„Žalčių Karalienė“ gavo pirmą dovaną

„Žalčių Karalienė“. Pakeliui į 1937 m. Gotlando regatą K. Vasiliauskas, jachtos vadas P. Buntinas ir M. Empacheris.

Prieš aštuoniasdešimt metų, 1937 m. vasarą, lietuviai buriuotojai jachta „Žalčių Karalienė“ Švedijos Gotland Runt (Aplink Gotlandą) regatoje savo klasėje laimėjo pirmą vietą. Tai buvo prieškarinės Lietuvos buriavimo viršūnė. Įvykį jam būdingu stiliumi aprašė tarpukario žurnalistas Pulgis Andriušis.

Jachtą „Žalčių Karalienė“ Lietuvos buriuotojai pirko 1936 metais Rygoje. Tuo vardu laivą pakrikštijo Sofija Smetonienė su sūnumi Juliumi. 13,5 metrų ilgio, 18 metrų stiebu ir 96 kvadratinių metrų burių ploto jachta buvo laikoma pačia prašmatniausiai ir vaizdingiausia raudonmedžio jachta dar negausiame, bet metai iš metų vis gausėjančiame  lietuvių laivyne. Deja, ji dingo per karo sumaištis.  

Iš Visby salos siųstą ir prieškario „Lietuvos aide“ Pulgio Andriušio skelbtą straipsnį su „Šilainės krašto“ skaitytojais pasidalino Jurgis Liepkojis. 

Nedidelis ir Visby uostukas. Užklysta retkarčiais koks laivas, pasikrauna cemento maišelį, ir vėl nykuma. Vasaros mėnesiais jūra prasiveria ties Gotlando sostine ir krantą papliumpa ilgos kirbinės amerikiečių, anglų, kurie su žiūronais apšniukštinėja kiekvieną akmenį, čia pat žvelgdami kelionės vadovėlį, kuriais Viešpaties metais tas akmuo taip bjauriai sužalotas. Suradęs metus ir mėnesį, amerikietis nušvinta, akimis sakydamas: ne, palauk tu Džonai, aš tave pritrenksiu, parplaukęs Brooklynan!

Šiam nykiam, griuvėsių pribarstytan miestelin nuo pirmųjų liepos dienų ėmė plaukti vėju ir motorais lieknastiebės jachtos, o iš jų lipti balti žmonės. Nė erdvus uostas ilgainiui prigužėjo lyg metinė mugė ar Šiluva per Žolinių atlaidus. Pagal krantinės molą didingai kilo melsvan šiaurės dangun dešimties tautų ženklai margaspalvės vėliavos. Kaip tik atplaukia valstybė, tuojau stiebą bėga jos spalvos. Neilgai vargsta akis, beieškodama mūsų trispalvės. Pirmoji, žinoma, vandens melsvumo švedų, paskui rėkianti raudonumu vokiškoji, rimtai mėlyna anglų, žvaigždėmis nusėtoji amerikiečių, pablyškusi suomių, gyvai raudonu kryžiumi danų ir skaisčiai geltona žalia raudona. Bet jos kaimynė balta raudona. Vadinasi, lenkų. Kažkodėl regatos šeimininkai nutarė, kad Lietuva turi plevėsuoti drauge su Lenkija. Sako, kad tą žygį juos geografijos vadovėlis. Ne tik vėliavos čia gyveno kaimynystėje, bet ir pačios jachtos. „Žalčių Karalienę“ ir „Tegu“ regatos rengėjai pririšo kaip tik prie lankų jachtų rikiuotės. Lenkai ne juokais pastaruoju metu pakrypo prie jūros. Greta mūsiškių uosto vandenyse siūbavo naujutėlės šešios jachtos. Tai daugiausiai valstybės arba geriau pasakius karo ministerijos laiveliai, kurių įgulas sudaro karininkai ir viršilos. 1935 metų Farösundo regatoje lenkai visiškai ne nedalyvavo. Teatsiuntė vieną stebėtoją. Vadinasi, pasistebėjo ir nusipirko. Iš visų dėnio judesių matyt, kad lenkai dar naujokiški buriuotojai. Bet toks masinis stambių jachtų įsigijimas rodo lenkų kietą atkaklumą įsigalėti jūroje. Šioje per 50 jachtų margybėje lietuviškieji vandens atstovai atrodė rimtai, įgudusiai, nors pačios jachtos nėra naujos. „Žalčių Karalienė“, pažįstama jau iš seniau, tarptautinės buriuotojų šeimos narius ir krantinės smalsuolius patraukia savo dėnio linijų grakštumu, kuo nepasižymi kitos naujosios jachtos. Be to, ji pažįstama visai eilei regatų, kuriose laimėdavo įvairias dovanas.

Šiais metais visus regatos dalyvius pritrenkė vokiečiai, atplukdydami aštuoniolika jachtų. Vadinasi, daugiau nei patys švedai (12). Pradedant okeaninėmis ir baigiant žemiausių klasių jachtomis. Švedus ir kitus kranto smalsuolius traukė didžiulis kreiseris „Orion“, kurio ilgis ir linijų lakumas jau iš anksto žadėjo didelius laimėjimus. Patys regatos šeimininkai dažnai stovėdavo prie šios jachtos ir su nuostaba svarstydavo pergalės šansus. Vokiečiai visu rimtumu buvo pasiryžę medžioti Švedijos karaliaus dovaną. Karo laivyno vadovybė ir garsūs buriuotojai norėjo pademonstruoti savo pirmavimą Baltijos jūroje. Žymus jachtų statytojas ir buriuotojas Petersonas pats atvyko kaip Andromedos kapitonas ir startavo drauge su kitomis jachtomis.

Net gi viena jachta „Praxilia“ atburiavo į Gotlando lenktynes iš New Yorko. Žinoma, ne savo vėju, bet transatlantinio garlaivio dūmais. Storulis turčius Parkestone ne tik geras buriuotojas, bet ir puikus šeimininkas. Jam čia esą tiek daug akmenų, kad mielai pasisamdytų žmones išvalyti jachtai kelią. Atvykęs Europon pasismaginti ir puikiai praleisti laiką. Labai būdingas skirtumas tarp anglosaksų ir žemyno buriuotojų. Pirmieji jachtas statydinasi pramogai, linksmiems iškylavimas, o antrieji skatina buriavimą, kaip meną. Anglosaksų vėjo taip gausiai neremia valdžia, kaip daugumoje Europos valstybių. Čia jachta skiriama  grynajam sportui. Bet tai dar daugiau, nei sportas – tai kiekvienos tautos jūrinio veržlumo parodymas pasaulio vandenyne.

Kaip sakyta, vokiečiai jachtų skaičiumi pirmoje vietoje, paskui švedai, lenkai ir kitos tautos, atsiuntusios vieną, dvi jachtas. Dėl tam tikrų priežasčių latviai šiais metais nedalyvavo regatoje aplink Gotlandą ir jų vėliava nekabėjo margoje Baltijos tautų šeimoje. Mat, 1935 n. Latvija įsteigė tarptautine regatą Faröbsund Ventspilis ir jų prezidentas paskyrė pereinamąją dovaną. Švedai nesutiko dalyvauti tose regatose, ir štai Visby krantinėje nematyti mūsų kaimynų.

Liepos 7 diena išaušo labai saulėta. Tai sarto diena. Jau toli prieš  aštuonias uosto locmanas ėmė kabinti prie virvės jachtas ir jas tempti prie starto linijas. 8,05 val. švedų karališkojo jachtklubo vadovai iššovė paskutinį šūvį. Visas jachtų, tų miškas sulingavo, susiūbavo. Tokiame tirštame sąskrydyje kietos reikia rankos ir miklaus sumetimo, kad sveikas išsipainiotum į tiesų kelią. „Žalčių Karalienė“ starto liniją praplaukė po pusės minutes ir laimingai išsikapstė plačius vandenis. Iškeltoji mole mėlyna vėliava rodė kelią į pietų Gotlandą. Vos atkutęs vėjas pūtė nosį. Mūsų jachta „Tegu“ dėl vairo sugedimo nestartavo. Visas Visby miestelis tą rytą buvo ant molų. Dar ilgai baltavo mėlynuose vandenyse baltos burės ir reikėjo didelės kantrybės sulaukti tos akimirkos, kol buriuotojai visiškai pasinėrė rūkuose. Buvo numatyta apiplaukti Gotlando salą liki liepos 10 dienos. Kelias aplink Gotlandą 270 jūrmylių. Tai gana pavojingas plaukimas, nes salos krantuose daug seklumų, uolų ir kitų kliūčių kurios iš lenktyniautojo reikalauja nemažo navigacinio sumanumo ir ištvermės. Per visą regatos laiką vėjas buvo nuolat priešingas. Dar tai būtų visai tvarkoje, jeigu toks vėjas pūstų. Bet dažnai tas buriuotojų rūpintojėlis visiškai nutildavo. O tokių tylos valandėlių buvo keletas. Pagaliau grįžtant į Visby baigmę teko smarki audra, kuri gerokai prikamavo lenktyniautojus. „Žalčių Karalienė“ turi tą gerą savybę, kad gali eiti ir labai mažam vėjui esant. Jai pragaištingesnis vidutinis. Smarkiau papūtus ji pradeda eiti visomis burėmis ir pasiekia didelį greitį.

Regatos organizuojamos visai kitais pagrindais, kaip kitos sportinės varžybos. Čia gali atplaukti pirmuoju, bet vis tiek negauti dovanos. Kaip kad vokiečių jachta „Schwanneweiss“, kuri anksti prieš visas kitas jachtas apibėgo Gotlando salų, bet nelaimėjo. Čia visa nulemia padalinimas klasėmis. Klasė sudaroma pagal jachtos vertę. Toji vertė matuojama K. R. ir Bermudos formulėmis. „Žalčių Karalienės“ K. R. vertė 8,9. Drauge su ja į šią klasę pateko vokiečių „Baldur“, „Scharhöbrn“ ir švedų „Viking“… Vadinasi šios keturios lenktyniautojos rungiasi dėl pirmenybių. Lietuviams teko rimti priešai, kuriuose buriavimas jau klesti daug dešimčių metų. Kas iš šiųjų atplaukia pirmas, tas ir gauna tos klasės pirmąjį prizą – taurę.

„Žalčių Karalienė“ buvo gerai pasiruošusi didijin žygin. Juk tai didžiausia ligi šiol Europos regata, kurioje dalyvauja toks gausus valstybių skaičius – viso dešimtis. Mūsų jachtos įgulą sudarė įgudę buriuotojai. Vadas inžinierius Buntinas ir jo padėjėjas Kalvaitis jau daug metų kaip kariauja su jūros gaivalu ir auklėja mūsų buriuotojų jaunimą. Toliau įguloje sėkmingai darbavosi buriuotojai Otonas. Mikelaitis, Empacheris, Gedgaudas ir Vasiliauskas.

Naktys be miego, valandos be vėjo, vanduo kajutėje, ilgas budėjimas prie vairo ir prie jūrlapio, nuolatinis kurso tikrinimas, burių kaitaliojimas, sausas valgis, kietas noras palikti už nugaros savo važybininkus – štai pamatiniai mūsų buriuotojų rūpesčiai. Tai ne vienos valandos plaukimas, bet per 300 jūros mylių nugalėjimas, kuri reikia imti su kiekviena boja, kiekviena įlanka, salele.

Penktadienis, 1iepos 9 d. buvo labai įtempta. Vėliavos energingame vėjuje plazdeno, lyg šaukdamos savo jachtas skubėti pergalėn. Po pietų jau pradeda kyšuoti pirmieji regatos dalyviai. Sušlapusiomis burėmis, sukniauktais deniais, suverstais apyvokos daiktais. Patys buriuotojai susivėlę, nesiskutę, susitepę. Grįžta ne iš pramogos. 22,30 val. „Žalčių Karalienė“ jau rišosi prie krantinės ir jos vado inžinieriaus Buntino pirmasis klausimas: Ar ,,Baldur“ jau čia? Tai buvo tvirčiausias K. R. 3 klasės konkurentas. Bet nuogąstavimas nebuvo vietos, nes galutiniame rezultate „Žalčių Karalienė“ turėjo per 2 valandas laiką. Ir tik po to suplaukė konkurentai dėl garbės dovanos. Gotlando salą ir Gostką Sando „Žalčių Karalienė“ apiplaukė  per 62 val. 20 min. Žinoma, mūsų jachtai teko nuplaukti daugiau nei 270 jūrmylių, nes pakeliui teko ieškoti geresnio vėjo. O „Žalčių Karalienei“ buvo duotas tryliktas numeris, kuris pasirodė esąs laimingas lietuviams.

Aišku, lietuviai nelaimėjo didžiųjų karaliaus ir sosto įpėdinio prizų, Tiems buvo kiti konkurentai, vadinamos Bermuda formulės konkurentai. Galingi, milžiniški jūros pastatai, su kuriais „Žalčių Karalienė“ negali lygiuotis. Bet ji gavo pirmą dovaną tarp sau lygiųjų vokiečių ir švedų. Kai mūsų trispalvę atneš lietuviškos jachtos į kitą Gotlando regatą, švedams ir kitoms tautybėms jau nebereikės klausinėti: o kokia čia tauta?

Siekiant autentiškumo, tekstas paliktas toks, koks buvo skelbtas 1937 metų „Lietuvos aido“ laikraštyje.
Nuotrauka iš Venanto Butkaus archyvo.

Be the first to comment on "„Žalčių Karalienė“ gavo pirmą dovaną"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*