Neilgas pasakojimas apie Vestuvių muzikantų festivalio Švėkšnoje sumanytoją

Raib_virelis-01

Buvęs dramos būrelio artistas, atlikęs Raupio vaidmenį „Velnio nuotaikoje“, būgnininkas, išmokęs anuomet ir keletą akordų akordeonu, dirbęs zootechniku, darbo terapijos instruktoriumi Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje, vėliau kepęs duoną ir ją pardavinėjęs Sovietske, o taip pat vežęs šalikus į tolimąjį Sibirą, dar vėliau restauravęs žigulių šarnyrus, dabar remontuojantis automobilius, pučiantis jų padangas, supirkinėjantis metalo laužą bei obuolius… Tačiau kad ir ką bedarytų – vis vien širdyje artistas bei muzikantas, be kurio neapsieina dažnas renginys Švėkšnoje. Ypač, kai reikia muzikos, įgarsinimo ar pagalbos valdant aparatūrą.

Tai labai toli gražu ne viskas, tačiau taip keliais žodžiais būtų galima apibudintį švėkšniškį iki kaulų smegenų Vytautą Raibį, vardinant jo darbus ir veiklą. O jo sumanytas Vestuvių muzikantų festivalis patraukė ir visos Lietuvos dėmesį: šiais metais Švėkšnoje jis jau surengtas penktą kartą. Vytautui pasiūlius, o švėkšniškiams pritarus, nuo 2015 metų Švėkšna paskelbta ir Lietuvos vestuvių sostine.

Laisvės ir nepriklausomybės jausmas

Nors susėdus pokalbiui V.Raibys tiesiai ir nepasakė, tačiau iš jo pasakojimo buvo galima suprasti, kad jam visą gyvenimą norėjosi gyventi laisvai, nepriklausant nuo kitų. Gali būti, kad toks bruožas paveldėtas.

Su žmona Silvijana Vytautas gyvena senelio iš mamos pusės sodyboje beveik pačiame Švėkšnos miestelio centre. Šalia namo – kryžius. Pasidomėjus, kada jį pasistatė, V.Raibys paaiškino, kad jį dar sovietmečiu religingo senelio prašymu pagamino ir pastatė toks vietos kryždirbys Vaivada. Tačiau jis visiškai nederėjo prie to meto ideologijos. Jis labai krito į akis, nes ši sodyba – pagrindinėje Veiviržėnų gatvėje, kuria daug kas važiuodamas matė gražų kryžių. Senelis ir vietos valdžios, ir net saugumiečių buvo raginamas kryžių nuimti. Tačiau tas atrėmęs, kad, radęs pinigų, pasirengė savo laidotuvėms, ir šis kryžius po mirties bus pastatytas ant jo kapo. Numoję ranka į nesukalbamą švėkšniškį, vis tik privertė nugriauti jį juosusią tvorelę: jiems pasirodė, jog ji buvo nudažyta trispalvės spalvomis.

Tolimesnis pasakojimas ir turėtų patvirtinti, kad mūsų pasakojimo herojus ne visai tilpo tvarkingai į tarnybą vaikščiojančio piliečio rėmus. Tai vėliau pašnekovas ir patvirtino, kad „darbo praktika valdiškose organizacijose labai slabna“, nes nuo 1988 metų dirbo „pats sau“.

Technikumo laikai: „žiauriai geri prisiminimai“

Paklaustas, kada pradėjo groti, V.Raibys prisiminė Šilutės žemės ūkio technikumo laikus, kur po aštuonių klasių įstojo mokytis zootechnikos. Meno vadovu (ar kažkaip panašiai vadinamu), mūsų pašnekovo prisiminimais, jam besimokant antrame kurse, pradėjo dirbti Voldemaras Šimkus. Jis sukūrė dramos būrelį, kuriame ne vienas studentas vaidino. Antrakursis Vytautas taip pat įsijungė: jam tai ir patiko, ir sekėsi. Vienas iš sėkmingų vaidmenų buvo arkliavagis Raupys „Velnio nuotakoje“. Net gastrolės, prisiminė pašnėkovas, buvo surengtos. Tame būrelyje ir vaidino iki pat mokslo technikume pabaigos.

V.Raibys vaizdžiai išsireiškė: „žiauriai geri prisiminimai“ iš tų technikumo laikų. Jų grupės auklėtoja ir anglų kalbos dėstytoja buvo Danutė Neniškienė. Ji buvusi labai tolerantiška ir dažnai „užsimerkdavo“, kai studentai praleisdavo paskaitas. V.Raibio atsiminimais, tuo metu dėstytojai norėjo ir stengėsi, kad technikume ir aplink kas nors vyktų.

Švėkšnos kultūros namai  

Taip sutapo, kad netrukus tas pats V.Šimkus pradėjo dirbti ir Švėkšnos kultūros namų direktoriumi. „Tuomet kultūros namuose buvo pilna veiksmo, – prisiminė V.Raibys. – Viską Šimkus ir suko. Jis pastoviai kultūros namuose buvo – jam jie buvo lyg namai“. Kadangi pašnekovas į technikumą iš Švėkšnos kasdien važinėjo, tai grįžęs vakare traukė į „kultūrkę“, kur ir leisdavo vakarus.

Tuomet, apie 1978 metus, Švėkšnos kultūros namuose prasidėjo naujos galimybės – šokiai. Ūkyje tuomet dirbo toks vyriausiasis agronomas Alfredas. Grojo jis gitara. Internato vairuotojas Viktoras grojo gitara ir akordeonu. O Vytautas jiems pritarė būgnais. Tuomet, prisiminė pašnekovas, juos turėjo labai rimtus – Leningrado gamybos plastikinius, kas šiaip jau retenybė buvo.

Iš draugų, lyg ir savaime, išmoko tris akordus akordeonu. V.Raibys kairiarankis, tai jam specialiai sustyguotos gitaros reikėjo. Tačiau buvo pramokęs ir ja akordus atbuline tvarka dėlioti.

„Važiuodavom į kaimus šokius rengti. Daryti tai tai buvo bepiga: įjungi magnetofoną ir pilnas miškas šokėjų – žmonių buvo daug. Ir ant Šiūparių piliakalnio, ir Šalpėnuose rengėme šokius. Ne kartą viskas pasibaigdavo muštynėmis. Muzikantai nebuvo šventi – gaudavo ir tie“, – prisiminęs tuo laikus šypteli Vytautas.

Švėkšnoje kultūros namuose be to buvo ir stipri Alfonso Piekauto vadovaujama kaimo kapela, buvo ir agitmeninė brigada, kuri sėkmingai pasirodė televizijoje. Kultūros namai buvo Švėkšnos dvaro viloje. Ją gražinus savininkams, veikla pradėjo slopti. Kultūros namai dar kurį laiką buvo prie seniūnijos, bet pamažu viskas ir baigėsi.

Pats sau

Baigęs Šilutės žemės ūkio technikumą, paskyrimą V.Raibys gavo į Švėkšnos tarybinį ūkį. Tačiau iš karto „išėjo“ į sovietinę kariuomenę. Iš pradžių grįžęs svėrė ūkio grūdus, po to buvo fermos vedėju. Vėliau Švėkšnos ligoninėje darbo dirbo terapijos instruktoriumi. O 1988 metais, kaip vaizdžiai išsireiškė, „nusipjovė“ ir jau nebedirbo „valdiško“ darbo.

„Tais laikais kitaip ėjosi pinigų uždirbti. Duoną kepiau, šalikus ir į Rusiją vežiau. Ir taksistu Klaipėdoje dirbau. Po to dviese su Oželiu Vytautu žiguliams šarnyrus restauravau. Tuomet jau kooperatyvų laikai buvo“, – prisiminimais dalinosi pašnekovas.

„Duoną su žmona Silvijana pagal mamos receptą kepėm. Veždavau į Sovietską pardavinėti. 100 kg po 1 rublį. Stovi gatvėje ir pardavinėji“, – pasakojo apie anuos laikus V.Raibys. – Su šalikais buvo didesni pinigai. Duktė Goda nesenai gimusi buvo. Čia šukuodavom, o čia gyvenom. Savo darbo audimo staklėmis audėme. Šalikus veždavau parduoti į Murmanską, į Permę, už Krasnojarsko. Iš ten nupirkau ir parvairavau Žigulį. Po dviejų savaičių kelionės namo kieme 6800 km spidometras rodė. Šalikai Rusijoje buvo paklausūs. Nebuvo nieko nei pas mus, nei ten. Kuo toliau į Rusiją, tuo daugiau žmonių, tuo daugiau pirkdavo“.

O savo verslo filosofiją V.Raibys apibudino taip: „Arba gimsti milijonieriumi, arba išloši – aš nei gimiau, nei išlošiau“. Pinigą saugoti su žmona nemokėjom – buvo gerai ir tiek, kiek turim“.

Muzika ir muzikantas  

„Klausą turiu – ir groju, ir dainuoju. Kai vaikas buvau – vis dainuodavo. Ir mama Janina, ir tėvas Dominykas. Anuomet baliuose visi dainuodavo“, – paklaustas apie muzikinę prigimtį sakė V.Raibys.

Vaikystėje išmokti akordai visam gyvenimui pasiliko galvoje. Giminės baliuose būdavo lyg didžėjus: leido magnetofoną, plokšteles. Paskui atsirado draugų ir vėl pradėjo groti. „Pasiimdavau draugą, kuris mokėjo groti akordeonu. Kompanionas, taip pat kaip ir aš galvoti turėjo ir groti turėjo mokėti. Ir dabar taip yra. Pats esu būgnininkas, tad reikėjo turėti muzikinės šviesos“, – sakė V.Raibys, kaip pokalbis pakrypo apie jo muzikavimą.

„Paskui ėmė rastis šiek tiek pinigų. Tuomet pradedi galvoti, kad reikia pirkti aparatūrą. Tuomet atsiranda grojimo darbų. Tai papildomas darbas ne tik pinigams, bet ir malonumui. Iš grojimo neina visko supirkti. Nes tiek negauni, kad galėtum laisvai būti.

Kiti klausia: sumokėjai už kolonėles, kada atsipirks? Gaunasi ratas – dedi į krūvą, bet nieko neturi. Tad lieka garažas (dirbtuvė), metalo supirkimas. Tai kitos pajamos“.

Dabar V.Raibys muzikuoja su jau daug metų grojančiu draugu Vaciumi. Jis turi muzikinį išsilavinimą, tad gali pagroti „belei ką“.

Vestuvių muzikantų festivalis

Paklaustas, kaip gimė Vestuvių muzikantų festivalis, V.Raibys sakė, kad apie kažką panašaus buvo senai mąstęs. „Žiauriai ilgai smegenyse gulėjo… Ilgus metus. Bet šiandien, rytoj, kitąmet – o vasara vėl pasibaigia. Prieš penkis metus buvo bendruomenės susirinkimas. Seniūnas paklausė, gal dar kas turi kokių pasiūlymų? Pasiūliau vestuvių muzikantų festivalį. Jis „įspyrė“ – daryk“, – pradžią įvardino sumanytojas.

Iki Tėvo dienos buvo gal kiek daugiau nei dvi savaitės. Skambinu Vaciui, tas dar kažkam, ir susirinkom ant vilos laiptų (Genovaitės vila – tai ir yra buvę Švėkšnos kultūros namai parke – aut.p.). Sujungėme savo aparatūras – ką turėjom. Reklama menka buvo, bet pavyko. Žiauriai patenkinti buvom. Pats geriausias oras buvo. Toliau per visos keturis festivalius tokio jau nesulaukėm. Netikėtai daug žmonių buvo.

Kitais metais jau kitaip reikia daryti. Scenos reikėjo – padėjo seniūnas, nes leidimus reikia sutvarkyti, ir parką, galų gale, paruošti, nuvalyti reikia. Seniūnas viską ir padaro, palaiko. Ir kuo gali – padeda. Vėliau  prisijungė ir Jonas Girskis: ir reklama, ir idėjomis“.

Jam pasiūlius, gimė idėja Švėkšną paskelbti vestuvių sostine: tiek daug besituokiančių porų Švėkšnos  bažnyčioje kažin ar kitur taip yra. Buvo atlikta internetinė apklausa – švėkšniškiai balsuodami šiai idėjai pritarė. Tačiau atsirado naujas rūpestis: kokia sostinė be vėliavos?

Sūnaus Domo pažįstama dizainerė iš Vilniaus emblemą sukūrė, Šilutėje vėliava su ja buvo pagaminta. O   2015 metų gegužės 31 dieną iškilmingai trečiojo Švėkšnos vestuvių muzikantų festivalio pradžioje Vestuvininkų sostinė ir buvo paskelbta. O vėliava triukšmingai bei iškilmingai baikerių kolona buvo atvežta.

08

Tai buvo labai gražu ir įspūdinga, bet būtent tada Vestuvių festivalio sumanytojas, deja, suprato, kad jau nebe jaunuolis esąs: greičiausiai tuomet niekas ir nepastebėjo, kaip nuo motociklo ant scenos šokdamas atsitrenkė į jos kampą ir labai stipriai susižeidė koją. Tuomet, šypsodamasis prisiminė tą šuolį V.Raibys, reikėjo be galo daug pastangų, kad iš burnos nepasipiltų viešai nevartojami žodžiai. O tą sunkiai pro skausmus išspaustą šypseną pavadino – velnio šypsena. Tuomet ir atėjo tikrasis supratimas apie amžių.

Šių metų festivalis

Kad Švėkšnoje rengiamas ypatingas ir išskirtinis vestuvių muzikantų festivalis, žinoma jau visoje Lietuvoje. Todėl ypatingų pakvietimų muzikantams jau tiesiog nereikia. Greičiau priešingai – vienas per kitą klausinėja, kada bus. O važiuoja čia ne tiek pagroti, kiek tiesiog pabūti bendraminčių būryje. Visiems įdomu pasigirti naujai įgyta aparatūra, išmokta daina ar pasidalinti įspūdžiais iš vestuvių. O niekas iš atvykstančių muzikantų jokio užmokesčio negauna – jiems tiesiog malonu savo bendruomenės būryje pabūti.

Šiais metais šiame festivalyje dalyvavo virš 20 kolektyvų, o į scena lipo virš 70 muzikantų ir dainininkų. V.Raibys pasidžiaugė, kad pasirengimas jiems kasmet vis tobulėja. Gerai atlikti „namų darbai“ palengvina muzikantų grojimą. Šiemet visi festivalyje dalyvavę kolektyvai iš anksto atsiuntė savo pageidavimus garsistams. Žinodami, kur kokio mikrofono ar laido reikės, jie taip pat gerai pasiruošė. Birželio 4 dieną priešai sceną sėdėjęs ir garsą pultu reguliavęs Rytis Pužaitis tinkamai ir laiku viską galėjo sutvarkyti. Todėl, džiaugėsi vestuvių festivalio sumanytojas V.Raibys, atsirado laisvo laiko tarp tiksliai ir griežtai sustatyto dalyvių pasirodymo grafiko. Todėl į sceną buvo pakviesti groti ir tie muzikantai, kurie čia važiavo tik pasižiūrėti bei draugų paklausyti. O ir pabaigoje prapliupęs lietus nesugadino festivalio – šokėjai šoko išsirengę.

Vasaros palydėtuvės – dar viena šventė

Paklaustas, kada dar kur ką be šio festivalio rengia, V.Raibys priminė netikėtą pasirodymą „Vasarą palydint“. Prieš porą metų spalio 2 dieną toks jo ir bendraminčių koncertas buvo surengta Švėkšnos turgaus aikštėje. Tuomet pasikvietė draugus iš aplinkinių vietovių – Gargždų, Žemaičių Naumiesčio. Šiaip netoli būdami jie per vestuvių muzikantų festivalį sceną buvo užleidę muzikantams iš Vilniaus, Mažeikių ar iš kur toliau atvažiavusiems. Tad lyg kokia kompensacija tuomet išėjo.

Jei oro sąlygos nesutrukdys, visai gali būti, kad ir šiais metais kažkas panašaus bus. O jei bus – kaip dažnai būna – viskas vyks spontaniškai, tad reikėtų sekti skelbimus.

V.Raibys prisiminė ir gražią draugystę su Švėkšnos neįgaliųjų draugija ir jos pirmininke Ingrita Riteriene. Šis šaunus žmonių būrys padeda papuošti ne tik Vestuvių muzikantų festivalio sceną, bet ir miestelį jo metu. Negali savo laiko ir jis pats: talkina tos bendrijos nariams savo aparatūra ar muzika. Prašomas neatsisako įgarsinti renginius ir kitiems. Dar būtų galima čia pasakyti, kad V.Raibys ne tik garsu gali pasirūpinti, bet turi ir savo sceną. Tad esant reikalui atvažiuoja su visu pilnu „komplektu“.

Ir dar apie „Skrybėlę“

Be visa ko, ir pats V.Raibys dar retkarčiais pagroja. Tai grupė „Skrybėlė“. Drauge su jau minėtu draugu Vaciumi bei prie jų prisijungiančia iš Šilutės atvažiuojančia Dovile, repetuoja ir paprašyti muzikuoja. Tačiau, apgailestavo muzikantas, nėra labai lengva jiems susirinkti. Kiek palengvėjo, nes Švėkšnos klebonas leido jiems rinktis ir repetuoti buvusios špitolės vienoje iš patalpų. Jos kol kas dar remontuojamos, tačiau muzikantams tinkamos. Tad gali būti, kad neužilgo „Skrybėlės“ repertuaras pasipildys naujomis dainomis.

O pabaigai V.Raibys prisiminė, kaip atsirado toks grupės pavadinimas. O jis prigijo jam nuo pusbrolio Domo Merliūno vestuvių, kuomet kažkokio šposo vaidinimui jis turėjo iš vienos pardavėjos pasiskolintą peruką ir zomšinę skrybėlę. Matyt, vaidinta buvo neblogai, kad jam ir visam laikui ir prigijo – Vytautas su skrybėle.

Tiek tad trumpai apie švėkšniškį muzikantą, linksmų plaučių žmogų, kurį labai dažnai galima sutikti kur reguliuojant aparatūrą arba tiesiog grojant. O jei kam prakiuro automobilio padanga, jis mielai padės – dirbtuvė yra jo garaže tiesiog kieme.

Veliava-07

1 Komentaras "Neilgas pasakojimas apie Vestuvių muzikantų festivalio Švėkšnoje sumanytoją"

  1. Tiesiog labai neilgas :)

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*