Vydūno nerimas dėl Lietuvos ataidi iki mūsų

Jau nuo XIX a. pabaigos tikėjęs Lietuvos laisve, Vydūnas savo kūriniais ją tarsi žadino ir tiesė jai kelią. Savo gyvenimą sąmoningai skyręs Lietuvai – jos dvasiniam augimui, lietuvių nacionalinės savigarbos puoselėjimui, jis nuolat sekė jos gyvenimą ir sielojosi dėl jos negerovių, rašė apie tai patardamas, kaip išmintingiau reiktų elgtis. Savo kūrybine veikla siekė žadinti ne tik tautiškąjį, bet ir kultūrinį bei religinį sąmoningumą ir tikrąjį žmoniškumą. Jo manymu, tautiškumas yra tik priemonė tautai savaip mąstyti, augti ir savaip (savais dėsniais) gyventi, savąja būtimi praturtinti visą žmoniją.

Vydūnas teigia turėjęs galimybę įsitikinti, „kokią neišmatuojamą moralinę ir intelektualinę skriaudą patiria tie vaikai, kurių tėvai ir gimtoji kalba yra niekinami ir ujami“. Jo tvirtinimu, dvasinis žmogaus vystymasis neatsiejamas nuo gimtosios kalbos, bet Prūsijos mokyklų valdininkai mano kitaip. Todėl jis bent savo pavyzdžiu nusprendęs paskatinti lietuvius liautis gėdytis savo kilmės ir kalbos. Tam buvo skirta ir jo kultūrinė veikla. Vydūnas: „Aš rašiau savo dainas ir vaidinimus. Aukštesnį kultūrinį vystymąsi turėjo skatinti pati lietuvybė. […] Nuolatos trokštu, kad lietuviai atsikratytų savojo nepilnavertiškumo, kad jie pajustų savąją vertę.“

Džiaugsmingai 1918 m. sutikęs Lietuvos nepriklausomybę, po dešimtmečio ir vėliau skaudžiai pergyveno. Mintys, rašytos 1927 m. laiške Hermanui Zudermanui labai tinka žvelgiant į šiandieninės Lietuvos situaciją: taip, kaip 1918 m., taip ir 1990-aisiais, su didžiausiu entuziazmu lietuviai pradėjo kurti savo valstybę, tikėjo jos šviesia ateitimi, bet vėliau viskas ėmė keistis. Skaudžiai išgyvendamas realybę, kad tautoje išblėso idealizmas ir aukščiausieji žmonių siekiai, tai yra pavadinęs „savojo gyvenimo tragika“. Vydūnas:

„Visi žmonės buvo apimti kažkokio vidinio pakilimo, tikėjimo, tarsi jų sielos būtų įgavusios sparnus. Bet paskui prasidėjo politika. Su ja pradingo ir lietuviškas natūralumas, idealizmas, o vietoje jų atsirado materializmas, valdžios troškimas, trynimasis, svetimų papročių mėgdžiojimas, visuotinis nepasitikėjimas ir netikėjimas amžinosiomis vertybėmis. Esu laikomas lietuvybės puoselėtoju, bet aš trokštu daugiau – kad toji lietuvybė būtų kupina kilnumo.“

Meilę savo kraštui ir tautai bei tautinį sąmoningumą Vydūnas pradėjo žadinti dar XIX a. pabaigoje publicistiniais straipsniais, savo dramomis, dainomis. Skaitant Vydūno publikacijas tenka tik stebėtis, kad jo tuomet rašytos mintys Lietuvai tinka ir šiandien: labai panašios problemos, skauduliai. Vienas didžiausių – lietuvių savigarbos stoka. Pasak Vydūno, mūsų tautai ilgus šimtmečius skaudžiai teko patirti kitų tautų prievartą ir menkinimą, todėl dar ir šiandien ji kenčianti, ją vis dar slegia menkumo, nepilnavertiškumo jausmai. Viename straipsnių Vydūnas rašė, jog paprasti, tautiškai nesąmoningi žmonės nuo menkinamos tautos linkę nusigręžti ir šlietis prie labiau gerbiamos, kultūringesnės tautos – taip pamažu tampa jos dalimi. Tokį lietuvių elgesį Mažojoje Lietuvoje Vydūnas yra pajuokęs ne vienoje savo komedijoje.

Savigarba ir orumas yra tarsi žmogaus dvasios šerdis. Daugybė tragedijų, įvairių priklausomybių ir savižudybių, visiems iki skausmo pažįstamų patyčių bei smurto priežastys slypi ne kur kitur, bet žmogaus sieloje, jo pažeistoje prigimtyje. Ta prigimtis pažeista ne mitinės „prigimtinės nuodėmės“, bet pačių tėvų, artimiausios aplinkos ir visuomenės. Kad tai suvoktum, nebūtina būti psichologu ar psichiatru. Lietuviai žino patarlę: „lenk medį, kol jaunas“, bet turbūt pamiršta kitą patarlę, įspėjančią, jog „ant palinkusio karklo visos ožkos lipa“. Kas tinka kalbant apie atskirą žmogų, tas pats tinka ir bet kokiam socialiniui dariniui, taigi ir tautai. Vydūnas yra rašęs, jog palaužus lietuvio savigarbą ir orumą, tuo pačiu būtų palaužiama jo dvasia, taigi jo esmė, o tokie žmonės pasmerkti merdėti ir pražūti…

1936 m. žurnale „Naujoji Romuva“ Vydūno išsakytos mintys apie tuometinius Lietuvos skaudulius galbūt net labiau aktualios šiandien, nei tada. Rašinyje reiškiamas apmaudas, kad ne tik svetimieji lietuvius ir Lietuvą menkina, bet ir patys lietuviai, o tai tautiškumą labai slegia, dėl to mūsų tauta nyksta. Vydūnas:

„Svarbiausia to [tautos slėgimo] priemonė yra peikimas, niekinimas, šmeižimas. To klausydamiesi peikiamos tautos žmonės lyg apnuodijami. Jų sąmonė tamsėja. Kaip pusgyviai jie bėga nuo savo tautos. O tik negali niekur tikrai prisitaikyti. Iš prigimties jiems kitur lemta [būti]. Palyginus retai kuri kita tauta tokiu būdu tiek savo vaikų neteko kaip mūsoji. Dar ir šiandien ji visaip niekinama. Mūsų tautos žmonės turėtų tai protingai vertinti. Juk [kažką] niekinančio apie mus skelbia tik tos tautos, kurios taikosi lietuvių tautą praryti ir todėl nori pirmučiausiai tautiškąją jos sąmonę išgesinti. Todėl viskas, ką jos apreiškia, turi būti vertinama įtariai.

Vis dėlto tai smarkiai paveikė tūlus net mokslintus lietuvius. Tai matyti jau iš to, kaip labai jiems brangu ir gerbtina yra, kas iš [mus] niekinančios tautos jiems kaip nors yra prikibę. Prie pavardės prilipintos galūnės jiems labai svarbios, tarsi jos suteiktų jiems visą garbingumą, o jas atmetus, jie pasiliktų tikrais vargšais (kalbama apie pavardes, turinčias galūnes -evič, -ovič ir pan.). Šitą svetimybių gerbimą rodo ir kitų tautų [tarptautinių] žodžių vartojimas, ypačiai laikraščiuose ir mokslo raštuose. Tiesa, kartais vargu galėtume jų išvengti. Bet pamąstydami, ar visi vartojami svetimi žodžiai būtinai reikalingi, suprastume, kad ir savo žodžiais tą patį visai aiškiai galėtume pasakyti. […]

Nenuostabu tada, kad anų mus niekinančių tautų žmonės kalba apie mūsų kalbos vargingumą, kad mes neturį žodžių šviesesniems išmanymams apreikšti. Pagaliau atsiranda ir tokių, kurie rašo, kad tūli gražieji lietuvių vardai kaip Daumanta, Tautvyda, Viskanta ir kt. esą skolinti iš Skandinavų. O gal tūli lietuviai, kurie sutinka su lietuvių tautos menkinimu, tuo ir tiki, nors žino, ką tie vardai reiškia. Bet labai abejotina, ar ir Skandinavai tai žino. Rusų rašytojo Dostojevskio dukra net tvirtina, kad ir vardas Gediminas esąs skolintas iš šiaurės [tautos].

Kiekvienam lietuviui turėtų būti žinoma, kad jo tauta savo kalbos žodžiuose yra gyviausiai išlaikiusi visų airiškų tautų sąmoningumą. Didžiausiąją dalį mūsų žodžių savo prasme dar galima atsekti iš savo šaknų, ko kitose kalbose taip nebegalima. Dažnai galėtume veikiau sakyti, kad kitos tautos yra šį tą iš mūsų kalbos pasiskolinusios negu mes iš jų. […]

Bet ar šiaip ar taip čia būtų, bundanti tauta turėtų pasitraukti iš šešėlių, kuriuos į jos sąmonę meta kitų tautų tvirtinimai, turint tikslą tautiškąjį lietuvišką sąmoningumą temdyti. Mūsų tautos praeitis nėra tokia, kad jos gerbimas turėtų būti vadinamas romantika. Jos kalboje dar vis glūdo aiškiausioji airiškų tautų sąmonė. Lietuvių tauta ir kraujo atžvilgiu vis dar yra išlikusi gryniausia tauta. Kitaip jos kalba seniai būtų tiek jau pakitusi kaip kitų tautų. […]

Skaidrindami teigiamą savo [tautiškąjį] ypatumą visuose savo apsireiškimuose būsime ir tautiškai sąmoningesni; būsime sau-žmonės ne vien kildindamiesi iš žilos senovės, bet ir iš pačios savo esmės – būsime šviesaus sąmoningumo žmonės.“

Daug čia parašytų Vydūno žodžių norisi išryškinti, išskirti pačia ryškiausia spalva. Juk ir šiandien kertame šaką, kuri mus, lietuvius, laiko, iš kurios mes semiame savo stiprybę būti – čia ir dabar – Lietuvoje… Toji stiprybė įkvepia tikėti ir kartu visiems kurti prasmingą savo ir visos tautos būtį, o ne vien konkuruoti dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto, kėdės ar karūnos…

Vydūnas dėjo pastangas, kad Mažojoje Lietuvoje lietuviai imtų gerbti save, kad jiems netektų „negarbingai pražūti“. Į šias Vydūno mintis apie svetimus pranašus ir madas būtų labai pravartu įsiklausyti.

Be the first to comment on "Vydūno nerimas dėl Lietuvos ataidi iki mūsų"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*