Kai pavadinimas gale…

„Šilainės krašto“ archyvo nuotrauka

Žurnalistas – protingas ir išradingas žmogus. Visai suprantamas jo noras priversti skaitytoją susidomėti straipsniu, interviu ir kitokia jo kūryba. Vienas būdas – sugalvoti įmantrų, intriguojantį pavadinimą. Norom nenorom imi ir susidomi, nors kartais būna ir taip, jog  perskaitęs nelabai  randi turinio sąsajų su antrašte. O jei pavadinimą nukeltum į pabaigą? Ar kas nors skaitytų?

Jau po Kalėdų. Šiemet jos panašios į tikras Kalėdas – mat šiek tiek sniegelio dangus pabėrė. Kaip kruopų ant žemės. Menu savo vaikystės pusnis: pridrebia, būdavo, tiek, kad tvorų nesimato ir sodo obelys išbristi negali. Vaikams džiaugsmo iki valiai. Jeigu tik sveikas drūtas esi, jei koks kosulys neužpuola, temperatūra nešokteli. Bet ir sirgti, atsimenu, nebuvo blogai: guli šiltai pataluose, visi rūpinasi, mama stengiasi skanesnį kąsnelį pakišti. Paliečia ji rankom karštą mano kaktą, veidu nubėga susirūpinimo šešėlis. Velkasi šiltesnį drabužį, aunasi kojas ir išskuba žiemon. Grįžta su šakelėmis saujoje, žinau – tai aviečių šakelės. Skani jų arbata, ir spalva graži – raudona. Laikau rankose karštą stiklinę ir pasigardžiuodama geriu (beje, visai neseniai Delfyje perskaičiau vienos gydytojos patarimą, kad peršalimą geriausia gydyti aviečių šakelėm, ne uogom).

Tik šiandien aš galvoju, kad ne taip paprasta mamai buvo iki patvorio aviečių per aukščiausias pusnis nubristi. O kodėl ne tėvas brido? Kaip ir tą kartą, kai skaudžiai nusiplikiau kojas, į miestą vaistų, tvarsliavos aštuonis kilometrus pirmyn ir atgal pėstute mynė ne tėvas. Taigi: Kodėl ne tėvas?

* * *

Ar tu prisimeni, kaip kvepia bulvienojai rugsėjy? – klausia pašnekovė. Bandau prisišaukti tą kvapą – neateina. Ateina tik žydinčių bulvių lauko vaizdas prie mūsų namų tame gražiame vaikystės kaime prie miško. Atsimenu pievos kvapą, kai guli aukštielninka ir žiūri į plaukiantį dangų, atsimenu, kad pakvimpa  kiekvienas virtuvės kampas,  mamai ištraukus iš krosnies velykinį pyragą. Net tą  sušutusį bulvių garų debesį atsimenu, kai nukaiti didelį „kiaulinį“ katilą nuo ugnies. Žinau, kad visa tai turėjo kvepėti, bet tie kvapai šiandien iki manęs nebeateina. Kas keisčiausia – geriausiai atsimenu vaikystės dienų aidą – aš jį tarsi ir dabar girdžiu. Tą paklusnų aidą, kuris gyveno miške. Au au – loja šunė Lada, plekšt tekšt aidi mamos kultuvė prie švaraus pamiškės prūdelio, tėvas garsiai galynėjasi su malkų krūva, o maža strazdanota mergaitė stovi ant didelio akmens ir šūkauja. Visi tie garsai nueina iki miško ir sugrįžta atgal. Ir šiandien būna tokių retų akimirkų: jei kada apgailėdama  išnykusio kaimo užmerkiu akis, norėdama kuo aiškau jį prisiminti, išgirstu mažosios ei ei –  ir nepavargstančio miško gyventojo atsaką ei ei. Tik būtinai reikia užsimerkti. Gal ir neblogas pavadinimas, kaip manot?

* * *

„…kad senas žmogus įprasmintų savo būtį ir atliktų savo užduotį, privalo sutikti su senatve ir viskuo, ką ji teikia, turi pasakyti jai „taip” (H. Hesė, Apie senatvę). Taigi turi sutikti su nemiga, kaulų, raumenų ir visais kitais skausmais, nelanksčiais sąnariais ir pašėlusiais širdaplakiais. Turi sutikti su tuo, kad atpuola daug  malonumų, net ir valgyti jau ne viską gali. Varganas gyvenimėlis, ką ir besakyti.

O jei į viską pažvelgtume atvirkščiai? Sunkiai užsiropštei ant kėdutės, mirtinai bijodamas nusitėkšti žemyn, bet pasiekei lentyną paluby. Sunkūs krepšiai sveria rankas, bet parsitempei iš parduotuvės. Pats. Dar įstengi, dar valioji. Nusivalei dulkeles, prasišluostei grindis, atsipūti – kaip gera, kaip jauku namuose. Tai ačiū dievui, aš dar galiu. Kiek daug yra už ką padėkoti Dievui, likimo verpėjai ar dar kokioms nors visatos jėgoms. Kad gali matyti, išgirsti, pajausti. Už saulėlydį – jaukų,  o kartais bauginamai raudoną, už pabudusį rytą, nesvarbu, kad ir paniurusį, apniukusį – bet jo sulaukei. Už vikrią zylutę lesyklėlėje ar nežemiško grožio šerkšnotą eglės šakelę už lango. Dabar jau yra laiko pasidžiaugti tais mažais stebuklais, pro kuriuos jaunas pralėkei, prašvilpei pro šalį. Reikia susitaikyti su tuo, kad didžiausia gyvenimo prasmė – darbai, siekiai, vaikai – jau ten, praeity, o dabar gyvenimo prasmė yra… ats gyvenimas. Na, o jeigu dar pasiseka ką nors reikšmingesnio nuveikti, sukurti, padaryti – tai dar didesnis džiaugsmas.

Taip, nelengva ta senatvė, bet joje, kaip sako H. Hesė „…stiprėja gebėjimas įsižiūrėti, įsiklausyti į gamtos ir savo artimo gyvenimą, leisti jam slinkti pro mus nekritikuojant ir vis iš naujo stebintis jo įvairove, kartais dalyvaujant ir tyliai apgailestaujant, kartais su šypsena, su šviesiu džiaugsmu, su humoru“.

Kaip nors įmantriai pavadinti čia neišeina. Paprasčiausiai: Apie senatvę.

* * *

Įdomus kūrybos procesas. Kad ir rašymas.  Imi žodį ir juo atkuri tikrovę ar sukuri savąją (bet kuriuo atveju tai jau nebe realus gyvenimas, tai teksto tikrovė). Kažkur girdėjau smagų žodį – „įžodyti“ tikrovę. Rašantysis draugauja, kariauja su žodžiu, ieško tinkamo, geriausio. Prieštaringas procesas turbūt: ir kankinantis, ir malonumą teikiantis. Skaitau kolegės literatės vaikystės impresiją: su senelio žemaitiška šnekta („Jedritvailiok, – sukdamas savo ilgą ūsą, pasako džiugią man naujieną senelis, – katuka ataka. Ekim vedu paveizieti“), su nepakartojamais vaikystės džiaugsmais, lydimais gerų babūnės akių, („Įbrendu, pamerkiu į šiltą ežerėlio vandenį muilu kvepiantį rankšluostį, muilo putos pasklinda aplink ir paslepia sutrūkinėjusį, virpantį mano atspindį. Gaudau spindinčius burbulus, taškausi…“, „…mano rutulėta suknelė džiūsta ant pievaitės, kurioje groja žiogai“). Kaip gražiai „įžodyti“ grojantys, burbulais spindintys vaikystės vaizdai. O vis dėlto kiekvienam skaitančiam tie patys žodžiai atveria  truputį kitokią prasmę – priklausomai nuo vaizduotės, patirties ir turbūt nuo dar daug kitokių dalykų. Vieni patys žodžiai yra tarsi bespalviai, jais tik pavadiname daiktus, veiksmus, ypatybes. Bet dar daug kas slypi virš jų, tarp jų, už jų. Ir babūnės šiltos rudos akys kiekvienam skaitančiam švies vis kitaip, ir mergaitės rutulėta suknelė bus kitaip rutulėta, ir šios impresijos sukelti ribuliai mumyse bus skirtingi. Įdomus reiškinys, kaip mes mokam aprengti tą „pliką“ žodį.

Ir dar: ištartas žodis turi spalvą. Kaip laikaisi? – teiraujiesi telefonu. Neblogai – girdi atsakymą. Ir tu nematydamas pašnekovo, jo veido išraiškos, akių, supranti, kad tikrai neblogai, o va kitą dieną  neblogai jau pameluotas, kažkas slegia žmogų, balsas ne toks, ne toks kaip vakar.

Sunku kai būna,
šaukies tu dievo…
ar poeto.
Maldoj, žinia, tikies
Pagalbos,
Nusiraminimo,
Paguodos.
O žodis vargano
Eilinio žemės kurmio,
Kurs pats neranda
Nei ramybės,
Nei atsako
Į tūkstančius būties
slaptybes?
Ką gali jis?

* * *

Kai išeina žmogus, kas lieka? Prisiminimai, be abejo. Ir daiktai.

Išlydėjau brolį (jam buvo lemta paskutinį likusį savo laiką pas mane nugyventi), jau nemažai dienų praėjo. Surenku jo drabužėlius, gal kam pravers. Bet ką jūs manot, visi dabar daiktų pertekę, niekam nereikia. Gal kad žmogus miręs, baidosi. O ir ne auksą sidabrą siūlau. Taip ir stovi maišas brolio palikimo. Prie konteinerio palikti? Neužlaužiu širdies: lyg žmogų šiukšlyne palikčiau.

Ir kai po kruopelytę dėlioju atsiminimų nuotrupas, kurios laiko rūke jau neaiškios, lyg padūmavusios, viena vis dėlto iškyla itin ryškiai. Lygus baltas laukas, takelis per naktį užpustytas. Ir tame lauke dvi figūrėlės. Viena – didesnė – brenda pirma, o iš paskos pėda pėdon žengia mažesnioji – tai aš. Toks buvo dažnas pirmokės rytas į tolimą kaimo mokyklą. Žinai, broli, niekada net mažiausia mintis nešovė į galvą tau padėkoti už pramintas pėdas (apskritai natūralu globoti mažesnį), bet jeigu kažkokiu būdu išėjusieji bendrauja su šiuo pasauliu mums nežinant, nematant, nejaučiant, tai gal ir gali išgirsti mano padėkos žodį. Bet kaip tu atsakytum? Tikriausiai: Jau po laiko.

* * *

Sapnuojame turbūt visi. Kartais spalvotus, gražius sapnus, kartais išbudina košmarai. Būna pasikartojančių sapnų, manau, visiems tokių pasitaiko. Vienas tokių mano sapnų yra apie tai, kad aš iš kažkur grįžtu namo, į tą trobelę prie miško. Galima eiti dviem keliais: pro Beniušius, kurie turi didelį sodą, ir mes vaikai, grįždami iš mokyklos visada pasiobuoliaudavome. Galima ir pro Jašinskio sodybą, ten taip pat obuoliai svarina šakas, bet mes – tie pasiutėliai – mėgdavome paerzinti Jašinskį ir ne tik nuo žemės pagriebdavom, bet ir nuo šakų padraskydavom. Beniušiams to nedarydavome, mat Jašinskis mokėdavo pykti ir bartis, ir mums nuo to tik smagiau. Tai va, tie du sapno keliai manęs niekaip neparveda namo – vienas tikras neišbrendamas purvynas, o antras, tas pro Jašinskį, apsemtas pavasarinio potvynio vandens. Kažin, kaip tą mano sapną aiškintų Zigmundas Froidas? Gal jis pavadintų Keliai praeitin užverti?

* * *

Sakoma, kaimynų ir žolė žalesnė: svetur esą geriau, gražiau, maloniau. Mes, lietuviai, ne išimtis, to gerumo, gražumo dairomės kaimynuose. O visgi vieno dalyko mums galima pavydėti: pavardžių gausumo ir įvairovės. Šit lėtuoliai islandai patingėjo galvą sukti ir jų pavardės labai paprastos, be jokios išmonės ir fantazijos: pavardes sudarinėja pagal tėvo vardą. Kaip paprasta: berniukui prie tėvo vardo pridėk  son (sūnus),  mergaitei – dotir (duktė) ir  tėvas Haroldas turi sūnų  Haroldsoną, o  dukrą Haroldotir. Dievuli mano, kokia nuobodybė! O dar išeina, kad senelio, sūnaus ir anūko pavardės bus skirtingos. Dabar gi lietuviškas pavardynas – oho ho! ko tik mes nerasime. Nenoriu aiškinti mūsų pavardžių kilmės, dauguma apie ją skaitėme, žinome. Bet, man regis, kokį daiktavardį iš burnos išspjausime, vis į lietuvišką pavardę pataikysime. Gyvūnai – Kiškis, Lapė, Vilkas, Stumbras, augalai – Ridikas, Kopūstas, Putinas, Rožė, asmens fizinės ir protinės ypatybės – Aukštakojis, Kuprius, Žilius, Durneika, gyvenamoji vieta – Galinis, Miškinis, profesija – Kubilius, Račius. Įvairios pravardės – visko čia neišvardinsi. Kartais (o gal ir ne kartais) pavardė nelabai atspindi žmogų: pažinojau vaikiną Mažutį, išstypusį iki 2 metrų. Kai kuriems žmonėms žiauriai (žemaitiškas pasakymas) nenusisekė su pavarde: Kirminas, Pautas, Pimpis, Šikas (yra dar pikantiškesnių). Ačiū dievui, suteikta galimybė jas pasikeisti. Antra vertus, tikriausiai malonu nešioti tokias pavardes: Pavasaris, Debesis, Laimys ir panašias (beje, vieną Pavasarį gyvenime teko sutikti).

Su vardais padėtis geresnė, juk vardas nėra atsineštinis, tai tėvų galvasopė – savo lauktam vaikeliui išrinkti patį gražiausią. Nors ir čia pasitaiko kuriozų: protu nesuvokiu, kaip galima norėti sūnų pavadinti Doleriu, o dukrą – Fekalija (nemeluoju – skaičiau). Bet iš esmės mūsų vardai gražūs: ir senieji, ir naujesnių laikų: Eglė, Žilvinas, Ąžuolas, Liepa ir t. t. Apie šiandieninių vardų teikimo tendencijas dar būtų galima ilgai kalbėti, bet gal užteks paklausti: Ką nulemia žmogaus vardas?

Aš turėjau pusbrolį Juozą,
Juzele vadino jo tėvą.
Gal todėl, kad neaukštas
Žmogelis išaugo,
Bet labiau gal todėl –
Kad švelnus ir taikingas.
Krikšto tėvas man buvo Juzelė,
Ir visai ne todėl aš jo laukiau svečiuosna:
Žinojau – bus Juzelė, bus ir istorijų šimtas.
Tai iš jo, aš dar būdama vaikas,
Pusę Biblijos spėjau pažinti.
Išsižiojus klausiaus
Mitų senųjų,
Kur Juzelė dar išmonės savo (kaipgi kitaip)
Gebėjo pridėti.

Šiandien mano Juzelė ne vienas:
Po akmeniu juodu
Telpa Juozas – sūnus,
Ir pati, ir Staselė – marti.
O anksčiausiai atsigulė Severina – dukrelė.
Gera jiems draugėje,
Tik aš nežinau,
Ką jiems porina tėvas Juzelė.

* * *

Skaitau labai protingą knygą. Filosofinę. Ispanų profesoriaus Fernando Savater „Gyvenimo klausimai“. Pirmasis skyrius prasideda šiurpokai, jis taip ir vadinasi – „Pradėkime nuo mirties“. Trumpai esmę  nusakysiu taip: žmogus iš nežinios (gimimo) ateina į šį pasaulį, į nežinią (mirtį) ir iškeliauja. Tik kažkodėl mums visiškai nerūpi ta nežinia iki gimimo, o mirties turbūt visi bijome. Betgi iš esmės tos dvi nežinios turėtų būti vienodos: nežinia, ir tiek. Ką aš čia nusišneku?  Iki gimimo nepažinome gyvenimo. O jis, begėdis, duotas tik vienas ir yra be proto gražus. Saulėtekiai, saulėlydžiai, jūros ošimas, tolimi viliojantys kalnai, rasoti rugiai, tiek laukuose, tiek bičiulės poezijos knygoje. Mums duota pažinti džiaugsmą, kančią, nuopuolius, prisikėlimus, klaidas, išdavystę, draugystės ir meilės šilumą. Neįmanoma ir išvardyti visko. Ir pasiutusiai trumpas tas mūsų gyvenimas. Štai toks graudus pavadinimas.

* * *

Ar gali žmogus gyventi taip, kaip pats nori? Turbūt ne: turi paisyti visokiausių normų, taisyklių. Vyrams – būti stipriems, nerodyti ašarų. Moterims dar sunkiau: tos privalo būti lieknos. Oi,  kaip man gaila tų, kurios  lasioja po salotos lapelį, aguonos grūdelį. Ne dėl sveikatos, bet dėl tų nelemtų kilogramų. O va mano viena pažįstama: toli gražu ne manekenė. Pirmiausia – amžius jau ne tas. Nesisvečiavau pas ją, bet įsivaizduoju jos namus. Jaukią virtuvę, kur prie darbastalio palinkusios dvi galvos: močiutės ir anūko. Seikėjami miltai, maišomas raugas, tuoj namai pakvips duona. O jos užteks visiems: ir namiškiams, ir draugams. Skani su meile kepama namų duonelė, gardus jos kvapas, bet virtuvė prisipildo ne tik jo. Čia gali užuosti meilės kvapą, meilės, taip dosniai dalijamos ir anūkams, ir visiems, kas prisiliečia prie šios moters. Ir dar: kai ji išeina į vasarą, o aš  sutinku ją gatvėje, sakau: sutinku tikrą moteriškumo įsikūnijimą – tokios gražios, moteriškos jos gėlėtos suknelės. Taigi taip ir pavadinkim: Moteriškumas.

Gal ir Dievas
Nors sykį bus apsirikęs
Iš Adomo moterį gražią sutvėręs?
Nes jei atvirkščiai –
Nežinia dar, koks šiandien
Gyvuotų pasaulis…

* * *

Papasakosiu, kodėl dabar, senatvėje, džiaugiuos, kad gyvenu ne nuosavame name, o daugiabutyje. Žinia, dabar kažkodėl reikia mažiau miego, todėl ir naktys pailgėja. Atsiguli, vartais nuo šono ant šono, o Miego Dievas savo sparnu neskuba paliesti. Jau ir pusė dvyliktos artėja, gatve retsykiais praburzgia viena kita mašina, ir vėl tylu. Ne, ne visai. Viršuj pasigirsta vandens čiurlenimas, matyt kaimynas ar kaimynė maudysis vonioj. Girdi, kaip negarsiai kažkas pastumiama. O kartais grindimis, o man lubomis, nutrepsi greiti vaikiški tap tap tap. Mažylis turbūt vėlai pokaičio miegelio gulė, tad dar žvalus. Jaukūs tie tylūs žmonių garsai. Menkas malonumas, jei bartųsi, pyktųsi, „baliavotų“ virš galvos, o dabar taip ir laukiu tų tap tap tap, to paliudijimo, kad nesi vienas. Pavadinimas lengvai nuspėjamas, ar ne?

* * *

Gegužė. Aksominėm našlaičių akim sužiūra į dangų mūsų artimųjų kapeliai. Keliais skuba mašinų srautai – uždegti žvakelę  išėjusiai  Motinai, parymoti, mintim pasikalbėti, pasiguosti, pasipasakoti. Neseniai pasirodžiusioje kunigo Ričardo knygoje randu, kad ir jis dažnai lanko tėvelių kapus, prašo jų palaiminimo. Mąstau, ar nesame egoistai, ar nedrumsčiame išėjusiųjų ramybės: juk meldžiame Dievo jiems amžino atilsio. Betgi gal ne – tėvų meilė amžina. Argi ne pats gražiausias pavadinimas?

* * *

Šį sykį pradėkime  pavadinimu.  Ir ne vieno. Gal tai būtų Kodėl ne visi lietuviai žaliaakiai? O gal Pavasaris vis tiek ateina. Mat šiemet pavasaris toks nedrąsus, pilkų dienų negailėjo, dar ir sniegu pagąsdino. Bet ką čia beišgąsdinsi gegužės mėnesį: jis plukėmis subaltavo, pienėmis sugeltonavo, tulpėmis pražydo. O jau žaluma iš proto varo. Taip, žalia bus ir vasarą, bet jau truputėlį kitoks tas žalumas, dulkėmis nupilkęs. Tad ir sakau, kad mūsų akys turėtų būti žalios, šitiek žalumo sugėrusios. Nebent kažkas akis į dangų kelia, tai tie turbūt mėlynakiais patampa. O į ką žiūri rudakiai? Rudeniniai jie, kaštonakiai.

Jeigu prakalbom apie šiemet vėlavusią šilumą, pasiguoskime tuo: vis dėlto pirmuosius pavasario ženklus, vos pastebimą jo dvelksmą galima pajusti jau vasario mėnesį, kaip šiame eilėraštyje ilgu  pavadinimu:

Dvi moterys (jau nebejaunos) vaikšto paupiu paskutinę vasario dieną
Plaukė vandenys,
Tylūs, laisvi – be ledinių grandinių,
Upės akys –
Taip žalios –
Į debesis žvalgės,
Niekas joms nerūpėjo.
Pilkas miškas – tik tas –
Taip protingai pritilęs
Klausės žingsnių
Lėtų
Ir  pauzių tarp žodžių.
Gal ne viską, kas žmogiška,
Medis senas suvokė, suprato,
Tik pajuto:
Nuo tilto lig tilto
Dar  nedrąsiai
Pavasaris
Jas  palydėjo.

Be the first to comment on "Kai pavadinimas gale…"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*