Gerų ir teigiamų emocijų kūrėjas

 

Žatapurviai, Berciškė, Kukorai ar Norkaičiai – tikriausiai mažai kam žinomi kaimų pavadinimai. Ne taip seniai mūsų svetainėje buvo papasakota trumpa jų praeitis, kuri siejasi su Mažosios Lietuvos istorija. Ne vienas skaitęs, greičiausiai, atkreipė dėmesį, kad iš kitų panašių istorinių rašinių, jie išsiskyrė ne tik patraukliai pateikta krašto praeitimi, bet ir iš jų sklindančia šiluma. Šiandien siūlome pažintį su minėtųjų rašinių autoriumi, Eugenijumi Šuldiakovu. Pastarasis daugiau kaip prieš dvidešimt metų į Žagatpurvius atsikraustė iš Klaipėdos.

Nors E.Šuldiakovo pavardė slaviška, tačiau iš mamos pusės jis turi senųjų Mažosios Lietuvos krašto gyventojų – lietuvininkų kraujo. Be praeities, jis taip pat domisi ir daugeliu kitų. Jis domisi ne tik istorija, praeityje vykusiais įvykiais, bet ir daugeliu kitų dalykų. Be to, žiniomis ir potyriais dalinasi savo rašiniuose, rengdamas įvairius mokymus, skaitydamas paskaitas ir vaikams, ir suaugusiems.

„Ateitis yra dabar“

Tai buvo beveik pirmieji jo žodžiai, kai susėdę pradėjome kalbėtis. „Mano tikslas gyvenime – į mūsų kasdienybę įnešti daugiau šviesos, – sakė Eugenijus. – Daugiausiai dirbu su vaikais, nes manau, kad mano misija, tikslas yra padėti augančiai kartai. Kažkuris iš fantastų yra sakęs, kad ateitis yra dabar. Tad taip mes dabar kuriame ateitį“.

Savo veikla jis ir suaugusiems padeda surasti tai, kam jie iš tikrųjų sutverti. Dažniausiai tai daro skaitydamas paskaitas apie saviugdą. Ką jose kalba, galima pamatyti jo feisbuko paskyroje „Tapk savo ateities architektu“. Daro tai jungdamas dailės pamokas su paskaitomis.

Tačiau tam, kad turėtų ką pasakyti, ką papasakoti bei kuo žmones „uždegti“, pats E.Šuldiakovas turėjo neblogai pažinti pasaulį, sukaupti patirties ir žinių.

Nuo Klaipėdos iki Žagatpurvių

Iki 1994 metais persikeliant į Žagatpurvius, jis su tėvais gyveno žvejybos uosto rajone Klaipėdoje, mokėsi tuometėje uostamiesčio 13-oje vidurinėje mokykloje. Eugenijui nuo mažumės patiko istorija. Ypač, kai dėstyti ją ėmė jauna mokytoja Roza Semionovna Azomatova. Ji mokėjo sudominti, tad pedagogės įkvėptas Eugenijus nusprendė, kad istorija – dalykas, kuriuo verta domėtis.

Žinoma, galbūt E.Šuldiakovui norėjosi tęsti mokslus vidurinėje, tačiau labiau norėjosi kuo greičiau ištrūkti iš tėvų. Vienas iš kelių – jūreivystės mokykla, kurią pabaigus buvo galimybė pamatyti pasaulį. Tuo metu – dar iki atkuriant Lietuvos nepriklausomybę – tai buvo aktualu. Tačiau tėvai suprato, kad tai ne jo pašaukimas ir sūnaus pasirinkimui nepritarė. Klaipėdos jūreivystės mokykla buvo prestižinė ir įstoti į ją buvo sunku. Norėdamas įgyvendinti savo svajonę, pasirinko mažiau žinomą Liepojos jūreivystės mokyklą ir ten baigė pirmą kursą.

Po kariuomenės sovietinėje armijoje – tai buvo paskutinis Pabaltijo gyventojų šaukimas į ją –Eugenijus ėmė dirbti tuo metu besikuriančioje pakrančių apsaugoje. Tačiau ištvėrė tik pusę metų. „Buvau kito skrydžio žmogus“, – paaiškino Eugenijus.

Vėliau su bendraminčiais ėmėsi savo verslo – atidarė kioskelį netoli namų. O dar po kurio laiko –važinėjo prekiauti į Uralą. Jau gyvendamas Žagatpurviuose vedė. Kadangi reikėjo pinigų, išvažiavo dirbti į Olandiją. Tuo metu tai buvo sudėtinga, bet išdirbo ten devynerius metus. Dar ir dabar į Olandiją nuvažiuoja – ten gyvena sesuo.

Tobulėjimas

Paklaustas, kada ėmė suprasti, kad gyvenimas yra gerokai spalvingesnis nei daugelis jo bendraminčių tuomet suprato, Eugenijus prisiminė, kai būdamas 5-6 metų netoli Palangos su mama pamatė lietuvininkų krašto senųjų kapinių kryžius. Jie paliko jam labai gilų įspūdį – tokių formų iki tol nebuvo matęs. Tai buvo pirmas žingsnis, paskatinęs domėtis istorija. Sesuo – iš vaikystės piešė. Jis taip pat galėjo tai daryti, bet tuo metu jam nepatiko dėstymas dailės mokykloje. Nors jis tuomet ir piešdavo sau, bet tikrasis susidomėjimas – įkvėpimas – atėjo vėliau.

Nuo 12 metų pradėjo skaityti ir ieškoti literatūros apie įdomius reiškinius, žmogaus galimybes. Tokias knygas tiesiog, kaip vaizdžiai prisiminė, „ryte rijo“. Mama ir pati astrologija domėjosi, ir sūnų skatino.

Vėliau, apie 1992 metus, kartu su mama važinėjo mokytis pas„vyriausiąją Lietuvos raganą“, kaip tuo metu vadino Viliją Lobačiovienę. Taip vadinosi dviejų pakopų netradicinės medicinos kursai, kur įdomia informacija dalinosi lektoriai iš visos Lietuvos: jie skaitė paskaitas apie paranormalius reiškinius. Tai ir buvo rimtas tobulėjimas, ir tokio pobūdžio knygos namuose pradėjo atsirasti.

Tuose mokymuose Eugenijus rado atsakymą į tai, ką ne kartą regėjo vaikystėje. „Užsimerkęs matydavau kažkokį pasaulį – judėdavo figūros ar žmogeliukai. Ir visada vykdavo kažkoks veiksmas. Pradžioje neteikdavau reikšmės tam, kad matau vieną dalyką, užsimerkiu – matau kitą“, – potyriais dalinosi Eugenijus.

Po to įvyko pažintis ir bendras darbas su aiškiarege Maryte Palangoje. „Tuomet dirbome kartu: paėmęs žmogų už rankos, nuskaitydavau jo siunčiamą informaciją ir ją perteikdavau piešiniu“, – prisiminė  Eugenijus. O Marytė savo būdais „šalindavo“ nereikalingus to žmogaus elementus. Tačiau susisiekimas su Palanga buvo sudėtingas ir bendradarbiavimas pamažu nutrūko.

Vėliau dar piešdavo „optimalios būsenos paveikslus“ – taip vadino su „apsauga“ perteiktus atvirukus jų pageidaujantiems žmonėms. Tačiau ir tai pamažu nuslopo. „O kartą, būnant Olandijoje, staiga užėjo be galo stiprus noras tapyti. Nuo to laiko ir pradėjau piešti teigiamas emocijas, pozityvius jausmus – laimę, džiaugsmą sveikatą – tokius dalykus, kurie nuteikia žmogų teigiama linkme. Reikia sužadinti žmonėse tokius dalykus, nes aplinkinis pasaulis to neskatina, o negatyvumo pakanka visada“, – apie savo tapybos požiūrį pasakojo Eugenijus.

Tai buvo ėjimas šviesos link, noras per savo kūrybą padėti kitiems. Eugenijus sakė, kad kai jau buvo perskaitęs daugybę knygų, sukaupęs nemažai žinių, norėjo pasidalinti jomis su kitais. Paskatintas sesers, jis susidomėjo koučingu. Šis metodas patiko tuo, kad žmonėms reikia padėti užsiduoti klausimus, į kuriuos patys turi ieškoti atsakomo. Taip galima leisti žmonėms susivokti gyvenime.

„Realiai negaliu įpiršti žmogui – tai neveikia, kito nuomonės piršimas- atgraso. Bet jei paklausiu – klausyk, o kaip tu realiai įsivaizduoji šitą situaciją. Tada žmogus ieško atsakymo. Mano tikslas –  užduoti jam tam tikrus klausimus, kad rastų atsakymą savyje, viduje, – kalbėjo Eugenijus. – Panašiai ir dirbdant, su vaikais stengiuosi užduoti klausimus. Pradžioje skaitau paskaitą –pamokančią istoriją. Tai įveda žmogų į temą, paskui klausimai – o kaip manote išvis? Įtraukiu į atvirą dialogą – tai gyvas bendravimas. Atsakydami atnaujina tai, ką turi savyje. Daugelį dalykų, kuriuos pasakoju, žmonės jau žino. Mano tikslas – padėti ištraukti tas žinias, atgaivinti jas ir pradėti judėti. Tik reikia nuspręsti, ko jie nori“.

Viskas pataisoma

Paklaustas, ar tai ir yra jo pagrindinis užsiėmimas, E.Šuldiakovas sakė, kad greičiau tai antrasis, nes pirmuoju laiko darbą su vaikais. Tai meno studija „Įkvėpimas kūrybai“. Ją realizuoja per neformalaus ugdymo programą. Turi mokinių grupes Gargžduose, Daukšaičiuose, Žemaičių Naumiestyje, Vilkyčiuose ir Šilutėje.

Piešimas studijoje – tai tik trečdalis veiklos. Pagrindinis darbas – kūrybiškumo lavinimas. Tai pratimai abiejų smegenų pusrutuliams. Eugenijus pasakojo, kad kai vaikai piešia, jiems jis skaito pamokančias istorijas ar pasakojimus apie garsių dalininkų gyvenimus. O ugdant kūrybiškumą jie gauna įvairių užduočių. Pavyzdžiui, sugalvoti ir pavaizduoti dvidešimt būdų, kaip panaudoti sąvaržėlę, ar įsivaizduoti ir nupiešti „drambliuką kosmose“. „Tai lavina fantaziją. Laimingi žmonės, kurie turi lankstų protą. Tai metodika būti lanksčiam. Dažnai jie išsigąsta – sugadinome. Tačiau mano šūkis „Viskas yra pataisoma“ – jūs nieko negalite sugadinti. Ypač mene. Kai tokią nuostatą jie savyje išsiugdo – į viską kitaip žiūri“, – įsitikinęs E.Šuldiakovas.

Mokydamas kitus, Eugenijus tobulinasi ir pats. Neseniai jis buvo „nusipirkęs“ keletą plastilininės tapybos pamokų internete. Dabar gilinasi į meno terapijos dalykus. Be vaikų, turi ir studiją suaugusiems H.Šojaus konferencijos salėje. Ten daugiau dėmesio skiria tapybai. Be to,bendrauja, kalba apie dailininkus, kurie paliko ryškų antspaudą mene.

Kiti darbai

Paklaustas apie istorinius rašinius, Eugenijus priminė, kad susidomėjimas praeitimi prasidėjo nuo didelį įspūdį jam vaikystėje padariusių kryžių. O kai atėjo laikas, ėmė rinkti medžiagą apie savo kaimą. Medžiagos apie jį ieškojimas buvęs labai įdomus darbas. Tad viskas prasidėjo nuo Žagatpurvių. „Rašau žiūrėdamas iš pozityvo – kokias pastangas dėjo žmonės į tą kaimelį ir kaip viskas vyko ir vystėsi. Daugiau vaizdingai, negu faktais sausais aprašyti stengiuosi, – savo rašymo stiliumi dalinosi E.Šuldiakovas. – Rašydamas stengiuosi tekstams duoti gyvybę, nes sausas dokumentas ne viską pasako“.

Kai keletą metų pabuvo svetimame krašte – Olandijoje – išaugo pilietiškumas. Tuomet grįžęs ėmė tvarkyti netoli namų esančias apleistas senąsias kapines. Vėliau kilo noras pamatyti ir kitas panašias Amžino poilsio vietas. Padedamas usėniškės bibliotekininkės Onutės Miliauskienės, aplankė daug senų krašto kapinių, kurių dauguma yra apleistos. „Iš to gimė ir piešinių paroda – kilo noras užfiksuoti tą kapinių kryžių įvairovę. Parodyti jų grožį ir meną, parodyti,kaip anuomet žmonės norėjo puošti savo artimųjų kapus. Ir kokia stilistika seniau buvo“, – prisiminė prieš trejus metus Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje demonstruotą savo piešinių parodą.

Veiklaus E.Šuldiakovo iniciatyva balandžio mėnesį Šilutės Hugo Šojaus muziejuje buvo surengta vietos dailininkų paroda. Čia buvo eksponuojami ir nauji, ir senesni vietos dailininkų darbai. Jų tarpe buvo ir mažos mergaitės, Eugenijaus kaimynės Žagatpurviuose, Juditos Tarvydaitės tapybos darbai. Ją dailės paslapčių E.Šuldiakovas mokė nuo penkerių metų. Anot Eugenijaus, Juditos dalyvavimas buvo labai svarbus. Jis lyg ir norėjo tai mažai mergaitei parodyti, kad jos menas yra svarbus ir taip pat įdomus bei vertas dėmesio, kaip kad ir suaugusių darbai.

Baigiant pokalbį E.Šuldiakovas prisiminė neseniai perskaitytą knygą „Deimantų šlifuotojas“. Viena iš joje esančių minčių atitinka jo gyvenimo moto: „Jei nori pasiekti kažko gyvenime – padėk kitam to paties pasiekti“. Tuo Eugenijus vadovaujasi savo ir darbuose, ir gyvenime.