Dalia Žibaitienė – HAIKU

Kristinos Blankaitės iliustracijos.

Dabartinėje lietuvių poezijoje ėmė populiarėti japonų lyrikos žanras haiku. Tai trumpas ir savitas eilėraštis. Jis turi trejetą eilučių ir visi jo žodžiai sudaro 17 skiemenų. Anksčiau buvo reikalaujama, kad pirmąją eilutę sudarytų penki skiemenys, antrąją – septyni, ir paskutinę – penki. Dabar dažnai šio griežto reikalavimo nesilaikoma. Haiku eilėraštį parašyti nelengva: reikia glaustai išreikšti mintį, sakiniai būna toninės eilėdaros.

Dalios Žibaitienės eilėraščiai sukurti pagal klasikinę šio žanro schemą. Visi jos haiku turi 17 skiemenų. Poetės eilėraščiai pasižymi aforizmo forma, paradokso logika ir turi apibendrinančią filosofinę prasmę.

———————-

Kai moiros pradalges
klojo, aš pakraštėly
užsilikau

* * *

Kas bus rytoj, –
to dar nežinom,
kas buvo – niekas neatims…

* * *

Ant balto kilimo
tų dienų pėdsakai
įminti guli…

* * *

Jau bokštai iškilę
virš rūko, o mes dar
klajojam rūke.

* * *

„Šoksiu – perplėšiu!“
„Ko tau plėšytis?“ – sako
Mano tinginys.

* * *

Vis ieškome atsakymų,
o randame
tik klausimus.

* * *

Nematoma ranka
mane globojai
ir taip pasilikai…

* * *

Iš juodumos tu
dulke atėjai, –
į juodumą sugrįši…

* * *

Sugrįžo paukščiai
prie lesyklų –
jų atminty įsirašei

* * *

Kam trokšti, kad tave
suprastų, jei pats
savęs nesupranti.

* * *

Nedėkingi žmonės! –
sakai.
O tu Kūrėjui padėkojai?

* * *

Mažai turime
laiko: saugau jį,
kad neišsibarstytų

* * *

Kai gimė mano
Broliukas, pasaulis
Visas praturtėjo.

* * *

Kur tie nuversti
kalnai, perbristos upės? –
tyli, nežinai

* * *

Kas stipriausias žemėje?
– Aš! – atsiliepė
Meilės daigelis.

* * *

Trumpėja valandos,
minutės, tik ilgėja
amžinybė

* * *

Teka, teka rami vaga.
Staiga – užtvanka!
Kur man dėtis?

* * *

Sulėtinkim žingsnius, –
Sugrįš diena,
Pasitrauks pikti kerai

* * *

Dangaus ženklai
ir tavo mintys susipina, –
žemė spindi…

* * *

nepaleisiu tavo rankos
susvyruotų
mano pasaulis.

* * *

Gyvenimo balius.
Kančia ir džiaugsmas
Šoka savo tango.

* * *

Kur sudėti tai,
ką norėtum palikti
kitiems po savęs?

* * *

Draugai, artimieji
išeina. Prie kelio
rauda atmintis…

* * *

Pagaliau saulė
sugrįžo į langą.
Gal sugrįš ir viltis.

* * *

Bėga spindulys
per atminimų pievas, –
šviesą atneša.

* * *

Nejutau, kas
mano dienas pavogė.
Laukiu sekmadienio.

* * *

Pasaulis žiūri
nustėręs: menas leidžiasi
gilyn į duobę.

* * *

Sėdžiu ramiai,
o laikas nesustabdomas
eina pro šalį…

* * *

Ant kovo sniego
ieškom meilės pėdų, –
per vėlu, ištirpo…

* * *

-Kaip gyveni? –
manęs klausi.
– Laikausi ant yrančio plausto…

* * *

Jeigu dabar išeičiau,
padėkočiau už tai,
ką turėjau.

* * *

Imk mano sielą
lyg skrendantį paukštį
ir amžiams priglauski.

* * *

Per beribes miglas
savo dalį nešu
į amžinybę…

* * *

sužydėjęs alyvų
krūmas atvėrė
vasarai duris.

* * *

Senatvė ateina
staiga, lyg vystantis
žiedas nulinksta…

* * *

Užmigau ant tėtuko
Peties. Ant kitų
Taip neužmigčiau

* * *

Dar pirštai mena
dukros plaukus ir kasas,
laukia grįžtančios

* * *

Žiemos – pavasario kova.
Lygiosios. Kovas!
Lygiadienis!

* * *

Pavasaris. Tirpsta sniegas
po kojų…
Už viską dėkoju.

* * *

Suka suka
minčių spiečius, bet neišlekia –
karantinas.

1 Comment on "Dalia Žibaitienė – HAIKU"

  1. Kaip visada: Dalios poetinis žodis taiklus, veriančiai gilus ir šiltai, kasdieniškai artimas.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*