Apie Žydrę, jos dainas ir kūrybą  (NUOTRAUKOS) (VIDEO)

Besidominantys Šilutės muzikiniu gyvenimu tikrai žino muzikinį Žydrės Adomaitienės ir Liudos Kašėtienės duetą. Akomponuodamos sau gitaromis šios Šilutės meno mokyklos muzikos mokytojos savo koncertinėse programose kuria nuostabiai lyrišką ir mielą muzikinę nuotaiką. Jų atliekamos dainos turi labai prasmingus ir gilius tekstus.Viso to muzikinio emocinio audinio pagrindinė autorė – Žydrė Adomaitienė. Koncertuose girdime jos žodžius, palydimus jiems sukurtos melodijos.

Šis pasakojimas – apie kūrybą. Žydrė, vadinkime ją tiesiog šiuo gražiu vardu, kuria daug. Vėliau tai, kas dažnai ateina naktį, tobulina, kol galiausiai paverčia muzikiniu kūriniu. Tikriausiai mažai kas žino, kad kita jos kūrybos dalis nugula popieriaus lapuose. Tai aukštyn nešantys ir keliantys Žydrės eilėraščiai. Juos parašyti gali įkvėpti kažkuo ypatingas debesies kraštelis ar židinyje spragsinčios ugnies liežuvis.

Sunkūs, bet kūrybingi metai

za-08

Žydrė Adomaitienė.

Pasak Žydrės, šie metai sunkūs, pažymėti netektimi. Anapilin ji išlydėjo sau artimus žmones – mamą ir senelį. Muzikantės manymu, iš visą gyvenimą aplinkinėse parapijose vargonavusio Juozo  Genio, ji, greičiausiai ir paveldėjo savo muzikinius gebėjimus. Panašu, kad tai gali būti tiesa, nes viena jos mokinė, kuri yra ir giminaitė, tai demonstruoja savo muzikinės kūrybos bandymais.

Tad tie žmonės, kurie jos pasigedo, turėtų suprasti – Žydrė buvo pasinėrusi į apmąstymus. Tačiau tokie išgyvenimai suteikė impulsą kūrybai, nes tuo metu, anot pačios, ji sėdėjo ir rašė, rašė… Tai buvo savotiška terapija.

O rudenį prasidėjo antros kompaktinės plokštelės kūrimas. Tai taip pat įtemptas laikas, kuomet reikia surasti geriausias dermes, muzikines spalvas bei tiksliai perteikti sumanyto kūrinio nuotaiką.

Kūrybinga nuo mažumės

Žydrė prisiminė, kad vaikystėje,o vėliau ir jaunystėje, daug kūrė. Tai buvo to etapo dainos ir eilėraščiai. O muziką iš įvairių plokštelių tuomet „nuiminėjo“ iš klausos – kopijuodavo.Vėliau lavinosi Šilutės muzikos mokykloje.

Pasiryžus gyvenimą sieti su muzika baigusi devynias klases įstojo į dabartinę Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.Ten laukė nauji potyriai, pažįstami. Kūryba tęsėsi. Anksti aplankė meilė –kūryba tuomet liejosi ypač laisvai. Anksti ištekėjo. Po to dvidešimčiai metų viskas nutrūko – prasidėjo pauzė, kurios metu Žydrė nieko nerašė, nekūrė. „Poreikis gal ir buvo, bet buvo štilis“, – prisiminusi tuos laikus šyptelėjo pašnekovė.

Kartą, maždaug prieš dešimtmetį, įsikalbėjus su kolege Liuda suprato, kad abi turi kažką bendro. Ir  viskas atsinaujino.Tuomet kalbėta apie gitaras, artėjančias Kalėdas. Imta bandyti. Abiem buvo artima dainuojamoji poezija, bardai, svarbūs tekstai. Tai ir buvo dabartinio kūrybinio etapo pradžia.

Dainos gimimas

„Man yra labai svarbu tekstai. Kai pati kuriu, pradedu nuo tekstų. Ir ne visi tekstai virsta dainomis. Arba įvelki į muzikinį rūbą, arba ne. Labai retai daina gimsta iškart, bet būna. Pradžioje dažniau su pianinu pritardavau. Paskui gitara. Yra dainų, kur sukūriau grodama pianinu, ir pritariant gitarai nebedainuoju. Man netinka – taip ir liko gražiai lentynoje padėta. Yra keletas įrašų ir su aranžuotėms“, – savo kūrybos ypatumais dalinosi Žydrė.

Anot Žydrės, groti gitara paprasčiau, lengviau. „Kuriu ant teksto, net negalvoju, ką darau su melodija. Jei prašytų pasakyti, kokioms natoms parašiau – reikėtų labai gerai pagalvoti. Kažkokie melodiniai niuansai ir viskas. Niekada neatkreipiau dėmesio, kaip ta melodija gimsta – ji savaime prilimpa prie teksto, natomis nėra užrašyta. Nereikia, nebent labai paprašo“, – kalbėjo muzikantė.

Pašnekovė pasakojo, kad labai retai dainos kūrimas prasideda nuo melodijos. „Būna, kad visą dieną kažkoks motyvas neduoda ramybės. Vaikštai su juo, kol galų gale vidurį nakties atsikeli, įgroji tyliai į diktofoną, o ryte klausai, kas čia buvo“, – dainos gimimo pradžią prisiminė muzikantė.

Du tembrai praturtina dainą

za-06

Duetas – Žydrė ir Liuda.

Paklausta, kaip jos sukurta daina tampa bendru kūriniu, Žydrė sakė, kad sodinasi Liudą kaip mokinę priešais ir dainuoja savo tekstą. Tuomet ir įvyksta kūryba – Liuda pradeda dainuoti antru balsu pritardama iki tol, kol randamas geriausias dainos variantas.

Nors Žydrė yra ne kartą yra koncertavusi viena, tačiau mano, kad groti ir dainuoti dviese geriau: melodija praturtėja, kai atsiranda dvi gitaros, du balsai, du tembrai. Taip ir gražiau.

Apie kitą muziką

Apie kitų dainas Žydrė kalba labai atsargiai. Jai patinka aktorių trio (Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis, – aut. pastaba) prasmingi tekstai. Ten apie meilę šnekama netiesiogiai. Sunkiausia jai klausytis lėkštų, tiesmukiškų tekstų. „Vengiu klausytis muzikos, kad nekopijuočiau teksto ar melodijos. Kai „padarau“ dainą, įrašau į diktofoną – duodu vyresniajam sūnui, keletui artimų žmonių paklausyti, ar ji nieko neprimena? Ar negirdėta niekur? Dabar tiek daug muzikos, kad nevalingai gali bet ką nukopijuoti. Būna, kad atsigirsta kažkoks motyvas panašus, bet mes visame pasaulyje turime tik 12 pustonių“, – apie muziką kalbėjo Žydrė.

Teksto gimimas – norėtų tobulumo 

„Kaip atsiranda tekstas? Būna, kad iš karto atsiranda – vienu prisėdimu. Kitą kartą parašai rėmą, paskui tobulini. Pradedi skaityti, pridedi vieną žodį, paskui žodį… Esu ta, kuri nori tobulumo… Kai kyla mintis važiuojant – sustoju ir užsirašau į telefoną: tą pamačiau, tą. Net neeiliuotai. Po to tas frazes, vaizdinius panaudoju kažkokiame tekste, – apie dainos teksto gimimą pasakojo Žydrė. – Būna, kad sapnuoji, jog kuri tokį fantastinį tekstą ir atsibudęs vis sakai, kaip gražiai buvo tam sapne. Pradėjau su savim dirbti, kad reikia būtinai atsibusti ir užsirašyti. Ir… būna, kad ne miegi, o lyg ir snūduriuoji. Ir ateina frazės: viena, kita – tikrai atsibundu, pasiimu telefoną ir užsirašau jas. Vieną, kitą, trečią… Keletą naktų taip užsirašinėjau. Ryte skaitau – labai įdomios frazės. Taip gimė eilėraštis iš sapnuotų frazių. Nedažnai tai būna – anksčiau neatsibusdavau ir neužsirašydavau. 2015 metų kovo mėnesį iš susapnuotų frazių atsirado daina „Chaosas“.Tik niekaip negalėjau sugalvoti priedainio. O jau reikia eiti į darbą, paskutiniai kosmetiniai potėpiai prieš veidrodį: Viešpatie, tikras chaosas – noriu baigti rašyti, o čia priversta eiti į darbą. Ir… Ir vienu prisėdimu be jokio sustojimo parašiau priedainį „Mano gyvenimas – lengvas chaosas…“.

Kūrybos tobulinimas kelyje

nauja_cd

Studijoje įrašoma nauja daina.

Šiuo metu Žydrė įrašinėja antrą savo kompaktinę plokštelę. Pirmoji pasirodė 2014 metų pradžioje. Jei pirmasis buvo įrašytas čia pat, Šilutėje, Valdo Lacko studijoje, tai antrasis kuriamas Kretingoje bei Klaipėdoje. Dabar Žydrė dirba Ginto Litinsko studijoje. Jai norisi, kad antroji plokštelė būtų kiek kitokia – dainos bus ritmiškesnės, greitesnės. Vienos šviesios, kitos priešingai – tamsios. Bet ritmo atžvilgiu jos bus veržlesnės. Nebus tokios plaukiančios. „Nors ir tokių bus – nuo savęs nepabėgsi, – apie šį kūrybinį etapą kalbėjo muzikė. – Visur bus daug instrumentų“.

Dabar dalis jos kūrybos vyksta važiuojant automobiliu į Klaipėdą – ausinėse klausosi savo įrašų ir ieško, ką negerai padarė, kur neintonavo, kur ko neištarė. Kuriant studijinę muziką jai norisi ieškoti daugiau, ne tik gitaros pritarimo. „Kai kuriu girdžiu visus instrumentus: mušamuosius, bosą – labai man svarbios apačios, svarbu ritmas. To su vienu instrumentu, kuriuo sau varganai pritariu, padaryti negaliu. Tos aranžuotės man savotiška kūryba – plačiau išplėtotas kūrinys. Tai daroma tam, kad išpildyčiau kūrinį, kad būtų jo užbaigtumas“, – sakė Žydrė.

za-05

Pirmoji autorinė kompaktinė plokštelė.

Paklausta, ar neturi planų išplėsti savo dabartinį duetą, Žydrė atsakė, kad visą gyvenimą svajojo suburti ansamblį. Jame turėtų būti violančelė, fleita, gyva perkusija, gitara, klavišiniai – akustiškai gyvai grojantis ansamblis. Tačiau tai nėra lengva, net dirbant muzikos mokykloje. Tam, jos nuomone, reikėtų išlįsti iš Šilutės. Be to, tai gal ir reikėjo daryti prieš kokius dvidešimt metų, nes dabar jaunimas groti nebenori. O esantys šalia ir grojantys – jau susiformavę. Tačiau viltis suburti muzikantus lieka, nors Žydrė mano, kad tai tik hobis, o ne specialybė. Nuo pietų iki vakaro ji dirba fortepijono mokytoja.

Kūryba liejasi laisvai. Fotografija ir eilės

Naujas kūrybinis Žydrės atradimas – fotografavimas. „Man tai naujas dalykas: darai nuotrauką ir iš to gražaus vaizdelio gimsta minčių, gimsta eilėraštis. Kaip gali neaprašyti tokio vaizdo. Ir gamtos vaizdai, spalvos. Ypatingai žavi dangus, debesys. Namuose turiu židinį. Žiūrint į ugnį kyla mintys – žiūriu, ir negaliu patikėti, koks jame išdegęs vaizdelis… Kaip galima nekurti eilėraščio. Taip gimė tekstas „Ugnies šokis“. Po to sukūriau dainą ir dabar įrašinėsiu ją studijoje, – įspūdžiais dalijosi Žydrė. – Gamtą fotografuoju seniai, bet kažkaip nepridėdavau. Visą laiką matau vaizdinius. Tik dabar jau prisegu tą prie to. Kad šalia teksto būtų vaizdas“. Dabar tokių tekstų – eilėraščių – Žydrė sakėsi turinti daug.

Kartais pašnekovės pažįstami klausia, kodėl ji neleidžia savo poezijos knygelės? Nors trumpos… „Aš esu tik kūrėja – reikia, kad paskui kas nors padarytų šitą darbą. Be to, tai asmeniška. Tai momentinis išsisakymas, išsirašymas, savotiška terapija. Sako, ko negali išsakyti – užrašyk. Nebūtinai skaityti – parašai ir ramu“, – savo požiūriu dalijosi muzikantė.

Ir apie tai, kas tikra

Pokalbio pabaigoje Žydrė sakė: „Viską darau sau, o ne dėl kitų. Darau, kas man patinka. Kiek savo kūryba pasiekei tą žmogų? Ar palietė tavo kūryba… O kai išgirsti aplodismentus, atsistoję priėję dėkoja ar rašo internete – tada tiesiog pasitikrini, ar teisingai darai. Nesislepi, nesėdi užsidaręs – eini į viešumą. Didžiausias pasitenkinimas, kai jauti, kad įsismelki į kiekvieną žmogų“.

Žydrės Adomaitienės eilės

Akmens malda

Kai upės dugną išlygina ramus vanduo,
O medžių šakos ramsto aukštą dangų,
Šalia prabyla tyliai gludintas akmuo,
Per tūkstantmečius leidęs savo laiką brangų.

Klausydama raminančios akmens maldos
Susidėliosiu sau devynis norus…
Juos vakaras slaptingai užkoduos…
Aš pajuntu kaip virš galvos suvirpa oras…

Iš atminties gelmių išnyra gervės siluetas…
Ten pienė vieniša prikaustė vakarą savo grožiu…
Ant pienės pūko šokančios marionetės,-
Jos netiki nei vienu ištartu akmens žodžiu…

Įkvėpsiu tekančios ramiai nakties,
Žvilgsniu pagausiu nokstantį mėnulį.
Man gera vien nuo tos minties,
Kad mano norai saugiai skrynioj guli…
2016 09 01

Aš mintimis…

Aš lyg tas rudeninis šaltas vėjas
Blaškaus, klajoju naktį mintimis…
O miesto vaizdas sąmonėje susilieja
Ir nebesuvoki laiko tėkmės…

Aš mintimis klajodama – esu laisva kaip paukštė
Galiu paliesti tavo lūpas ar akis.
Pakilti su tavim į tą beribį aukštį
Ir ten aukštai paslėpti tas begėdiškas mintis…

Minties galia, aš vienu akies mirksniu
Galiu pasiekti tūkstančius žvaigždžių…
Galiu net, nusileidus į bedugnę, pažiūrėt į mirtį,-
Kas žino, paskaičiavo,- kiek liko dar man metų ar dienų?

Ir kokia didelė palaima, kad žmogus sukurtas
Gyvent, svajoti ir turėt savas mintis…
Jei žodis pakylėja arba priverčia suklupti,
Tai mano mintys ,- niekada kitam nepriklausys…
2010 10 11

Kvapas

Tas kažkur iki skausmo pažįstamas kvapas!..
Jisai priverčia širdį beprotiškai plakt…
Jame sutelpa geismo ir nevilties natos,
Jis svaigina ir verčia pabusti kas nakt…

Savo pirštų galiukais aš noriu paliest
Šitą keistą,- ramybę suteikiantį, kvapą.
Nusileidusį teisiai ant mano peties
Ir viliojantį skristi į paukščių taką.

Pagauta šito kvapo, aš noriu pakilt
Į nematomą erdvę, beribį aukštį…
Pasistiebus, į motiną saulę prabilt,
Susilieti su vėju, pakalbėti su paukščiais.

Tas svaiginantis, artimas, kerintis kvapas
Jis vilioja kaip žiedui jausmams išsiskleist.
Glamonėdamas širdį ir sielą plačią,
Pakylėja dangun, bet ir priverčia vėl nusileist…

Tas kažkur iki skausmo pažįstamas kvapas…
2010 10 27

Sapnai

Sapne aš tolstu, kaip dangaus žibintas,
Nykstu, kaip gležnas pumpuras nuskintas,
Slepiuosi kaip gelsva žolė rūke,
Tirpstu, kaip karštas smėlis delnuose…

Sapne galiu paukščiu skraidyt,
Pavirst upe, laivus plukdyt,
Sapne galiu pavirst gėle,
Sutilpti jos mažam delne…

Norėčiau būt mažesnė už gėles,
Stebėti medų nešančias bites,
Ir gerti gaivią rasą nuo žiedų,
Virš pievos žydinčios pakilt rūku…

Nuleisti kojas ant pasaulio krašto,
Kur krenta žvaigždės, mėnuo vaikšto.
Surasti prieglobstį kalnų papėdėj,-
Ten, kur svajonės, mintys šypsosi susėdę…

Smilgos šešėlyje pabūt saugi,
Šiauriniai vėjai man tokie savi…
Žmogau,- tu net nenumanai
Kur nusineš mus dar sapnai…
2012 01 20

Aitvaras
Sako – moteris, lyg aitvaras!..
Jis gali pakilti aukštyn ir skristi toli toli ligi pat debesų, siūbuodamas tai į vieną pusę, tai į kitą, sukdamas ratus didelius ir
mažus… Pakilti dar aukščiau – arčiau saulės, arčiau šviesos, o svarbiausia – šilumos!
Kylant aukštyn, vėjas vis kedena aitvaro sparnus ir kaspinus. Rodos erdvė – beribė! Jis kils ir kils!..
Bet aitvaras pamiršta, kad jį laiko žemai stovintis žmogus… Žmogus, pasilikęs ten stovėti ant tvirto pagrindo – Žemės!
Aitvaras dar sykį stipriai pasistiebia, pasiiria aukštyn link saulės ir staiga pajunta stiprų timptelėjimą…
Vėjo gūsis, pūstelėjęs aitvarą, vėl švystėli į viršų, tačiau jėga iš apačios – žymiai stipresnė. Aitvaras, pajutęs keletą stiprių
smūgių, susipainioja ir tiesiu, lyg pašautas paukštis, skrydžiu, krenta žemyn… Jis krenta – žemė, vis artėja! Rodos tas
tvirtas ir kietas žemės pagrindas jau tuoj bus po kojom… Tačiau vėjas – bebaimis ir netgi draugiškas, staiga kilsteli aitvarą
ir pristabdo jo kritimą… „Gi negerai būtų, kad toks gražus sudužtų, taip ir nepasiekęs saulės!..“
Taip aitvaras šį kartą nusileidžia žmogui tiesiai šalia jo kojų – ant žalios pievos. Tačiau, tai juk ne paskutinis jo skrydis!..
2010 03 09

Nuotraukos autoriaus ir iš Ž.Adomaitienės archyvo.

Žydrės fotografija.

Žydrės fotografija.

Žydrės fotografija.

Žydrės fotografija.

Žydrės fotografija.

Žydrės fotografija.

zf-8

Žydrės fotografija.

zf-9

Žydrės fotografija.

zf-10

Žydrės fotografija.

za-03

Mokytoja Žydrė Adomaitienė ir jos mokinės.

za-04

Šią vasarą Švėkšnoje.

za-07

Žydrė ir jūra…

za-09

Koncertuoja Liuda Žydrė ir Adas Nausėda.

Be the first to comment on "Apie Žydrę, jos dainas ir kūrybą"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*