Tiesioginis B.Aleknavičiaus fotožurnalisto darbas. III d.

Tęsiame pasakojimą apie klaipėdietį fotožurnalistą, kraštotyrininką, publicistą Bernardą Aleknavičių. Pirmoji dalis – „Kaip donelaitiškas ratas Bernardą Aleknavičių dideliems darbams įkvėpė“ buvo skelbta vasario 12 d. Antroji – „B.Aleknavičiaus pažintis su Simonaityte ir žiežirbos su Baltušiu“ dienos šviesą išvydo vasario 19 d.

Šioje dalyje Bernardas Aleknavičius pasakoja apie tiesioginį savo ELTOS (Lietuvos telegrafų agentūros, kuri buvo dalis TASS‘o propagandinės mašinos – aut.p.) fotokorespondento darbą ir su juo susijusius nutikimus. Daug dalykų jam tuomet reikėjo spręsti sukantis iš padėties naudojantis pažintimis, asmeniniais ryšiais ar tiesiog nuojauta. Žinoma, be galo daug nulėmė ir draugiškas jo charakteris. O tai ne vienu atveju gali būti ne mažiau svarbu, nei užimamos pareigos. Visa tai ir leido mūsų pasakojimo herojui ne tik gerai atlikti savo tiesioginį darbą, bet ir fiksuoti bei ateičiai kaupti daugelį šiandien užmarštin nuėjusių istorinių bei kultūrinių dalykų.

Atvažiuoju į Šilutę ir einu į partijos komitetą (anuomet tebuvo tik viena – Komunistų partija – aut.p.) pas pirmąjį sekretorių prašyti mašinos važiuoti kur fotografuoti. Atvažiuoju į Gargždus pas Kazimierą Petrauską, kuris kažkada važiavo į Maskvą, kad Lietuvą priimtų į TSRS sudėtį – „parvežti Saulės“. Pasižiūri jis ir mesteli: „tie korespondentai mums tik laiką gaišina…“ ir nesileidžia į kalbas.

Po kurio laiko pasiūlo tam Petrauskui suteikti Socialistinio darbo didvyrio vardą. Atvažiuoju pas jį ir sakau: „sekretoriau, turiu didelę paslaptį, bet jums turbūt reikia ją išduoti – jūs kandidatas socialistinio darbo didvyrio vardui“. Petrauskas nušvito ir ištirpo… Bet reiki padaryti eilę fotografijų – parodyti, kaip jūs elgiatės su kolūkiečiais, portretą jūsų… „Kur važiojam?“, – klausia tas. – Jūs, sekretoriau, geriau žinot. Jūs esat rajono šeimininkas“. O Lietuvoje tuo metu Šeimininku vadino Antaną Sniečkų. Ir mudu išvažuojava į Ablingos „Kovo 8-tosios“ kolūkį. Ateina pietų metas. Kai kur atvažiuodavo korespondentas, pirmininkui buvo pasakyta „neapsikiaulinti“. Ir neapsikiaulindavo. O „Kovo 8-tosio“ kolūkyje valgykloje ant padėklų susikrauname pietus – Petrauskas už save susimoka, aš už save… Buvo ir tokių sekretorių.

Kartą reikia fotografuoti Plungės rajono pirmąjį sekretorių. Jis pasiūlytas į Aukščiausiąją tarybą. O jo toks didžiulis pagurklis. Kaip befotografuosi jis vis išlenda. Sakau – aš atsistosiu ant kėdės ir iš viršaus fotografavau. Reikėjo kartą vieną akademiką fotografuoti – jis paskirtas Valstybinei premijai. Jis tuo metu poilsiavo Palangos mokslininkų namuose. O tie namai aplūžę. Reikia portreto, kuris būtų maždaug studijinio pobūdžio. Apšvietimas tinka, bet netinka fonas – ir vienaip ir kitaip kažkoks skersinis maišo. O tas sako – „gal man ant žemės atsisėsti?“ Sakau, – „būtų labai gerai“. Ir akademikas atsisėdo man ant žemės.

Aukštų svečių fotografavimas

Man pasikalbina iš ELTOS – pas jus svečiuojasi Erikas Honekeris, VDR pirmasis sekretorius (tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos – aut.p.). Ir ELTAI Antanas Sniečkus užsakė, kad būtų padarytas albumas jo garbei. Jis poilsiavo Palangoje. Iš ten važiavo į Luknės kolūkį. Pirmaujantis Luknės kolūkis buvo Skuodo rajone, prie pat Latvijos sienos. Skambina, kad būtinai reikia Luknės kolūkyje. Mašinos neturiu. Skambinu į Partijos komitetą pirmam sekretoriui, kad duotų mašiną. Jis jau ten, Luknės kolūkyje, o aš Klaipėdoje. Mašiną Partijos komitetas duoda, bet per skubėjimą nepasiėmiau savo darbo pažymėjimo. Netoli Luknės pareigūnai stabdo: kur, kaip, kas? Sakau pas draugą Honekerį. Atidavė pagarbą – važiuokite. Taip be dokumentų atsidūriau pas Honekerį.

Paskui jis atvažiavo į Klaipėdą į Baltijos laivų statyklą. Ir visur fotografavau. Vieną dieną sugalvoja, kad Honekeris važiuos į Nidą, pažiūrėti, kaip atrodo Tomo Mano namelis. Jį visą laiką lydėjo Algirdas Ferensas (anuometini partijos ir profesinių sąjungų veikėjas – aut.p.). Prie jo Ferencienė, Honekerio žmona ir jo dukra. O Honekerio žmona buvo švietimo ministrė. Nidoje paprašiau Honekerio, kad jis man papozuotų prie T.Mano namelio – jis labai maloniai sutiko. Taip išėjo graži nuotrauka – Honekeris, jo žmona ir dukra. O fone – T.Mano namelis. Per tą važinėjimą – su Ferencu į draugystę suėjome. Nuo to laiko kiekvienais metais Naujiems metams iš Frenco gaudavau Naujametinį sveikinimą.

Buvo ir atvejis, kuris eilę metų man buvo kaip rakštis. Važiuoju autobusų į Palangą. Už Kalotės stabdo uniformuoti: vienas per vienas duris įlipa, kitas per kitas – saugumiečiai. Ir praneša – visiems vyrams paruošti asmens dokumentus – patikrinimas. Išsitraukiu savo pasą, kurio šiaip nesivežiodavau – užtekdavo darbo pažymėjimo. Visus tikrina. O priėję prie manęs sako: jums nereikia. Jie pažino, bet koks nepatogumas prieš žmones…

Laisvas žmogus su fotolaboratorija vonioje

Fotolaboratorija kurį laiką buvo mano buto vonioje. Bet koks buvo sunkus darbas – atsikeli 6 valandą ryto ir išvažiuoji, sakykim į Skuodą. Grįžti, išryškini, o negatyvus reikia išsiųsti į Vilnių. Bėgu į stotį prie naktinio traukinio į sostinę. Ieškau žmogų – pažįstamų. Visą laiką nesurasi… Kartą vienas žmogus pasakė „o ką aš galiu žinoti, ką aš vežu…“ Ir tas žmogus buvo labai teisus.

Vieną kartą prie uosto skendo tanklaivis. Buvo sekmadienis Viską sufotografuoju, išryškinu, nueinu į stotį – nei vieno pažįstamo nėra. Stovi ir traukinio laukia vienas toks inteligentiškas žmogus. Priėjęs sakau: „čia labai svarbūs negatyvai – jie rytoj turi būti ELTOJE. Ar galėtumėt juos nuvežti? – O tas atsako – pats negaliu užeiti, bet mano darbovietė yra netoli. Kurioje vietoje?“ Sako – Saugumo komitetas. Ryte apskambinu į ELTĄ ir sakau – negatyvai yra Saugumo komitete pas budintį. Vėliau tos nuotraukos aplėkė visą pasaulį.

Kitą kartą į krantą išmeta vokiečių laivą „Hansa Berštein“. Reikia nuotrauką padaryti. O pasieniečiai neleidžia. Einu į štabą pas patį viršininką, kad man leistų fotografuoti. Viršininkas sako: „mes neturim teisės – galim užklausti savo vadovybės“. O tas Klaipėdos štabas kažkaip priklausė Kijevui. O čia mane spaudžia TASS‘as. Nuotraukų reikia šiandien. Turėjau tame štabe vieną pažįstamą. Su juo einava į vietą. Aš įsisuku teleobjektyvą, per jo alkūnę nufotografuoju. Ir išsiunčiu – kitą dieną gauna TASS‘as. Po trijų dienų skambina iš pasienio štabo, kad leidimas gautas. „Ačiū, nuotrauka jau dvi dienos kaip Bonoje“. Įsižeidė tie, juokiasi Bernardas.

Domšaičio gimtinėje 

Kuomet 1980 m. sukako 100 metų nuo Prano Domšaičio gimimo, nuvažiuojame į jo gimtinę. Ji yra buvusi apie 15 km į rytus nuo Kranco miesto Kuršių nerijos pabaigoje, buvusioje Rytų Prūsijoje.

Važinėjam vienur, kitur… Sustojam prie apgriautos bažnyčios, kurioje įrengtas tiras. Tuoj prisistato žmogus su traktoriumi – „Ko jūs čia šnipinėjant“. O mašina mūsų buvo juoda Volga. Jos savininkas Eduardas Jonušas iš Nidos. Be jo, važiuoja Jonušo žmona ir aš. Pareikalauja mūsų dokumentų. Sakau: „o kas jūs būsite? Aš, sako, – apylinkės deputatas. Labai malonu, sakau. O aš esu TASS fotokorespondentas. Rodykit pažymėjimą, – reikalauja žmogelis. Sakau – neturiu teisės jo rodyti, kol jūs neparodysit savo dokumentų. Kad neturiu… atsako. Galiu nuvažiuoti ir atvežti“. Mes pasižadame nepabėgti. Nuvažiuoja ir grįžta jau su švarku, jame deputato ženkliukas – ir rodo deputato pažymėjimą. Paimu, pavartau ir sakau – dabar turiu teisę ir aš jums parodyti savo. Atverčiu – žiūrėkit. Jis nori imti – sakau, negalima, į rankas kitam žmogui neturiu duoti teisės. Ir mes pradėjom jį kantavoti. „Ką jūs padarėt iš tokio žmogaus Domšaičio. Tas ginasi – mes šito nežinome… Kaip galit nežinoti? Čia gimęs pasaulinio mąsto dailininkas. Čia krikštytas… o jūs iš tos bažnyčios tirą padarėte…“

Karinio laivyno fotografavimas

Priartėjo kažkuri jubiliejinė Tarybinės armijos diena. Prašo manęs padaryti reportažą apie Tarybinės armijos karius. Kariai buvo tik sostinėse, o Klaipėdoje karinio dalinio nebuvo. Bet buvo žinoma, kad Liepojoje yra povandeninio karo laivyno bazė. Sutariam taip – nuvažiuosiu į Liepoją ir padarysiu reportažą apie povandeninių laivų bazės veiklą. Neturiu kitokių dokumentų – tik TASS‘o pažymėjimą. Mane lydi rusas, kuris turėjo ten pažinčių. Nuvažiavę su juo einam į štabą. O ten to viršininkas su dideliais antpečiais. Parodau pažymėjimą ir sakau: tai rimtas dalykas – Tarybinės armijos jubiliejui reikalinga medžiaga iš jūsų laivyno.

Pagalvojęs sako: nesenai nuo Egipto grįžo povandeninis laivas „Katelnikov“. Ar tiks? Sakau – tiks. Bazė didžiulė – jos darbas buvo aptarnauti povandeninius laivus, pakrauti akumuliatorius. Žodžiu, aptarnavimas. Tuo metu vyko kažkokie įvykiai su Egiptu. Ateinava į tą „Katelnikovą“. O ten sutinka antro rango kapitonas – laivo vadas. Matau, kad jau paskambino iš štabo dėl korespondento. Pasijutau, kad didelis viršininkas esu. Ir tiek prifotografavau, tokios gražios nuotraukos pavyko.

Išryškinu ir išsiunčiu į ELTĄ, o toji į TASS‘ą. Artėja vasario 23-oji. Gaunu iš laišką ELTO‘s su Kaliningrado srities karinio cenzoriaus laišku, kuriame – „kto dal pravo vašomu fotokorespondentu delat reoprtaž na baze „Katelnikov?“ (kas davė teisę jūsų korespondentui daryti reportažą iš bazės „Katelnikov“? – aut.p.) ELTA turėjo tam vizas gauti. O TASS‘as gavo nuotraukas iš ELTOS. Artėja data, o mano nuotraukų ELTA negali išleisti. Siunčia man laišką, kad pasiaiškinčiau. Tai parašiau „nuotraukos priimtos TASS‘e ir GLALIT‘o (karinio cenzoriaus) išduotas leidimas“. Vėl karinis cenzorius siunčia ELTAI, kad leidžia tas nuotraukas skelbti. Mano tik dvi nuotraukas Lietuvoje pamatė vasario 24 dieną – vieną dieną pavėluotai. O TASS‘e tai dienai išėjo penkios fotografijos.

„Alimentai“ iš TASS‘o arba konkurencija tarp fotografų

Būdavo tokia tvarka, kad jei nevykdai mėnesinės nuotraukų siuntimo normos TASS‘ui, tai išskaičiuodavo iš atlyginimo. „Alimentus išskaičiuodavo“, – juokiasi pokalbyje dalyvaujanti Bernadro žmona Antanina.

TASS‘ui per mėnesį reikėjo duoti tris nuotraukas. Paskui normą padidino iki penkių. O tai daug. Jei nevykdai – atskaito iš atlyginimo tuos „alimentus“… Ne visuomet įvykdydavai. Nuotraukos suplaukdavo ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, Šiaulių ir Vilniaus. ELTA atrinkdavo, o TASS‘as 50 procentų jų iš vis išbrokuodavo.

Vieną kartą, statant žvejybos uoste giliavandenę krantinę, atsitiktinai padarau neblogą nuotrauką. Nusiunčiu ją ELTAI. Nuotrauka graži. Ir tais laikais buvo konkurencija. ELTA duodavo kokiam vienam leidiniui. Graži nuotrauka – reikia duoti „Tiesai“. Ir tuo pačiu išsiunčia negatyvą ir į Maskvą. TASS‘as išspausdina – jas taip pat duodavo leidiniams.

Kur tą kartą TASS‘as tą nuotrauką naudojo – nežinau, bet „Tiesa“ nespausdino. To laikraščio fotografijos skyriaus vedėjas Levinas pamatė, kad tai gera fotografija. O tai konkurencija su juo – atmetė ją.

Praeina kiek laiko. Gal pusę metų ar kiek. Gaunu, žinią iš TASS‘o, kad jūsų nuotrauka, pavadinta „Tarsi lotosai“ išspausdinta daugiau kaip tūkstantyje užsienio šalių leidinių. Ir jums skiriamas specialus TASS‘o diplomas. Ir padidintas dešimties rublių honoraras. 10 rublių honorarą gavau, o to specialus diplomo negavau iki šios dienos, juokėsi Bernardas. Šitą fotografija per TASS‘o kanalus aplėkė visą pasaulį. O ELTO‘je nespausdinta. Nuotrauką Lietuva pamatė viename „Švyturio“ žurnalo numeryje. Bet tai buvo ETOS, o TASS‘o fotografija, kurios autorius – Bernardas Aleknavičius.