Susitikom rugsėjo šviesoje

Gal todėl, kad su metais truputį jau sulėtėjo žingsnis, kad vis dažniau prireikia akinių ar bent valerijonų apraminti jautriau į visa ką reaguojančią širdį, trečiojo amžiaus studentai savo mokslo metus pradeda visu mėnesiu vėliau, nei kitos mokymosi įstaigos. O gal turintys jau kiek daugiau patirties, knyginių žinių bei praktinių įgūdžių studentai senjorai geba daug ką daryti greičiau, būna labiau motyvuoti.

Štai  rugsėjo 30-ąją susirinkusius į mokslo metų pradžios šventę nuotaikingais šokiais, dainomis ne tik senbūvius, bet ir naujus studentus sveikino rajono savivaldybės atstovai, „Aukštumalos“ šokėjos, mišraus choro „Šilas“ dainininkai, kurie per vasarą koncertavo ne viename respublikiniame renginyje, didžiųjų miestų šventėse. Visai neturi laiko studentai senjorai, tą patvirtina ir tūkstantmetė išmintis, kad džiugi, išminties kupina senatvė gali būti tiek pat graži, kiek ir pilna jėgų jaunystė. Tad dar truputėlį apie praėjusią vasarą. Neatostogaudami gyveno ir sambūrio „Vėdrynas“ literatai. Jų vasaros derlius – trys naujos knygos. Pati solidžiausia tiek apimtimi, tiek ir autorių skaičiumi yra poezijos ir esė rinktinė „Žodžio šviesoje“ (redaktorė Birutė Morkevičienė). Nuostabu tai, kad šalia jau  pažįstamų poetų, spausdinami ir naujų autorių pirmieji bandymai, taip pat „Vėdryno“ bičiulių kūriniai. Knygą iliustravo tautodailininkė Rūta Emigart Juraitytė Čiuželienė. Kviečiame paskaityti.

Individualios kūrybos Nijolės Čepienės knyga „Mano eilės lyg baltos avelės“ yra jauki, šilta, daug pasakanti apie kasdienines moters būsenas ir pojūčius. Knygutė patraukli ir spalvinga – ją iliustravo „Raudonkepuraitės“ lopšelio-darželio ugdytiniai, jų mokytoja Dovilė Šaulytė.  Tai dar vieni „Vėdryno“  kūrybiniai partneriai. Knygutę redagavo Vida Sungailaitė Tarozienė.

Irenos Arlauskienės beletrizuota knygnešių epochos Švėkšnos daktaro Juozapo Rugio istorija „Miestelio daktaras“ pasakoja, kokį didelį darbą atliko ano meto šviesuoliai: jie ryžosi nualintą carinės Rusijos valstietį mokyti rašto, kalbos, stiprinti savimonę, kad yra lietuvių tautos žmogus, kad jam priklauso šita žemė. Tą lietuvybės jausmą žadino  knygnešių palikuonys ir sovietiniais laikais: sukūrę kraštotyros būrelius, mokė vaikus saugoti istorinį palikimą, papročius, kalbą. Rugsėjo 17 d. švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ (pirmininkė V. Astrauskienė) iniciatyva pagal knygoje aprašomą legendinį mokytojo Jono Vytauto Rupšio pasielgimą, ginant istorinį žemės kampelį, Parakaunyčios kalno šlaite buvo atidengtas stogastulpis visiems „Lietuvybės puoselėtojams“ (autorius V. Bliūdžius).

Kas veda, skatina imtis vienokios ar kitokios veiklos TAU studentus senjorus? Nuolatinis noras sužinoti ką nors nauja, patirti malonių įspūdžių (juk nebe šimtmečiai  prieš akis), ir visa tai daryti negaištant nuostabaus laiko. Toks jau lietuvių genetinis kodas – kūrybinė veikla. O ji gimsta iš ilgesio – kiekvieną dieną ne tik nugyventi kaip stebuklą, bet ir ką nors rasti, pamatyti, sužinoti ir… kitam pasakyti.

Susitikimo akimirkas galima pamatyti čia..