Žvejų kopininkų Velykos ir kitos šventės

Iš Richardo Pyčo (Pietsch) knygos „Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje“

Ankstesnė dalis „Žvejo žmonos kasdieniai rūpesčiai ir darbai

Žvejai išpažino evangelikų tikėjimą ir buvo labai religingi. Šeštadienių pavakariais, apie 18 valandą, išgirdę bažnyčios varpą, nutraukdavo visus darbus. Moterys jau būdavo spėjusios apsitvarkyti namų buityje, apliuobti gyvulius, paruošti sekmadienio valgį. Senoliai tvarkėsi kiemuose, šluodavosi, apsigrėbdavo. Vaikai irgi padėdavo: kraudavo sukapotas pliauskas į tarpą tarp krosnies ir viryklės – ten jos gerai išdžiūdavo. Sekmadieniais jomis degs viryklės ugnį. Be to, malkų glėbį nunešdavo ir į burvaltę ugniakurui žvejojant. Dar tvarkę, taisę tinklus, vyrai baigdavo šiuos darbelius vos varpui nuskambėjus. Pranešus vakarienei, reiškė ženklą, kad prasideda šventadienio vakaras.

Sekmadienių rytais keldavosi anksti. Papusryčiavę tuoj visa šeima imdavo ruoštis bažnyčion. Nežiūrint koks oras, šventų mišių nepraleisdavo. Į bažnyčią eidavo būreliais, visada matėsi daug jaunimo. Šventomis dienomis bažnyčia būdavo perpildyta.

Baznycia-01Preilos ir Pervalkos kaimų žmonės – jie priklausė Nidos parapijai – suvažiuodavo arkliais arba ateidavo pėsti Mišių klausytis. Iš Pervalkos iki Nidos buvo 7 kilometrai kelio. Iš Preilos – 12 kilometrų. Vasaromis pamario keliuku eidavo basi, batus ir kojines persimetę per pečius. Linksmu žingsniu įveikdavo tuos atstumus. Buvo įprasta iki šv. Mišių nieko nevalgyti. Kaimų žmonėms nieko nereiškė išalkus tokie atstumai. Nusenusiems Preilos ir Pervalkos žvejams Mišias atlaikydavo kartą į mėnesį atvažiuojantis kunigas jų mokyklėlėse.

Pamokslą visi išklausydavo labai susikaupę. Iš visos širdies giedamos bažnytinės giesmės užpildydavo aukštą bažnyčios erdvę, rodos girdėtumei jūros bangų ošimą. Altorius, sakykla ir duobta krikštykla buvo apdengti paprastu raudonu šilko audeklu. Tik Didįjį penktadienį juos užklodavo juodomis, sidabro siūlais išsiūtomis skraistėmis. Altorių puošė paveikslas, vaizduojantis Kristų, kuris gelbsti į bangas puolusį tikėjimu pradėjusį abejoti Petrą.

Būdavo giežtai laikomasi tam tikrų taisyklių tam tikromis dienomis. Per Kalėdų šventes ir Tris karalius negalima ruošti bent kiek didesnio skalbimo (žlugto). Negalima dirbti ir kitų namų ruošos darbų. Sausio 25, Pauliaus atsivertimo dieną, iš viso nedirbo jokio darbo.

Galima tik patys būtiniausi, smulkūs darbeliai – duonos nekepdavo, neskalbdavo. Negalima landžioti į maisto podėlį, adyti, tarkyti vilnonius siūlus. Visi tikėjo – jei nusižengsi šiems draudimams, tai į maistą arba ir kitur įsiveis kirmėlės.

Pelenų trečiadienį, Gavėnės laike, daugelyje šeimų valgė šiupinį iš tušintų pilkų žirnių (kapucinų). Puode juos užpildavo lašinukų gabalėliais. Šią dieną į mokyklą vaikams eiti nereikėjo.

Jokių svarbesnių darbų nedirbo ir per Didžiąją savaitę. Namuose negirdėjai jokio didesnio triukšmo, jokių barnių. Neskaldė ir nepjaustė malkų – tuos darbus jau buvo padarę prieš šventę. Sekminių ketvirtadienį tėvai eidavo pas kunigą, kad šis į knygas įrašytų jį ir jo šeimos narius išpažinčiai, Komunijai.

Po pietų bažnyčioje eita išpažinties. Didįjį Penktadienį prieš Šventą vakarienę (Šventą večerę) nevalgė visą dieną – pasninkavo. Bažnyčion eidavo tylėdami. Šią dieną žvejai laikė pačia švenčiausia visų metų diena.

Velykų sekmadienį jaunimas traukė prie jūros pasisemti velykinio vandens. Tuo momentu draudžiama ką nors kalbėti. Prašnekdavo tik pasisėmę vandens. Vanduo privalėjo būti pasemtas dar prieš saulėtekį. Taip prieš patekant saulei dažna šeima rinkdavosi ant kopos ar kur pamaryje saulės pasitikti. Dažnas nešėsi spalvotų stiklų. Senieji sakydavo – „saulė jau pradėjo šokti, džiaugdamasi Viešpats prisikėlimu“.

Baznycia-02Visi nusiprausdavo velykiniu vandeniu. „Dabar mūsų veidai bus visada švarūs ir patys būsime sveiki“, –  sakydavo suaugę. Po to jaunimas eidavo ieškoti draugų ir pažįstamų miegalių, kad juos nuplaktų verba. Jie kažkaip rasdavo būdą įslinkti vidun, o tie miegaliai jau buvo pasirūpinę gerai užsidaryti langus, uždaryti duris. Bet niekas nepagelbėdavo, plyšys būdavo rastas. Kadagio spygliai badė aštriai, gana smarkiai skaudėjo. Bet per dieną visa pasimiršdavo, buvo juokų ir džiaugsmo prisiminus.

Linksmai švęsdavo Sekminių šventę. Beržų žaluma iškaišydavo namų vidų, duris, dažnais ir kiemo vartus. Jeigu kas tą dieną rėdydavosi ryškių spalvų drabužiais, tą pravardžiuodavo Sėkminių veršimi.

Jonines švęsdavo visas kaimas – ir jaunimas, ir senimas. Jau išvakarėse vaikai rinkdavo sausuolius, krovė juos kur nors pamary ar kopos viršūnėje. Labai gerai degdavo sudžiūvusios dervuotos laivų atliekos. Žvejams prisieidavo daboti dar pilnus dervos kibirus, kad jų kas nors nenudžiautų. Bet ir jie šventę mėgo –  atiduodavo kokias senų laivų liekanas. Vakarais, vos nusileidus saulei, kaimo bendruomenė rinkdavosi prie paruoštų kūgių ir juos čia pat padegdavo. Sutemus, giedrą naktį marių tolumose atsispindėdavo laužų ugnys. Tai šen, tai ten pasigirsdavo lūpinės armonikėlės garsai arba senovinė liaudies daina. Ji toli nuaidėdavo marių tolumose. Laužo ugniai blėstant, basi vaikigaliai imdavo per jį šokinėti. Jei neperšokdavo – tai nusvildavo padai. Paskutiniais metais kurorto valdyba Nidos svečiams surengdavo ir fejerverką.

Liepos 27 dieną, per septynis brolius miegančius, spėdavo kitų šešių savaičių orą. Jeigu lydavo – lis ir būsimas šešias savaites.

Po Advento dienos pradėdavo skersti kiaules, kirsdinti žąsis. Valandų valandas nenutildavo žviegimas. Kone iš kiekvieno kiemo aukštyn kildavo svilinamų kiaulių dūmų kamuoliai. Po to jas nuplikydavo, nuskusdavo.  Virtuvėse tada būdavo gyvas bėgiojimas: kimšdavo įvairiausias dešras, smulkindavo mėsą, garuodavo puodai. Vaikams, kurie padėdavo ruošti ir kurie į mokyklą tą dieną nėjo, būdavo linksmas laikas. Vyrai, jeigu likdavo namuose, pjaustė lašinių paltis, kimšo kumpius, kabino juos ant aukštinio, jei namuose nebūdavo dūmtraukio. Ten jau anksčiau kabojo centneriai įvairiausios rūkomos žuvies. Ugniakuro liepsnoje įmesti pušų kankorėžiais labai pagardindavo dūmo kvapą. Tokiuose specifinio kvapo dūmuose išrūkytos mėsos buvo labai skanios. Jaunimas nesusilaikydavo vieną kitą mėsos gabalą slapta atsipjauti. Kad šeimininkė atpjautos vietos nepastebėtų, ją patrindavo suodžiais.

Per šv. Martyną, lapkričio 10 -11 d., pjaudavo žąsis. Žąsį laikė ne kiekvienas žvejo kiemas. Dažniau antis. Žąsys ėjo daugiau pardavimui.

Ilgais žiemos vakarais merginos rinkdavosi tai vienose, tai kitose namuose nusimegzti spalvotų rankdarbių Kalėdoms. Margų kojinių, jas puošiančių raiščių, pirštinių ir kita. Kūčių vakarą laikė šventu – dirbdavo tik pačius menkiausius ar būtiniausius darbus. Temstant visa šeima eidavo bažnyčion išklausyti Šventų Mišių. Grįžę namo pirmiausia valgydavo „Šventą vakarienę“. O pavalgę dalindavosi dovanomis – margintais piešiniais, spalvotomis lėkštutėmis, nors jų gaudavo ne visi žvejų vaikai. Kitam pakako saldaus pyragėlio, keptų riešutų. Būdavo patenkinti ir tokiomis kukliomis dovanėlėmis. Kalėdų eglutė stovėdavo ne kiekvienuose namuose. Dažnas žvejas galvojo, kad dainuoti ratu aplink eglę yra pagoniška.

Pirmą Kalėdų dieną praleisdavo šeimos rate. Svečiuotis pas kaimynus, lankyti pažįstamus eidavo antrą šventės dieną. Jaunimas šitos tvarkos nelabai paisė. Jie švęsdavo sporto draugijose dar prieš šventę. Išpuoštoje mokyklos salėje, grojant kviestiniams muzikantams, smagiai linksminosi. Kapeloje grojo smuikas, armonika, velnio smuikas (teufelsgeige – tokia lazda, apkarstyta visokiomis tarškynėmis, būgneliu. Grojantis ja trankydavo į grindis. Dar ir dabar Vokietijoje juo „grojama“). Linksmintasi iki aušros.

Trečioji Kalėdų diena priklausė moterims. Jos viena kitą lankė, šnekučiuodavosi prie kavos, pyragaičių visą popietę.

Nuolankumo jausmą žvejai pripažino vien tik Dievui. Labai niekino pataikavimą kam nors. Kas turėjo būti pasakyta, tas ir buvo pasakoma. Taip pat ir valdžios žmogui.

Vagiliavimo žvejų gyvenime nežinota. Ilgesniam laikui išvykus durų, kaip ir spintų, nerakindavo. Svetimą turtą labai gerbdavo. Skyrybų nepasitaikydavo. Mušti žmoną žvejui buvo labai negarbinga. Sutuoktiniai beveik visai nesikivirčydavo. Didžiąją savaitės dalį žvejys praleisdavo mariose, o grįžęs sėsdavo taisyti tinklų.

Sekmadieniais ėjo bažnyčion. Šeštadienio vakarais smuklėje matydavai daugiausia jaunimo išgeriančių degtinės, alaus, lošiančių kortomis arba traukiant dainas. Didesniam būriui susirinkus darydavo rinkliavą –  atsineštus vakarui praleisti pinigus dėjo į kieno nors kepurę. Iš surinktos sumos pirkdavo gėrimus visiems po lygiai. Švęsti jie galėdavo bent tik šeštadienio vakarais. Kitomis dienomis jie žvejojo.

Surinkimų šventei iš žemininkų pusės atplukdydavo sakytoją. Dažniausiai juo buvo paprastas ūkininkas. Surinkimai vykdavo vasaromis vieno kurio nors žvejo namuose. Jau gerokai anksčiau, laukdami Surinkimo pradžios, žmonės su savo atsineštomis kėdėmis giedodavo šventas giesmes. Šeimininkas atvykusį sakytoją sveikino jį pabučiuodamas „brolišku bučiniu“. Po trumpos prakalbos ir giesmės prasidėdavo ilgos maldos – trukdavo iki vakaro. Pabaigoje keli iš Surinkimo dalyvių vesdavosi sakytoją pavalgyti ir rūpinosi jo nakvynės vieta. Sakytojo kelionės išlaidos padengti suruošdavo nedidelę rinkliavą pinigais.

Misijų šventę švęsdavo vasaromis po atviru dangum. Apie ją visur pranešdavo iš anksto. Garlaiviu ir valtimis atplaukdavo žemyno žmonių per marias. Iš artimų kaimų atvažiuodavo arkliais arba ateidavo pėsti. Dūdoriai taip pat iš žemyno už dyką šventę pagyvindavo savo muzika. Šventės vadovu buvo kunigas. Pamokslai ir ilgos maldos – laikas bėgo greitai iki pat pavakarių. Jei trūkdavo suolų, kiti rasdavo vietos atsigulti prie pušyno arba ant vejos. Mišių metu galima buvo pastebėti daugelį užkandžiaujant atsineštiniu maistu. Kitų tai nei kiek netrikdė. Per šią dieną buvo įprasta aplankyti gimines, pažįstamus, užmegzti naujas pažintis prie kavos su pyragaičiais. Pasibaigus šventei jau bažnyčioje buvo krikštijami vaikai. Dalyvaudavo tik artimiausi giminės. Krikštijant kūdikį krikštamotė (kartais ir krikštatėvis) laikydavo kūdikį virš krikštyklos dubens. Kūdikis buvo papuoštas ilgais baltais drabužėliais. Berniuką krikštydavo tėvo vardu, o mergaitę – motinos.

Iš vokiečių kalbos vertė J.L.

Be the first to comment on "Žvejų kopininkų Velykos ir kitos šventės"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*