Žvilgsnis nuo kalvos…

Tėvynei

Kaip nusitęsė Baltijos kelias!
Su skausmu savo vėliavas keliam,
tiesiam ranką ir broliui, ir draugui
ir į ateitį žvilgčiojam baugiai.

Šventas žodis vėl skamba TĖVYNĖ,
kaip tėvai ją ir protėviai gynė,
nešė laisvę per kraują ir kančią,
ją su nerimu saugoti verčia.

Pasitraukia ir keičiasi kartos –
laikas neša…
Su kiekviena malda
žemės prašom:
būk stipri,
būk didi,
būk protinga,
kol Tėvynės dvasia nepradingo.
2023-01-13

Diena užverta

Viltis ir pažadai, –
vis per mažai
ir per mažai
iš džiaugsmo taurės gerta…

Kiek skausmo ir gėlos! –
Minėt neverta

Kelionė taip ilga
lyg Odisėjo,
per kalnus, per daubas
vis ėjo, ėjo…
Kol laikrodžio rodyklės
staiga sustojo.
Diena jau užverta –
nėra rytojaus…
2023-01-06

Nepavyti…

Vis dar laukiam ir ieškom
žydėjimo:
atminimuose švyti
baltos ievos, pienės, alyvos,
bet jų nematyti, –
žydi tik mūsų nubalę plaukai,
jau baltai,
tik baltai…

Lekia ilgesio mintys, –
bet jų nepavyti:
ten, kur žalios pievos,
pamario vėjai,
kur buvai,
keliavai,
kur skubėjai…

Laikas teka
ir mus neša
lyg ledonešis tirpstančią lytį…
2023-01-09

Išeidamas…

Kai apžvelgi pasaulį nuo didžiulio kalno
išeidamas,
tu kalvas ir lygumas matai:
ir upelius, kur ašaromis alma,
ir saulėti suspindi kauburiai, –

jie taip seniai
ir taip trumpai žėrėjo,
vis slapstėsi už vingių ir kalvų,
kai atkakliai jauni į kalną ėjom
ar pasiklydę ritomės kartu…

Pasaulis toks ir didelis, ir mažas,
vis lėkė per metus greitieji traukiniai,
skubėjo, keitėsi peizažas, –
atrodo, viskas buvo taip seniai…

Dabar ranka teliko pamojuoti
dar liekantiems, –
ir jiems ateis diena,
kada jau nieko nebelieka atiduoti
ir imti nieko – nevalia…
2022-12-16