Apie Ingritą, kuri kuria ne tik grožį, bet ir bendravimą

Dar ne taip senai tik besidominantys grafų Pliaterių praeitimi žinojo atokiau nuo pagrindinių kelių esantį Gedminaičių kaimą. Tačiau dabar, važiuojantieji ieškoti grafų dvaro vietos, išsukę nuo pagrindinio kelio ir pavažiavę lauko keliuku kiek daugiau nei porą kilometrų, pamato išsiskiriančią iš aplinkos sodybą. Jos centre stovi dailus nedidelis vienaukštis namelis. Akį traukia ne tik pavyzdingai nupjauta žolė, bet ir daugybė gėlių, dekoratyvinių krūmų bei įvairių puošybos elementų. O kad tai iš ties Gedminaičiai, galima suprasti iš užrašo, kuris sumontuotas ant milžiniško gėlėmis papuošto dviračio.  

Ši aplinka bei beveik visos ją puošiančios grožybės sukurtos darbščiomis, puikią meninę nuojautą turinčios Ingritos Riterienės rankomis. Ji ne tik su vyru ūkininkauja šiame kaime, bet ir nuo 2011 metų lapkričio vadovauja Švėkšnos neįgaliųjų draugijai.

Šis būrys žmonių savo gražiais darbais jau žinomas ir garsėja ne tik Švėkšnoje, bet gerokai už seniūnijos ar net Šilutės rajono ribų. Gražius ir miestelį garsinančius darbus šie įvairias negalias turintys žmonės daro Ingritos Riterienės paskatinti, paraginti ir įkvėpti. Būdama priešakyje, kartu su jais ji kuria ne tik grožį, bet ir draugijos narių bendravimą bei tarpusavio santykius. Bendras darbas ir kūryba šiuos žmones taip pat gydo ir suteikia jėgų.

Pasaulį pažino pas senelius

Jos vardas iš ties toks, kiek neįprastas – Ingrita. Niekas čia nieko nesumaišė ar neteisingai gimimo liudijime užrašė. Ji evangelikė, gimusi ir užaugusi netoli Saugų esančiame Vilkomedžio kaime. Dėl to ir jos vardas turi senuosius krašto gyventojus menantį atspalvį. Įdomu, kad jos giminės šaknys yra iš prie pat Švėkšnos esančių Alseikų. Tik vėliau seneliai persikėlė į Saugas. O kone visos giminės kapinės – taip pat netoli Švėkšnos – Nikėluose.

Ji, kaip sakoma evangelikų kraštuose, gimusi Rogaite. Roga buvo ir jos senelis, be galo artimas jai žmogus, mokęs gyvenimo išminties, supažindinęs su gyvenimo tiesomis. Paklausus, ar jį kas sieja su šviesios atminties evangelikų liuteronu kunigu Ernstu Roga, Ingrita nusijuokusi pasakė, kad ir senelis jos buvo Ernstas. O su kunigu E.Roga jis buvo labai gerai pažįstamas. Jis Ingritą su jos vyru ir sutuokė.

Senelis Ernstas buvo miškininkas. Gal todėl medis jai artimas. Jis ne tik išmokė pažinti mišką, bet ir pastebėti jo grožį, skiepijo pasaulio pažinimą, išmokė dirbti įvairius ūkiškus darbus. Net motociklą drauge taisydavo, ar malkas skaldydavo, prisiminė Ingrita. Močiutė mėgo gėles. O tai jau kita patirtis. Tad meilė gamtai ir grožio siekimas – senelių palikimas.

Pagrindinė kūrėja

O grožio aplink ūkininkaujančių Riterių sodybą Gedminaičiuose iš ties daug. Tai ne tik išpuoselėti ir įvairiai sukomponuoti gėlynai, tvenkinukai bei jose augančios lelijos, trykštantys fontanai, bet ir begalės įvairių dekoratyvių detalių. Dauguma – iš medžio. Gal kiek neįprasta, tačiau visa tai – pačios Ingritos ne tik sumanyta ir padaryta.

Atvykstančius į svečius pasitinka sumažinta vėjo malūno kopija. Tai vienas pirmųjų Ingritos darbų, kai šeima iš senosios vyro tėviškės, DSC04648esančios kitapus kelio, persikėlė į prieš keletą metų pastatytą naująjį namą.

O štai tas dviratis su kaimo pavadinimu – tik jos idėja, nes vyras jį iš metalo sukonstravo. Dabar, juokais pašnekovė, nebereikia niekam aiškinti, į kokį kaimą žmonės atvažiavo.

Be galo įdomus medyje namelis iš lentų. Jis su tikru stogeliu, nedideliu langeliu. O sumeistrautas prieš keletą metų jis buvo dabar jau DSC04667paaugusiai dukrai, kad savo vietą žaidimams ir fantazijoms turėtų. Netoli – kaimiška pirtelė. O šalia jos židinys iš akmenų. Pasirodo, ir jį Ingrita pati sumūrijo – vyras tik skiedinį maišė, juokėsi vedžiodama po savo sodybą pašnekovė. Pirtelės dekoratyviniai elementai – parsinešti iš miško. Iš vaikystės lavinta akim ji pastebėjo neįprastai išsiraičiusį medį. Iš jo pavyko padaryti neįprastus laiptus į antrą pirtelės aukštą.

Pavėsinė šalia namo – taip pat jos kūryba. Didelis židinys kepsniams – taip pat jos moteriškų rankų darbo. Prie šios krosnies praėjusiais DSC04731metais kepė šakočius. Pasirodo, per pusvalandį galima šį gardumyną iškepti. O receptas, kalbėjo šeimininke, – iš interneto. Apskritai, jis daug įvairių minčių kūrybingiems žmonėms pakiša.

Sunku patikėti, kad šulinys „aptaisytas“ taip pat jos. Paklausus, ar tokie medžio darbai nėra sunkūs moteriškoms rankoms, Ingrita tik DSC04728nusijuokė, sakydama, kad šiais laikais įvairių prietaisų. Pasirodo, ir juos ji įvaldžiusi.

Vejos viduryje – iš akmenų sukrautas aukuras. Net ir klausti nereikėjo, kas jos autorius. Ingrita tik pasakė, kad tai naujausias jos darbas, kurį šių metų Joninėms sudėjo. „Ne taip jau paprasta buvo akmenis parinkti, kad jie neslinktų ir aukuru taptų‘, – dalinosi įspūdžiais Ingrita. Šiais metais ji Švėkšnos neįgaliųjų draugijos narius bei jiems prijaučiančius pas save trumpiausiai nakčiai drauge pabūti pasikvietusi buvo. Tad kaip be aukuro tokią naktį apsieti…

Įspūdingas šiaudų sodas

Lauke, aplink namą sodyboje, – didžiuliai darbai. O įžengus pro jos jaukių namų duris prieš akis iškyla įspūdingo dydžio sodas – iš šiaudelių DSC04755sunertas milžiniškas liaudies meno kūrinys. Jis susideda iš vienos didžiulės ir kelių mažesnių prikabinamų dalių. Bendras jo aukštis, sakė Ingrita, virš dviejų metrų.

Ji sakė, kad iš viso yra padariusi jų apie dešimt. O šitas paskutinis – sunertas apie Velykas. Pradėdavo anksti ryte, po gyvulių ruošos. Po to prie jo darbuojasi iki pietų. Po jų – vėl šiaudeliai iki gyvulių šėrimo. O tada jau iki vidurnakčio. Ir taip porą savaičių.

Tai tik jo dalių nėrimas – baigiamoji dalis. Pasirengimas jo darymui prasidėjo maždaug prieš metus laiko: reikia tinkamų šiaudų prisirinkti. Išsidžiovinti. Po to jų karpymas, aižymas.

Darbas įdomus, reikalaujantis didžiulio susikaupimo. Ingrita sakė, kad tik būnant ramiam, tinkamos nuotaikos šiam darbui galima jį daryti: pavargus ar supykus ant ko, geriau nepradėti, nesiliesti prie jo – šiaudeliai plyšta. Turi būti ramybė ir aplinkui – neskambėti muzika, ar, juo labiau, veikti televizorius.

Į klausimą, kodėl daro sodus, pašnekovė kalbėjo, kad tai tiesiog dėl noro save išbandyti. Išbandžius – ne vieną mokymą saviškiams (taip ji vadina neįgaliųjų draugijos narius) yra surengusi. Norinčius mokė nerti sodus ir tuomet, kai dirbo ką tik atidarytame Švėkšnos amatų centre. Tiesa, tik pusę metų ten dirbo…

Pasidomėjus šio viduryje kambario kabančio sodo tolimesniu likimu, jo autorė linksmai atsakė, kad padovanotų geram žmogui, jei turėtų kur pakabinti. Ir pridūrė, kad būtų visai smagu, jei kur Švėkšnoje kabėtų.

Su neįgaliųjų draugija

Jei jau tiksliai įvardinti – tai Ingrita Riterienė vadovauja Šilutės rajono neįgaliųjų draugijos Švėkšnos skyriui. Jau minėta, kad prie šio skyriaus vairo stojo 2011 metų lapkrityje. Iki tol ji buvo eilinė jos narė. Tuo metu vyko kažkokie šiuos žmones erzinantys bei tarpusavyje pykdantys dalykai. Dėl to pasitraukė iki tol vadovavusi pirmininkė ir pirmininke žmonės pasirinko Ingritą.

Pradžioje darbo, prisimena dabartinė vadovė, buvo labai nelengva – draugijos nariai sudirgę, susipykinę. Reikėjo juos nuraminti, sutaikyti. Tai nėra paprasta, nes dauguma – tai ne tik jau garbingo amžiaus, bet ir įvairių ligų išvarginti žmonės.

Sudėtinga buvo dar ir dėl to, kad tuomet ir rinktis jiems bendrauti nebuvo kur – patalpų draugija neturėjo. Pirmininkė prisiminė, kad pirmieji pokalbiai vyko sėdint jos mašinoje. Tie tarpusavio negerumai buvo gan garsiai pasklidę, kad net žiniasklaida tuo domėjosi.

Šiandien Ingrita geru žodžiu mini Alvidą Šimelionį, Savivaldybės Socialinė paramos skyriaus vedėją, kuris vienintelis tuomet pasidomėjo, kaip sekasi naujajai pirmininkei, ar turi, kur rinkis. Jis pasiūlė rašyti prašymą patalpoms draugijos veiklai. Tuomet nusižiūrėtos vietos jiems nedavė, tačiau Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis pasiūlė antrame seniūnijos aukšte esančią erdvę.

„Tas antras aukštas – kaip į „Laimės žiburį“ lipimas. Kartais tiek susigraudini, kai pamatai, kaip žmogus lipa su dviem lazdom ir dar rankose rožė. Vadinas – tiek turi noro“, – kalba Ingrita.

Šiandien Ingritos Riterienės vadovaujame Švėkšnos neįgaliųjų skyriuje – 127 nariai. Aktyvių – kiek mažiau – apie 50. Be kitų veiklų viena – važinėjimas į ekskursijas. Šio pokalbio metu jau buvo suplanuota išvyka į Šventąją. O šiais metais švėkšniškiai jau lankėsi Plungėje, Plateliuose. Paprastai į keliones važiuoja pilnas penkiasdešimties vietų autobusas. Šios išvykos – gera žmonių užimtumo ir bendravimo forma. Pomėgis keliauti kažkada ir buvo postūmis Ingritai tapti šios draugijos nare.

Be jau minėtų narių išvykų jau keletą metų iš eilės rengiami grybavimo čempionatai. Paprastai jie vyksta pas draugijos bičiulį ir rėmėją Sigita Štulcą, jo kaimo turizmo sodyboje Papjaunio kaime, sodyboje „Gilė“: iš jos išvykstama, čia renkamasi susumuoti rezultatų ir jais pasidžiaugti.

Grožio ir darbų kūrimas  

Dabar ne vienam švėkšniškiui – neįgaliųjų draugijos veikla asocijuojasi su įvairiais miestelio puošiančiais dalykais. Paprašyta papasakoti, nuo ko ši veikla prasidėjo, draugijos pirmininkė prisiminė, kaip buvo sukurtas pirmasis gėlių kilimas.

Jai visada būdavo gaila, kai rudeninės šalnos per naktį staiga „nuvirindavo“ tuomet dar pakankamai gausiai žydinčias gėles. Kai kur pasižiūrėjus ir pasidomėjus tuo, pirmininkė pasiūlė draugijos nariams padaryti iš rudeninių žiedų tokį gėlių kilimą. Tai buvo iššūkis visiems jiems, o, svarbiausiai, jai pačiai. Tam ji labai kruopščiai ruošėsi: namuose, ant žvyro krūvos, susmaigstė įvairius gėlių žiedus ir žiūrėjo, kaip laikosi, kas su kuo dera – eksperimentavo.

Kai viskas jau buvo daugmaž aišku, pasiūlė Švėkšnos seniūnui A.Šepučiui, kad neįgalieji norėtų priešais bažnyčią tokį gėlių kilimą padaryti. Dabar Ingrita juokiasi, kaip buvo išklausytas šis jos prašymas atvežti smėlio: seniūnas tuomet palinksėjo galva, maždaug gerai, gerai… Sutartą dieną susirinko draugijos nariai pasiruošę gėlių žiedus, o smėlio nėra. Priminus seniūnui, jis vis tik buvo atvežtas ir draugijos nariai ėmėsi darbo.

Pavakare darbas buvo baigtas – gėlių kilimas padarytas. Ir vėl su šypsena prisimena Švėkšnos neįgaliųjų draugijos pirmininkė, kokiomis akimis atskubėjo pakviestas seniūnas pažiūrėti darbo – pridarė, mat. Tačiau A.Šepučio veidas nušvito, kai visą tai pamatė. Gėlių žiedų dar buvo likę, tad pats pasisiūlė smėlio kitam kilimui dar atvežti.

Tokius gėlių kilimus Švėkšnos neįgaliųjų draugijos nariai jau kuria kiekvienų metų rudenį. Visi jie skirti kuriam nors svarbiam įvykiui paminėti. Ingrita pastebi, kad tokio gėlių kilimo kūrimas – nelengvas darbas: kone visą dieną reikia dirbti susilenkus. Tačiau nei iš vieno jį dėliojančio nario negirdi jokios aimanos – priešingai, užsidegę darbu jie kone užsimiršta visas savo negalias. Tai be galo puiki terapija ir nuostabus bendrumo jausmas, kurį, vadovaujant pirmininkei, kuria draugijos nariai.

Mintis vystosi, idėjos Ingritos galvoje gena viena kitą. Tad šiais metais darbas iš gėlių žiedų rudenį taip pat bus. Bet jau, kaip sakoma, aukštesnio lygio. Ingrita tik prasitarė, kad jis bus skirtas Amžinybėn išėjusiai grafienei Laimai Liucijai Pliaterienei.

Be šių, per keletą metų jau kone tradicija tapusių darbų, neįgalieji ir kitaip puoselėja grožį Švėkšnoje. Sodina gėles prie Švėkšnos simboliu tapusio paminklo tremčiai ant Parakaunyčios kalno, gamina Mores Užgavėnėms, ar siuva vėliavėles miestelio šventei papuošti ar kitaip gražina savo aplinką.

Gineso rekordas

Vienas Švėkšnos neįgaliųjų draugijos darbų ir į pasaulinę Gineso rekordų knygą įrašytas. Tai 2013 metais metų prieš Velykas surišta aukščiausia Lietuvoje, ar net pasaulyje, verba. Jos aukštis – 7 metrai 20 centimetrų.

Ingrita prisiminė, kaip ją rišo draugijos nariai dvi dienas pas draugijos narę Sūdžiuvienę namuose – tam ji skyrė visus savo kambarius. Ją padarė iš dviejų dalių, kurias sujungė jau Švėkšnos bažnyčioje ir ėmė kelti. Pirmininkė taip pat šypsodamasi prisiminė, kad tuomet neužteko nei ilgų specialiai bažnyčios langams valyti šepečių. Tad nežiūrint, kad didžioji verba labai svyravo, visi ją suėmę pastatė vienoje bažnyčios kerčių. Ingrita sako, kad, greičiausiai, visi jos šventieji norėjo, kad ji būtų pastatyta. Taip ir buvo – ji sėkmingai bažnyčioje išstovėjo numatytą laiką. Dabar tą vietą žymi specialus įrašas sienoje, kad čia būta aukščiausios Lietuvoje verbos.

Tik verbas rišantys žino, kad pasirengimas verbų gamybai prasideda dar vasarą – reikia ne tik gėles tinkamai išsidžiovinti, bet ir įvairių žiedynų ar tinkamų augalų pasiruošti. Tuomet, dar vasarą, stebėjosi Ingritos kaimynai, kaip ji po įvairius krūmynus ir žolynus vasarą vaikščiojo – jau tuomet prasidėjo rekordinės Švėkšnos verbos kūrimas.

Baigdama pasakoti, Ingrita Riterienė pusę lūpų prasitarė, kad jau naujam jos sumanymui yra ruošiamasi. Draugijos nariai jau yra pasiskirstę užduotimis – jau prasidėjo parengiamieji darbai. „Jei viskas bus gerai – bus siurprizas Velykoms“, – sakė Švėkšnos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Ingrita Riterienė.

Klausantis malonaus ir ramaus Ingritos Riterienės, Švėkšnos neįgaliųjų draugijos vadovės, balso, jos pasakojimo apie šiuos žmones, nepaliko mintis, kad telkimas bendrai veiklai ir yra didžiausia kūryba. Ir ne tik jai, bet ir jos paskui save vedamiems žmonėms. Tai – pats geriausias gydymas, kuris ne tik leidžia užmiršti negalias, bet ir skatina žmones daryti gerus darbus.

DSC04638DSC04647DSC04652DSC04655DSC04675DSC04690DSC04692DSC04696DSC04682DSC04698DSC04710DSC04712DSC04715DSC04720DSC04723DSC04735DSC04739DSC04742DSC04745DSC04749DSC04760DSC04765

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

Nuotrauka iš Ingritos archyvo.

3 Comments on "Apie Ingritą, kuri kuria ne tik grožį, bet ir bendravimą"

  1. Kaip smagu,jog yra tokių nuoširddžių, nesavanaudiškų,grožį kuriančių žmonių.Sėkmės Jums Ingrita.

  2. skaitytoja | 2016-08-08 at 09:24 |

    Dar smagiau, kad yra p. Saulius, kurio deka galime suzinoti apie atokiau nuo miesto gyvenancius puikius musu krasto zmones. Jie pavyzdys, kurie ikvepia vilti, kad ne viskas taip blogai musu Tevyneje. Pagarba ir triusiantiems ir pozityviai rasantiems.

  3. Ingrita, žaviuosi Tavo didele Širdimi , Tavo meile Žmogui ir linkiu visokeriopos sėkmės.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*