Vydūno misterija – tarsi pamaldos po atviru dangumi

Vytauto Karaciejaus nuotrauka.

Beveik savaitę Priekulėje skambėjo Vydūno vardas ir jo žodžiai – čia birželio 20–23 vyko Vydūno kūrybos teatro laboratorija – festivalis „Jūrų varpai“. Birželio 22 dieną buvo surengta mokslinė konferencija „Vydūno dramaturgija: vakar ir šiandien“, o 23 dienos vakare –  dramaturgo misterijos „Jūrų varpai“ premjera.

Vydūno misterijos premjerą, kuri Rasų (Joninių) vakarą vyko Priekulės Vingio parke, „pamaldomis po atviru dangumi“ įvardijo rašytoja Edita Barauskienė. Jos teigimu, Vydūnui tai turbūt irgi – didelė šventė. Tai buvo išties ypatingas reginys: įeinančius į parką žiūrovus pasitiko ir lygėjo ugnis,  prasidėjus misterijai, ji įsižiebė ant aukuro, ugnis vainikavo ir misterijos pabaigą, čia pat jaukioje prieblandoje įsiliepsnojus laužui šalia upės.

Vydūno „Jūrų varpai“ persunkta simbolika. Jos buvo apstu ir misterijos pastatyme. Pati aplinka, gamta padėjo žiūrovams persikelti į kitokią – vidinio žmogaus pasaulio – realybę. Joninių vakarą vaidinta misterija bylojo ir pačios Rasų šventės esmę, kuri sietina su šviesos ir tamsos kaita bei kova, kuri tiek gamtoje, tiek žmoguje vyksta nuolat. Misterijoje ši kova buvo akivaizdi: tamsos ir tiesiog primityvių, į pražūtį galinčių nuvesti, jeigu jos nevaldomos, galių žmoguje ir žmonijoje yra daug. Tačiau misterija baigiama viltingai – ginčuose paskendę dievaičiai Bangpūtys ir Putogimė pagaliau susitaiko ir nusprendžia pasaulio kūrimą vykinti vedami ne savo ribotos prigimties bei ambicijų, o klausydami paties dieviškumo – Išminties ir Meilės balso. Vien Bangpūčio protingumas arba Putogimės juslingumas, o ypač jų ginčai ir savojo reikšmingumo pabrėžimas bei kova – jokia laimė pasauliui. Į šiuos du kraštutinumus blaškomi žmonės nuolat kenčia, o išvaduoti iš kančių juos gali tik juose pačiuose slypintis dieviškumas – meilė, galia ir išmintis. Tai tarsi ilgai lauktas Išganytojas – misterijos pabaigoje jis jūroje pasirodo kaip dievybė Algis (žodį algoti Vydūnas siejo su laukimu).

Vydūno misterija „Jūrų varpai“ – sudėtingiausia, tarpukario Lietuvoje prieštaringų vertinimų sulaukusi drama. Šią tik parašytą dramą Vydūnas su savo Tilžės giedotojų draugija buvo pasirengęs vaidinti 1914 m. rugpjūčio mėn. 2 d. Tilžės miesto parke, tačiau tądien šiame parke rinkosi kareiviai – prasidėjo I-asis pasaulinis karas. Karo tema (kaip gyvojo tikėjimo praradimo bei žmoniškumo menkėjimo išdava) skamba ir „Jūrų varpuose“. Šios 1920 m. išleistos dramos įvade Vydūnas teigia, jog po neįvykusios premjeros vėliau veikalą dar taisė, ypač 2-ąjį veiksmą (kuriame vaizduojama žmonijos (Europos) būtis. Antrą kartą misterijos dramaturgas jau nestatė. Taigi iki šiol ji nebuvo išvydusi jokios teatro scenos.

Misterijos siužetas sudėtingas – „žmonių vieškelyje“ vaizduojama dvasinė ir socialinė žmonijos padėtis, jos gilėjanti krizė, kai vis labiau įsigali konkurencija, galios bei materializmo kultas, kai sudaiktinama moteris, o į pasaulį ir žmogų žvelgiama per dvasines vertybes atmetančio mokslo bei ekonomikos akinius. „Pajūryje“, simbolizuojančiame dvasinę ir religinę žmonių būties sferą, vyrauja abejonės ir netikėjimas Dievu (jūrų varpais). Apie dieviškumą žmoguje ir pasaulyje krikščioniškosios religijos žinovai beveik nekalba, todėl tikinčiųjų tarpe įsivyrauja negyvas (formalusis) tikėjimas ir negatyvieji (nehumaniški) pasaulėžiūros aspektai, pabrėžiant moters kaltę dėl į pasaulį atėjusios nuodėmės ir mirties. Toks tikėjimas nepajėgia pakylėti žmonių dvasios, taigi ir jų moralės. Daugelis, ypač vyrai, atmeta Dievo idėją, o kartu ir aukščiausius idealus, tad į „pajūrį“ jau neina – t. y. į savo sielos gelmes nebežvelgia, jomis netgi nebetiki ir gyvena tik materialistiniais bei hedonistiniais siekiais. Taigi pasaulyje dominuoja jokio sakralumo nepripažįstantys, savo būties prasmės neieškantys, pagaliau nieko apie žmogaus būties gelmę – nei iš mokslininkų, nei iš dvasininkų – negirdintys žmonės. Tai, žymaus teologo P. Tillich žodžiais tariant, gyvenimo paviršiaus žmonės. Kai kurie suvokia tokios būties tamsumą ir netgi tai nešantį pavojų; jie į pasaulį žvelgia dvasios akimis, tačiau jų žodžių apie dvasinę gyvybę pačiame žmoguje („jūrų varpų“ skambėjimą jame) niekas nenori girdėti. Apie dvasinę pasaulio gyvybę, apie dievybę žmoguje „žmonių vieškelyje“ kalbėjo Vidė, tačiau ją beprote pavadina ne tik latrai, o ir nuodėmę bei mirtį savo pamoksle akcentuojantis kunigas; jam žmogus tėra „žemės dulkė“.

Misterijoje Vydūnas pristato įvairių socialinių bei profesinių luomų žmones, jų pažiūras ir nuostatas bei gyvenimo būdą. Misterijoje veikia dievybės Bangpūtys ir Putogimė – gamtos, pasaulio ir žmogaus galias simbolizuojantys personažai: protingasis ir juslingasis bei gyvybę dauginantis pasaulio pradas. Tarp jų nuolat vyksta ginčai, konkurencija ir kova, kurią dažnai pavyksta laimėti Putogimei. Jai šėlstant, įvairioms jos galioms pasidavę žmonės Bangpūčio kvietimo išgirsti jūrų varpus jau negirdi. Netgi ieškojusieji dvasinių aukštumų (Argaudas) nejučia apsvaigsta nuo Putogimės bei jos dukrų vilionių bei jūros putų – nutolsta nuo savo esmės ir visa siela panyra į tai, ką Vydūnas ne kartą yra pavadinęs gyvenimo niekais ar tiesiog sąšlavomis.

Žmogaus protas (misterijoje – Bangpūtys) jausmų bei ūpų (Putogimės ir jos dukrų šėlsmo) suvaldyti dažnai nepajėgia. Tai gali padaryti tik dvasinės žmogaus galios; bet tik tada, kai jos žmoguje įsigali, kai žmogus suvokia jas turįs ir jas puoselėja. Deja, tam dėmesio neskiria nei mokslas, nei religija. Žmogus stengiasi pažinti pasaulį, tyrinėja netgi tolimąsias žvaigždes (kosmosą), bet nepažįsta savo paties galių, nepažįsta savęs. Misterijos pabaigoje Putogimę sukrečia žmonių kančios ir Vidės meilė – žmogaus meilės galia. Abu dievaičiai sutaria pasaulio kūrybos darbą dirbti ne konkuruojant, o klausant dievybės, kurios žodžiai nuskamba misterijos pabaigoje: „Platus pasauli – tolimas! – Nujauski, / kame tu ir kas tavo pagrindas! / Šventoji meilė laukia amžinai tavęs.“

Prieš šimtmetį išsakytos misterijos idėjos aktualios ir šiandien. Generalinės repeticijos metu šios misterijos scenas stebėję keli (Vydūno dramos neskaitę) žiūrovai nusistebėjo: argi apie tai galėjo rašyti Vydūnas? Tai esą ne jo, o mūsų laikų problemos ir aktualijos. Tačiau Vydūno laikais dar tik užsimezgusios ar įsigalinčios žmonių silpnybės ir ydos šiandien tik dar labiau išryškėjo, t. y. tapo mums labai gerai pažįstama kasdienybe.

Misterija parodo skausmingas žmonijos žaizdas ir kelia daug keblių, nepatogių, ypač religinių bei pasaulėžiūrinių, klausimų. Visa tai puikiai atskleidė misterijos atlikėjai. Į šią kūrybos teatrinę laboratoriją įsitraukė net 4 teatrai. Tai Akmenės jaunimo dramos studija „9–tukas“ (režisierė Andrėja Gričiūtė), Gargždų miesto teatras (režisierius Vaidas Kvedaras), Priekulės Ernsto Vicherto teatras (režisierius Donatas Savickis) ir Agluonėnų klojimo teatras (režisierius Domininkas Malajavas). Vaidmenį kūrė ir profesionalus aktorius iš Klaipėdos dramos teatro Linas Lukošius. Mažosios Lietuvos liaudies dainas misterijoje atliko Priekulės folkloro ansamblis „Vėlingis“ (vadovė Rūta Vildžiūnienė). Vaidinimo metu fortepijonu grojo muziką misterijai kūręs kompozitorius Saulius Šiaučiulis.

Apie šios išties itin sudėtingos misterijos pastatymą keletą metų svajojo režisierius Domininkas Malajavas. Gavus šiam projektui paramą, jis pakvietė ir minėtus teatro kolektyvus. Kiekvienas jo režisierius savo scenas kūrė savarankiškai, tiesa, diskutuodami ir ieškodami geriausio būdo išreikšti misterijos idėjas. Visi nuoširdžiai gilinosi į atskiras misterijos scenas ir sprendė, kaip perteikti žiūrovui vieną ar kitą jo išsakomą idėją.

Drąsus režisieriaus sumanymas statyti Vydūną, ir netgi sudėtingiausią jo dramą, galėjo ne vieną režisierių netgi nustebinti. Bet iš arčiau stebint Domininko pasiryžimą ir nuolatines jo pastangas geriau suvokti misterijoje reiškiamas idėjas, buvo aišku, kad tai Vydūno kūrybos ir jo vertybių reikšmę giliai suvokęs, jų reikmę visuomenei gyvai jaučiantis režisierius.

Po Premjeros vykusiame aptarime teatrų kolektyvų vadovai atskleidė ne vieną savo kūrybinės laboratorijos puslapį, dėkojo režisieriui Domininkui, pakvietusiam į Vydūno misterijos interpretaciją. Režisieriai ir jų aktoriai ilgai ieškojo būdų, kaip perteikti idėjas gyvai, kas išties nebuvo lengva. Režisierius D. Malajevas dėkojo teatro kolektyvams, o Vydūno draugijos atstovė Rima Palijanskaitė visiems – už drąsą imtis šios Vydūno misterijos ir nuoširdžias pastangas kūrybiniame procese, įteikiant po paketą Vydūno draugijos išleistų jo dramų. Teatrų režisieriai neslėpė, kad Vydūno misterija sudėtinga, ir kad tai buvo pirma rimta pažintis su Vydūnu. Kai kas pripažino, kad suvokti Vydūną ir jo idėjas misterijoje buvo itin sunku. Kita vertus, pažintį su Vydūnu, R. Vildžiūnienės teigimu, itin praturtino prieš tai Priekulės kultūros centre vykusi konferencija – ji padėjusi geriau suvokti ir pačią misteriją.

Nors artinosi vidurnaktis, premjeros aptarimo metu buvo gera girdėti entuziazmu ir nuoširdumu, atsidavimu idėjai trykštančių jaunų ir labai jaunatviškų žmonių mintis apie vykusį kūrybinį darbą, apie pastangas patiems suvokti ir atskleisti kitiems Vydūno misterijos dvasią. Visi šie žmonės, tariant Vydūno žodžiais, turėjo sparnus, ir tie sparnai juos kėlė aukštyn, vedė priekin. Visi misterijos dalyviai su režisieriumi D. Malajevu priekyje išties stebino ir be galo džiugino – vydūniška dvasia. Premjera buvo sėkminga – ja džiaugėsi jos atlikėjai, už ją buvo dėkingi žiūrovai. O tai, pasak režisierius Domininko, rodo, jog tokių spektaklių žmonėms reikia.

Žmogui išties reikia šviesos ir ją primenančių spektaklių. Tamsoje ar kančioje besiblaškančiam žmogui tokie spektakliai gali būti tarsi netikėta šviesos oazė ar išganinga kryžkelė, paskatinusi iškelti svarbiausius būties klausimus sau pačiam: kas aš esu, kam ir kaip gyvenu? O tokius ir panašius klausimus liūdna statistika garsėjančioje Lietuvoje tikrai reikia kelti. Na, ne tik dėl statistikos, išryškinančios valstybės gyvenimo krizę; o ir dėl to, kad misterijoje vaizduojamų latrų ir piktadarių pažiūrų bei gyvensenos nepriimtume kaip neišvengiamos ar įprastos žmogiškos kasdienybės. Ir kad kiekvienas, kiek pajėgia, koptų į savojo žmoniškumo viršukalnes ir padėtų tai daryti šalia esantiems.

Domininko Malajavo atsiųsta nuotrauka

Domininko Malajavo atsiųsta nuotrauka.

Artėja 2018-ieji – Vydūno metai. Ar nevertėtų, vietoj paminklo Vydūnui ir gražių atminimo žodžių iškilminguose jo minėjimuose visuose Lietuvos dramos teatruose pastatyti bent po vieną Vydūno dramą? Kad nušvistų akys ir sielos – tarsi po pamaldų, ir kad su didžia Viltimi išties galėtume švęsti Lietuvos Nepriklausomybės 100-etį…

1 Comment on "Vydūno misterija – tarsi pamaldos po atviru dangumi"

  1. Nuostabus Vydūno kūrybos prisiminimas. Labai įdomūs konferencijos pranešimai, o ,,Jūros varpus“ Priekulės Vingio parke išgirdo visi, ten buvusieji. Didelė pagarba ir padėka konferencijos pranešėjams, misterijos atlikėjams, o labiausiai režisieriui Domininkui Malajevui už didelį ryžtą prikelti Vydūną žmonių širdyse. Dėkoju str. autorei Rimai Palijanskaitei, kuri baigia rašyti knygą apie Vydūną. Linkiu jai sėkmės knygos leidyboje ir iki knygos sutiktuvių Priekulėje.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*