Gražių namų ir nuostabių lėlių kūrėja

Gyvena Šilutėje moteris, kuri kuria lėles. Na, ne visai tas, su kuriomis „mamomis ir vaikais“ pradeda žaisti mergaitės, nors tokių irgi yra. Jos lėlės – tai gracingos panelės ir ponios, paprastai jaukiai įsitaisiusios kur kambariuose ir sudarančios žmonėms kompaniją. Interjerui jos taip suteikia jaukumo.  

Noru visa tai pamatyti bei sužinoti, kaip šios lėlės atsiranda, ir prasidėjo pažintis su visų jų „mama“ Rita Poteliūniene jaukiuose jos namuose. Tai buvo be galo mielas ir gan filosofinis pokalbis ir apie jas, ir apie grožį, harmoniją bei savo namų kūrimą.

Prieš pasidalinant šia pažintimi, dar reikėtų pasakyti, kad kai pokalbio pabaigoje paklausta, kuo save galėtų įvardinti (po tiekos įvairios veiklos), kiek pagalvojusi ji atsakė kukliai – „esu Rita, tiesiog Rita. O kaip nori mane žmonės – taip ir mato. Vieni – kaip lėlininkę, kiti vėl kažkaip. Bet aš esu Rita. O mano pagrindinis hobi – lėlės“.

Tad šiame pasakojime apie ją ir jos darbus bei kelią šio hobio link, pašnekovę taip ir vadinsime – tiesiog Rita.

Gražiuose namuose – nuostabus jausmas

Taigi, nuo mažumės Rita augo apsupta mielų žmonių, kuriuos visada matė dirbančius ar kuriančius. Tai negalėjo neatsiliepti jos gyvenimui bei siekiams. Ir tai, greičiausiai, buvo kodas, nulėmęs jos tolimesnius pasirinkimus bei siekius.

Pradėjo ji pasakoti nuo to, kad kaip ir daugelis šešto dešimtmečio šilutiškių kituose namuose, ir pas juos buvo tokie pat vienodi baldai, kilimai. Tai šiek tiek slėgė. Ir nors daugelis tuo metu taip pat buvo priversti rengtis vienodai, tačiau jų namuose jau buvo kiek kitaip: mama nuostabiai mezgė. Tad trys jos vaikai buvo tiesiog apmegzti nuo galvos iki kojų. Ir ne kokiais nors paprastais, bet ypatingais raštais. O to ateidavo žmonės pas mano mamą mokytis.

Buvo ir močiutė – Mamulė, kaip meiliai buvo vadinama. Rita prisiminė, kad tai buvo nuostabus žmogus, kuris ne tik išmokė ją siūti ir megzti, bet ir gyvenimo išminties bei visokių pasaulio gudrybių. Ypatingai įsiminės jos griežtas paliepimas, kuris vėliau labai pravertė: „ko slepiesi pati maža, eik į priekį, kad visi tave matytų, ir visi tave žinotų“. „Nuo to laiko, – kalbėjo pašnekovė, – niekada nesėdžiu gale. Tai buvo iš ties labai naudinga: geriau girdžiu, geriau matau“.

Savitos būdavo Mamulės siuvimo pamokos: liepdavo, prisiėmus į burną vandens ir atsisėdus ant didelės lovos, mokytis. Vis tai tam, kad nebūtų užduodami bereikalingi klausimai, o būtų atidžiai klausomasi, kas sakoma.

Tie mokslai pravertė, ir ji nevaikščiojo, kaip kiti, vienodai apsirėdžius: būdama paaugle Rita jau pati sau kūrė ir siuvo rūbus.

Taip nuo mažumės ir prasidėjo gražių namų svajonė, kuriuos ji gali susikurti pats. „Gražūs namai“ ir tiesiogine, ir perkeltine prasme toliau dar ne kartą nuskambės Ritos Poteliūnienės žodžiuose. Nes jau vaikystėje įstrigo jausmas, kai patekus į gražią aplinką gerai jausdavosi.

Mokymasis   

Sukūrusi šeimą, Rita ėmė siekti savo vaikystės svajonės – gražių namų. Tam reikėjo pinigų. Pradžioje juos užsidribdavo savo mezginiais, kurie būdavo paklausūs. Po to buvo Vilniuje įgyta keramikės – technologės specialybė. Tad buvo ir keramikinių vazų Šilutėje gamyba. Tačiau greta visą laiką buvo ir tolimesnis noras tobulėti.

Mokėdama gerai siūti, išvažiavo į Klaipėdą profesionaliai mokytis floristikos. Tai svarbus elementas interjere, kurio kūrimu jau taip pat domėjosi. Floristika, kalbėjo Rita, suteikia aplinkai labai daug išraiškos galimybių. Be gėlių komponavimo meno, pašnekovė taip pat ten išmoko ir kaip turi žmogus rengtis, ir kaip turi atrodyti namai. Išmoko pagrindinių taisyklių, pagrindinių spalvų dermių, ir kaip susikurti aplinką. O taip pat, kokių nedaryti klaidų.

Kilus Lietuvoje dekupažo bangai, nenorėdama išradinėti dviračio bei bergždžiai švaistyti laiko, Rita juo susidomėjo profesionaliai – mokėsi pas geriausius šios srities meistrus Klaipėdos įmonėje „ARTmanija“. Čia perprato šią sritį nuo a iki z. Taip į savo žinių kraitelę įdėjo dar vieną patirtį bei įgūdžius. Būta dar ir tapybos ant vandens pažinties.

Vis tik labiausiai, kaip sakė pašnekovė, ji laukė, kada į Lietuvą atvažiuos pasaulyje visuotinai pripažinta lėlių meistrė Katia Guseva. Tai buvo pats didžiausias prioritetas, kuriam buvo labai ilgai rengtasi, ilgai laukta, o ir kursų kainą buvo „kosminė“. Tačiau tuose savaitės trukmės mokymuose, kur dirbama buvo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvaus vakaro, Rita išmoko tai, ko labiausiai ir jai reikėjo, – sukurti bei „prašnekinti“ savo pagamintą lėlę.

Interjeras

Gražūs namai – tai visų pirma interjeras. Jo kūrimo paslapčių pažinimui pašnekovė skiria daug dėmesio mokantis savarankiškai. O turint jau sukauptų meninių žinių, tai perprasti nėra itin sudėtinga.

Interjeras – dar viena jos domėjimosi sričių. Norinčius turėti tinkamą interjerą pažįstamus, Rita kartais pakonsultuoja, nes tai be galo jai įdomu. Svarbiausiai, ką nors darant, anot jos, yra išvengti pagrindinių klaidų. O didžiausia klaida ji pavadino beskonybę, kai sudedama į aplinką viskas, kas yra gražu. Tas nežinojimas ar įvairių dermių nesupratimas daugeliui pakiša koją.

Laisvoji mokytoja

Paklausta, ar tai ir yra pagrindinis gyvenime užsiėmimas, R.Poteliūnienė sakė, kad nuo tada, kai ji baigė floristiką, visa tai peraugo į mokymus. Ją pastebėjo ir pakvietė į Šilutės psichikos sveikatos ir psichoterapijos centrą. Ten esančiame „Sielos paguodos klube“ besilankančius žmones Rita moko floristikos. Ji čia – žmonių užimtumo vadovė.

Nuo praėjusių mokslo metų pradžios, ji taip pat yra neformalaus vaikų švietimo vadovė, prisiglaudusi Šilutės jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centre. Vėl reikėjo mokytis. O tai ir naujos patirtys, ir naujos pažintys, nauji išbandymai, nauja veikla. Ir nuostabūs, tame kelyje sutikti žmonės, kurie jai labai padėjo. „Jie ir davė niuksą – nėra ko sėdėti – eik rašyti projektus. Dabar, – sakė Rita, – turiu nuostabius vaikus, kuriuos labai myliu ir mokau“.

Dar yra darbas vienoje Šilutės įmonių, kurioje ji nuo seno dirba technike technologe. Ten yra ir jos pasirengimo kitiems darbams vieta.

„Visus darbus turiu taip tiksliai suplanavus, kad beliek laiko tik bateliams pasikeisti – viską turiu suderinus, tad visur ir suspėju. Gal todėl, kad myliu žmones. Myliu tai, ką darau. Gal tą gyvenime ir reikėjo iš karto daryti? Bet kai esi jaunas – labai sunku nuspręsti, – kalbėjo Rita. – Šiaip mokinė buvau gera. Tik gal nebuvo šalia, kas tinkama linkme būtų nukreipęs“.

Namų kūrimas

Rita prisiminė nesenai savo skaitytą mintį, kad ne ieškoti savęs, o kurti save reikia. Tai savotiškai apibendrino sakydama, kad visą gyvenimą ir kūrė – keramika, floristika… „Bet pagrindinis stimulas yra žinių ieškojimas, profesionalių žinių, kad žinotumėme, kaip reikia susikurti namus“.

Paklausus ar namai ir yra aukščiausias jos ieškojimo ir kūrimo taškas sakė: „Taip – šeima ir namai. Norėjau kad ir mano vaikai turėtų supratimą. Džiaugiuosi savo sūnumi, kuris jau turi šeimą. Jis tikrai pats kuria namus. Žiūrint, atrodo, kad tikrai nesusikurs blogesnius už tuo, kuriuose gyveno. Jis turi supratimą. Norėjau, kad vaikai gyventų normalioj, jokiu būdu ne karališkoj aplinkoj – tai visiškai paprasta, tiesiog labai paprasta… norėjau, kad vaikai augtų gražioj aplinkoj. Ir viską dėl to ir dariau. Ir kad turėtų supratimą. Tas indėlis ir jiems tai matant kliuvo.

Būtina ir šeimos tolerancija. Taip pat viskas kartu. Vyras ir  sūnūs yra lakūnai. Skraido. Vienas kitam nedraudėm – vieni skraido, kiti grožį kuria. Būtina suprasti ir padėti“. Rita prisiminė kaimynus kiek nustebinusį  atvejį – „floristikoje reikėjo beržų – vyras važiavo ir lipo į beržus, nes reikėjo skarų. O kaimynai sakė, kam tau, Rita, tų malkų“.

„O pats svarbiausiais, turbūt, gyvenime dalykas, ko man pačiai to reikėjo tai – harmonija. Pirmiausiai, ką gyvenime pastebiu aplinkui save – mane supa patys nuostabiausi žmonės. Pastebiu harmoniją žmoguje. Ramybę, harmoniją. Nemėgstu tauškalių, plepalių. Viskas turi būti savo vietoje. Gyvenime ir kūryboje, ir namie savo vieta. Ir pačiame žmoguje“, – kalbėjo R.Poteliūnienė.

O paklausus, kaip nepastebėti tiek daug aplinkui esančios destrukcijos, kaip jos nematyti, ar toleruoti, pašnekovė atsakė, kad gyvenime turi būti visko. Nes tai neatsiejama. Tačiau visada reikia pradėti nuo savęs: „Jei nori matyti – matai, nori matyti gerus dalykus – juos ir matai“.

Apie lėles

Prakalbus apie lėles ir jų darymą, Rita kalbėjo, kad „negaliu daryti, jei nedraugauju su savim. Negaliu lėlių daryti išsibalansavusi, pikta, blogos energijos pasisėmusi, tą dieną. Ar savo kelyje sutikusi kažkokį labai piktą žmogų ir t.t.“.

Darydama jas ji niekada nejungia televizoriaus – nenori neigiamų emocijų, kurių pilna aplinkui. Paprastai, sakė Rita, pavyksta taip susitvarkyti su savim, kad viso to nemato bei nejaučia.

„Lėles darau tam tikru metu ir tam tikroje vietoje, nes daugelis jų iškeliauja. Jas turi daryti su šypsena. Pavyzdžiui, yra tokia lėlė Flamenko. Tai įkvėpimas šokiui, nes visą gyvenimą žavėjausi šokiais, pati daug metų šokau. Būtina, kad tas geras įspūdis išlikų nuo darbo pradžios iki darbo pabaigos – energija yra stiprus ginklas. Tai ne vaikių žaidimai. Lėlių yra labai gerų, yra ir labai blogų… Tokių nedarau ir neturiu. Buvo žmonių, kurie klausė, kaip tą lėlę blogą pasidaryti. Nemokysiu…“, – savo įspūdžiais ir pastebėjimais dalinosi Rita.

„Yra lėlė „Žydėjimas vyšnios“. Ji iš vaikystės. Kaip pamatau tą žydėjimą – prisimenu Mamulę… Juk pačias geriausias emocijas, viską atsinešam iš vaikystės. Ir labai jos sustiprėja, pavyzdžiui, būnant kaip mano amžiuje ar dar vyresniam… Visą tai, ką atsinešam iš vaikystės – tai pats tikriausias jausmas. Pats gražiausias ir pats tikriausias jausmas. Kai einam pro nupjautą šieną… atrodo pulsi, gulsi ir maskatuosi kojomis. Tas lakstymas po rugių ražieną, tas kvapas…. Turiu lėlę „Žydėjimas vyšnios“. Tai visos lėlės yra daugiau ar mažiau išjaustos“.

„Štai lėlė „Dangaus laiškai“. Ji tiesiog ir žiūri į viršų. Jei visi mokėtumėm skaityti dangų, kokie mes būtumėm pasaugoti. Kiek ten yra daugybė ženklų… pasakančių, kad rytoj bus toks oras ir ne tik… Žvaigždynai tiek daug mums pasako… ir laimę, ir nelaimę. Taip ir „Dangaus laiškai“. Man dangus ir tai, kadangi mano vyrai skraido – dangus tai kažkas tokio“.

Šiek tiek apie techninius dalykus

„Vienos lėlės yra stacionarios. Jų nei pakreipsi, nei pasuksi – jos tokios, kokia poza yra sukurtos. Yra karkasinės lėlės. Jos gali keisti sėdėjimo pozą, kryptį. Gali rankas kitaip laikyti ir t.t. Jos kūnelis yra tekstilinis, o veidas ir rankos ir kojos yra iš polimerinio molio. Iš viso to lėlė surenkama.

O tekstilinės lėlės pagrindas – audinys, kuris gruntuojamas, nes ant negruntuotos tekstilės nieko nenupieši ir neparašysi. Gruntuoju specialia technika kava ar arbata. Ir tada jau galima viską daryti. Siuvėja nesu profesionalė. Kažkada buvo laikai, kai siuvau pažįstamiems sijonėlius, suknutes – savamokslė esu čia. Mamulė turėjo padovanojusi knygą ir iš jos aš mokiausi. Tai siuvimo turiu, kiek turiu. Bet man jo pakanka“.

„Yra ir lėlių, kurios gali būti skirtos mergaitėms žaisti. Bet šitų lėlių nedarau todėl, kad man per mažai kūrybos. Viskas gerai – kam reikia pasiuvu. Buvo ir užsakymų, ir padariau, bet pačiai man jau daugiau reikia. Jau daugiau galiu“.

O kas yra lėlių darymas – kūrimas?

„Lėlių darymas – hobis. Jų jau daug nebėra – jas pamato ir nuperka. Tuomet jos pradeda gyventi savo gyvenimą. Visas šitas lėles nupirko ypatingi žmonės. Pastebėti lėlę gali tik ypatingas žmogus. Nes tik jis gali suprasti, kas tai yra lėlė interjere. Buvo kur lėlę dovanojo teatralams, dovanojo gydytojams. Daug mamų, kurios vežė savo dukroms į Londoną, Vokietiją, kaip dalelę savęs.

Ne visi gali pamatyti lėlę – daugelis kreivokai žiūri. Lėlė tokia yra, nes iki lėlės reikia užaugti. Ir pačiai man reikėjo užaugti iki lėlės – reikia įvaldyti ir molį, mokėti elgtis ir su medžiaga, reikia žinoti apie plaukus, spalvas. Reikia labai daug dalykų išmanyti. Tai visada sakau, kad iki tai reikia užaugti, nueiti tam tikrą kelią.

Mūsų pirmais žaislas ir buvo lėlė. Pilvukas buvo iš pagaliuko, o rankytės iš akmenukų sudėliotos. Lėlės atsiranda mūsų kambaryje anksčiau nei mes. Jas padeda močiutės, mamos laukdamos ir anūkų, ir savo vaikų bei ruošdamos kambarį. O seniau krikšto tėveliai veždavo su bričkele lėlę.

Lėlę atsinešam iš svajonių pasaulio, iš vaikystės. Savo lėlę. Atsigręžus pažiūrėkime, kaip mergaitės būdavo auklėjamo: lėlės labai paprastos, užsidėjusios prijuostę, susirišusiomis ar susipynusiomis kasomis, laikydamos samtį. Mergaitės tokias lėles nešiodavo. Tai būdavo kaip jų mamos.

O dabar kokas mergaitės nešioja lėles? Tai yra Barbės. Tai jau gyvenime kažko pasiekusios, karjeristės, labai gražios ilgais nagais, gražiais plaukais – vadinasi Barbėms nebėra kur tobulėti. Jos yra sukurtos tobulos. Tai pati didžiausia blogybė, kokia tik gali būti. Vaikui nebėra kur tobulėti. Jis paėmė tą lėlę ir nori tokiu ir būti. O gavęs paprastą lėlę – kasas išpins, susuks pagal save kuodą. Turi galimybę pagal savo supratimą pakabinti rankinę, ar ją nunerti. Kažką sukurti pats. Taip vaikas tobulėja. O lėlė Barbė viskas – ji jau sukurta tobula“, – dalijosi savo pastebėjimais Rita.

Ir pabaigai

Žodžiais nėra labai paprasta perduoti tą nuostabų jausmą, patirtą bendraujant su šia kūrybinga, jau sukūrusią, bet vis toliau savo Gražius namus bekuriančia Rita. Tiesiog Rita Poteliūniene. Atrodo, su tuo sutiko ir pokalbyje „dalyvavusios“ jos lėlės „Kavos gerėja“, „Dangaus laiškai“ ar „Flamenko šokėja“. Nors jos ir neištarė nei žodžio, bet jų veido išraiškos tarsi liudijo – joms taip gera būti čia, su jas sukūrusia Rita. Kuri ne tik davė išvaizdą, bet ir pasidalino savo meile su jomis.