, kalbantis su vaikais.

O štai kita pora. Tikriausiai kokių šiaurinės Europos pakraščių atstovai. Abu ramūs, santūrūs, tokie būna atskirų vienkiemių valstiečiai. Moteris ryši tamsiai languotą skarelę. Juodu tyliai kalbasi tarpusavyje. Jauti, apie svarbius, gal net liūdnus dalykus, bet be išorinių emocijų. Abu labai panašūs į senojo lietuvių sodžiaus kaimiečius, nėjusių jokių mokslų, bet gražios vidinės kultūros, prigimtinės inteligencijos ir išminties. Lyg būtų iš V. Krėvės apsakymų. Žmonės kelionėje ne tik padaro įspūdį, bet ir daug ko pamoko.

Na, o linksmiausias mano nuotykis Kopenhagoje  net truputį nustebino. Mano asistentas ( namiškiai juk irgi nebepasitiki beglobiu mano lakstymu po oro uostų terminalus) pakeliui prie Los Andželo vartų spėjo sutvarkyti keletą asmeninių reikalų, todėl tai šen, tai ten vis užsukdavo. Man kas – tik ekskursija po oro uostą. Pasidarė smalsu, tad klausiu: kiek kvadratinių kilometrų užima jų uostas? „Nežinau“, – sako, – tik labai didelis“. Tą ir aš matau ir kuo nuoširdžiausiai patikiu jo nežinojimu, kai mano palydovas pats turėjo pasiklausti kolegų, kur esą tie mums reikalingi vartai. Visko būna, svarbu, kad juos radome naujai pastatytame korpuse. O paskui, tikrindama bilietą, suklydo stiuardesė ir mane nukreipė į verslo klasę. Matau, kad kažkas ne taip: aš be kaklaraiščio, neblizgu, o čia dar tuoj pat prisistato palydovas su padėklu, siūlydamas taurę vyno. Renkuosi sultis ir sėdžiu toliau. Nejauku tokiai čia nesavai. Pagaliau atsiranda vėluojantis tikrasis keleivis ir man belieka, paaiškinus apie klaidą, keliauti į savo pusę. Čia man daug smagiau, vieta prie lango, šalia manęs dvi vietos laisvos, o mūsiškis palydovas turi ne tik apelsinų, bet ir švelnesnių obuolių sulčių. Tuščia to vyno ir verslo klasės, daug patogiau įsitaisau visai vienuolikai valandų malonaus kelio virš debesų. Sveikas, Los Andžele.