Vydūnas: Lietuviška tautiška dvasia

Vydūnas savo darbo kambaryje Tilžėje.

Prieš 115 metų, kai apie savarankišką Lietuvos valstybę mažai kas svajojo, o dar rečiau – kalbėjo, Vydūnas rašė apie lietuvišką dvasią 1902 m. Bitėnuose išleistame leidinyje „Bendraitė“. Lietuvių kalba, kultūra, būdas ir papročiai buvo tai, ką Vydūnas skatino branginti bei puoselėti, siedamas tai su tautiška dvasia. Tai pirmasis Vydūno, kaip istoriosofo, bandymas pažvelgti į Lietuvos istoriją ir jos kultūrą. Galima pastebėti, jog čia Vydūno dėstomas požiūris į žmogų, tautą, tautos istoriją ir jos dvasią vėliau iš esmės nepakito. Straipsnyje nuskamba aiškūs ir netgi griežti tautinių vertybių niekintojų vertinimai.

Tekstą publikavimui parengė Rima Palijanskaitė. Norėdama išlaikyti Vydūno dvasią, ji paliko ne vieną filosofo naudotą terminą, nors kai ką ir pritaikė šiuolaikiniam skaitytojui. Straipsnis skiriamas Vydūno gimtadieniui: 1868 metų kovo 22 d. jis gimė Jonaičiuose (Mažiuose) netoli Šilutės.    

Kiekvienas žmogus turi savo ypatybę tarp kitų žmonių. Kad jį matai, jis jau [išvaizda] pasirodo kitoks, ne kaip kiti. Šis pasirodymas lyg iš jo ypatybės gilumo kyla. Versmę žmogaus ypatybės vadiname dūšia. Dūšia [yra] tiesiog žmogaus branduolys, taip kad geriau sakyti ne žmogus turi dūšią, bet jis yra dūšia. Iš jos kyla jausmai, mintys ir norai bei geidimai, visos išgalės ir nuojėgos, visas žmogaus krutėjimas ir veikimas. Kursai išmokęs žvelgti į žmogaus vidų, tam akivaizdu, kad žmogaus kūnas ir visas pavidalas lyg atspindys skaistesnės ypatybės.

Kaip žmogus tarp kitų žmonių, taip tauta tarp kitų tautų. Ji aiškiai skiriasi nuo kitų savo ypatiškais jausmais, mintijimais, norais, veikimais ir darbais. O kuo ypatingesni šitie apsireiškimai, kuo jie skaitlingesni, tuo daugiau tauta pripažįstama kaip turtinga tauta dvasiškame būvyje.

Knygelė apie Lietuvą „Bendraitė“. Sudaryta iš Vydūno, Anso Bruožio ir Martos Raišukytės straipsnių.

Knygelė apie Lietuvą „Bendraitė“. Sudaryta iš Vydūno, Anso Bruožio ir Martos Raišukytės straipsnių.

Kaip [visi] iki vieno žmonės gali lobinti savo patyrimus, pakelti savo jausmus, juos pašvelninti, kaip gali savo norus vis į tai kreipti, kas aukščiau, taip ir tauta. Apie žmogų sakom, jis išsilavinęs, apie tautą – ji kultūriškai pralobusi. Kas [yra] dvasiškas žmogaus turtas, to niekas iš jo negali paimti. Niekas negali pasisavinti kito žmogaus mokslo, jausmų, geidimų, velyjimų, jis gali tam lygius išlavinti, bet ne tuos pačius turėti. Taip ir su tauta. Jokiu būdu negalima kitai tautai pasisavinti dvasiško turto vienos tautos; jokiu būdu negali svetima tauta išreikšti, ką lietuvių tauta išreiškia.

Atsekant ką tūlos tautos apie save rašo iš seniausių laikų – randam vis tą patį: tautos pradeda iš vargystės, o pamažu kyla ir dvasiškai pralobsta arba gaišta. Taip su visomis tautomis ir tomis, kurios mus iš visų pusių apsiautusios kaip jūrės saulutę, su slavais ir germanais.

Iš seno niekas netarė apie lietuvius, lyg jų nebūtų buvę. Bet kai pradėjo juos pulti, pavergti bandyti, tai lietuviai kilo. Buvo apie 1000 metus, kai lietuviška tautiška dvasia kariškai reikštis [pradėjo], o tame šauniai aukštą laipsnį pasiekė. Smarkiai [gynėsi], apsigynė [nuo] šliaužiančių į Vilnių [tautų], taip kad [netrukus] pradėjo šitas tautas pajungti – kaip maskolius, taip lenkus. Lietuvos Karaliai buvo didūs karžygiai. Lietuviai likos lietuviais. Vienas tų karalių, kuris nugynė svetimtaučius, buvo Mindaugas apie 1250 metus.

Bet šitos tautos pradėjo vis daugiau pralobti moksle ir visokiuose darbuose, kas susiję su daile ir kas su nauda [susiję]. Taip ir pralobo švelnesniuose jausmuose, o lietuviai tarp kitų beveik atrodė nuskurdėliai. Gediminas apie 1330 metus pradėjo mokintų ir visokiems darbams gabių vyrų iš visų kraštų kviesti Lietuvon. Jie atėjo, lyg migla kyla iš jūrių ir apsiaučia krantų kaimus. Bet lietuviška tautos dvasia nebūtų auginta, jei pagal kitų [tautų] paveikslą pralobtų. Vien kitų turtas jai būtų [pa]statytas prieš akis. Karaliai vien sumanė apsaugoti Lietuvą nuo pajungimo, arba pagirtais karžygiais pastoti.

Po Gedimino mirties rytinės Lietuvos dalies kunigaikštis vis daugiau apsigobė dvasišku turtu gudų arba maskolių. Jo visi namai buvo gudiški pastoję.

Kitas kunigaikštis, kuris vakarinę Lietuvos dalį valdė, buvo, be abejo, tikras lietuvis. Jisai ir jo žmona Birutė pasiliko tautiškos dvasios, bet jiedviem nebuvo galima ją lobinti. Judviejų sūnus Vytautas (apie 1400 metus) ir tame reiškėsi judviejų sūnus, kad lietuvis iš visos širdies likos. Bet jo brolėnas, kunigaikštis rytinės Lietuvos dalies, Jogaila, pastojęs Lenkų karalium, pradėjo visa jėga apsiausti Lietuvą lenkiška dvasia taip, kad lietuviška vos ne vos išliko nenuslopinta.

Vytautas, tapęs valdonu visos Lietuvos, stabdė kiek įmanė šitą slopinimą, bet netikrų patarėjų pasiklausęs, jis baiminosi šelpti lietuvišką dvasią, lyg tokiu būdu tik paskubintų galą Lietuvai padaryti. O būtų buvę lygiai antraip. Užuot tai [daręs], jis išsklaidė prakilnius vyrus po svetimus kraštus, kuriuos po savo valdžia buvo pagavęs, jeib anie valdytų tuos kraštus.

Bet anie po [ilgesnio] laiko pražuvo su savo lietuvybe tarp svetimųjų. O kaip netrukus po Vytauto mirties Lietuva vis daugiau tapo pavergta Lenkijos, tai ir vis daugiau lenkiška dvasia apsiautė lietuvišką, kol visos garbingesnės ir prakilnesnės giminės buvo taip apsvaigintos, kad bėgo nuo brolių savo tautos, gėdijosi jų ir niekino juos, kaip pasididžiuojanti tauta visuomet niekina kitas, ypačiai silpnesniąsias.

O taip kaip didžiausioj dalyj Lietuvos [mažai kilmingųjų] likos lietuviais, lygiai taip ir su tais, kurie pateko į vokiečių valdžią. Juos vokiška dvasia apsvaigino.

Lietuvos kunigaikščiai buvo Lietuvą išgelbėję iš svetimtaučių vergystės ir savo tautą tokiu būdu apsergėję nuo išnaikinimo. Lietuviai ir buvo pasirodę gana tvirti, [sugebantys] visų nevidonų atsiginti. Bet nė vienas lietuviškų karalių nebuvo supratęs tautos dvasią lobinti ir auginti, jeib galėtų rodytis tarp kitų pralobusių tautų, taip jau išsidabinusi, taip jau turtinga ir taip jau nepriklausoma nuo kitų.

Ilgus metus lietuviška dvasia reiškėsi vien lietuviškoj kalboj. O kad ir likos visai nepastebėta, kad ji be pagrindo priskirta prie slovėniškų kalbų, tačiau veikiai mokytų vyrų akyse vis daugiau skyrėsi nuo kitų kalbų, kad galiausiai tapo pripažinta kaip viena gražiausia ir turtingiausia, kad ji lyg vartai, per kuriuos gali pareiti į seniausios senovės kalbų supratimą.

Apgailėtinu būdu lietuviška dvasia nesukūrė ženklų arba raidžių, kuriais kalba, kuri kaip girdima, taip jau matoma būtų; noriu sakyti, lietuviška tautiška dvasia nesukūrė rašto lietuviškai kalbai. Arba, jei ir buvo jį sukūrusi, jis turbūt buvęs toks silpnas, kad išnykęs [greitu] laiku. Ką šiandien [kaip] lietuvišką raštą turim, tas susideda iš vokiškos ir lenkiškos kalbos raidžių, kurie vėl iš lotyniškų parėję. Lepneris, kunigas Budvėčiuose (apie 1680 metus) rašo, jog Martynas Mažvydas sustatęs lietuvišką raidyną. Aiškiai matyt, kad pagal paveikslą vokiško ir lenkiško rašto tai daręs. Didžioj Lietuvoj lietuviškas raštas bene visai pagal lenkišką sutaisytas.

Bet grįžkime prie kalbos. Be abejo, kalba yra tautos dvasios kūrinys, kuris prasidėjo su dvasios gyvavimu, t. y. kai tauta iš viso kilo. Kalba todėl tobulinasi ir be ypatiško gyvavimo dvasios, kaip ir žmogaus kūnas auga ir tada, kai žmogus miega.

Lietuviška dvasia betgi ir dar kitaip kalboj parodė, kad ji ne visiškai numarinta. Per tūlus metus skambėjo lietuviškos dainos per visą Lietuvą, o ir šiandien dar skamba, išreikšdamos ypatiškus lietuviškus jausmus, išpažinimus ir būdus. Žmonės lyg priversti dainavo, kur tiktai susirinkdavo, ar būtų prie darbo ar prie švenčių, ar prie linksmų, ar prie liūdnų atsitikimų. O taip ypatingi atrodė lietuviai savo dainomis, kad ir svetimtaučiai juos pradėjo saugoti.

Bėda, kad iš pačių lietuvių tarpo pradėjo kilti juos žavinanti jėga. Pradėjo žmonės, kurie save šventais laiko ir paniekina kitus, kariauti prieš dainas, lyg tai būtų kas nuodėmingo ar net jau visai pagoniška. O tai pradėjo naikinti dainas ir dainavimą, o tuomi ir tautos gyvastį. Tokiu būdu anie nuobažnieji pastojo savo tautos razbaininkais. Ypatinga, [kad] tautiška dvasia nesidavė taip žavinama, bet privertė anuos žmones tuos pačius dainų balsus giedoti – surinkimuose, be abejo, kitais žodžiais. Mokytiems vyrams nėra tai visai aišku, kad surinkimų giedojimuose skamba senos lietuviškos dainos, vien žodžiai naujoviški. Tokiu būdu ir surinkimininkuose gyva tautiška dvasia radosi. O šis [giesmių] gyvavimas iš tikro tautiškas, nes kaip seniai jau apie lietuvius rašoma, vis jie skelbti kaip ypatiškai Dievo biją žmonės. O tas lietuviškų dainų niekinimas vis dėlto ne lietuviškas [elgesys], kadangi lietuviai niekuomet nebuvo tokie bepročiai, [kad tokius] veikimus kaip valgymą ar gėrimą, kalbėjimą ir verkimą bei buvimą linksmu, ką rodo ir dainavimas, už nuodėmę laikytų. Visuomet žinojo, kad ir neabejotinai geriausiąjį ir švenčiausiąjį dalyką galima nuodėme paversti. Bet kada geriau pažiūrim, tai matom, iš kur šitas dainų niekinimas ir peikimas kilęs. Jis – svetimtaučių darbas, kaip kiekvienas senų lietuviškų būdų naikinimas.

Tam vieną paveikslą [pateiksiu]. Lietuviai mėgdavo iš seniausių laikų labai valybai apsieiti. O jeib tankiai ir kūną galėtų valyti maudydamiesi, jie buvo įtaisę ypatiškus tam dalykui butelius, vadindami juos pirtimi. Pamažu pirtys pradėjo prapulti, o šiandien lietuviai jau taip tankiai nebesivalo ir kūno nebemaudo.

Bet kas jiems tą paprotį išvarė? Senose knygose skaitom, kaip kunigai aitrojo (rūstavo) prieš šitą pagonišką ir didėjusį paprotį, kas savaitę bent kartą maudytis; o lietuviai tikėjo, kad tai pagoniškas [būdas]. Retai šiandien rasi vieną tų dainas keikiančių, nuobažnųjų, kurs dešimtuose metuose bent kartą savo kūno gerai šiltu ir šaltu vandeniu numazgojęs nebūtų. Dabar kitos tautos pradeda valybai elgtis, o nė vienas naujas butas miestuose nestatomas, kuriame nebūtų įtaisyta vieta maudytis.

Galiausiai dar kitokiu būdu lietuviška dvasia įžymi tapo. Lietuviai, ypačiai lietuvės bei lietuvaitės, dabinos taip dailiais rūbais, ne tuo pasididžiuodamos, bet parodydamos savo iš tikro gerą skonį, kad dar šiandien svetimtaučiai giria senus lietuviškus apdarus.

Bene tūlam tai nebus suprantama, kaip jau ir apdare žmogaus ypatybė pasireikšt galėtų, o būdas rėdytis visoj tautoj – tautos ypatybė. Tačiau taip [yra].

Berods mūsų dienoje esam mažumą atpratę žmogų visuose jo išsireiškimuose suprasti, tad tankiai matom, žmones menkiau veikia iš gilybės savo ypatybės, bet mieliau pagal kitų paveikslą; jie nesistengia būti ir išrodyti, kas jie [iš tikrųjų yra]. Žmonės save niekina. Taip tankiai ir tarp lietuvaičių. Nebesirėdo pagal senovės būdą, bet perka audinius ir siūdina pagal miesčionių būdą. Jos galvoja, jog taip poniškiau atrodys, o nepagalvoja, ar tai ir gražiau. Jos sukeičia tai kas gražu su tuo, kas kitų dėvima, kurie poniškais laikomi. Kiekvienam ir kiekvienai tik tai gražiau pritinka, kas pagal prigimtį, pagal stoną, pagal tautą. Lietuvaitei vien pritinka, kas lietuviškas būdas dėvėti iš seno. Tik vien taip ji gražiau atrodo. Vis dažniau šioje dienoje randama raštuose, kuriuose klausimas apie gražumą ir dailę [gvildenamas], kad tie apdarai yra gražiausieji, kurie pagal žmonių skonį daryti. Vis raginama, idant būtų išsaugoti ypatingi rūbų dėvėjimo būdai. Nes tame pasirodo tautos gražumas ir skonis. O lietuviška tautiška dvasia savo ypatišką skonį yra išlavinusi.

Visa tai rodos dingo arba pradeda nykti, lyg tautiška dvasia būtų iš tikro mirštanti; betgi kaip kariška jėga kilo per tautos prispaudimą, taip tautiška dvasia su savo jėgomis kyla per dvasišką [jos] prispaudimą. Kvailiausias lietuviškos tautiškos dvasios prispaudimas per ilgą laiką nusidavė per lenkišką ir germanišką dvasią, dabar ypač bet per maskolišką. Kaip žmogus miege slegiamas laumės, didžiausioj kančioj pabunda, taip ir lietuviška tautiška dvasia. Juo daugiau spaudžiama, juo daugiau budri pastoja. O jei taip, kaip lietuviai atsigynė sename laike prieš pajungimą, dabar atsigins nuo tautiškos dvasios nuslopinimo, tad lietuviai neprapuls. Iš tikro šiandien jau bunda tautiška lietuvių dvasia. Jau bando išreikšti savo ypatybę savo raštuose, savo dainose ir giesmėse visos žmonijos akivaizdoje; jau ir pradeda moksle apsireikšti, ir kituose dalykuose, kurie pažymi lietuviškos dvasios turtingumą.

Jau per 100 metų šiam judėjimui, o [jis] tuo galingesnis, kuo daugiau lietuviai apsunkinami. Dar ir tuose vyruose apsireiškė tautiški jausmai, kurie atrodė tautai buvo prapuolę. Daug vaikų mūsų tautos, kurie išreiškę savo dvasios ypatybę per svetimtaučių kalbą, pradėjo skaudžiai justi, kaip svetima kalba lyg koks nepritinkamas rūbas, kuriame negali smagiai apsisukti, dar daugiau – [tai tarsi rūbas], kursai lyg koks painiojimas nuskriaudžia visas dvasiškas jėgas. O kurs tai junta, o neišlavintas prigimtoj kalboj, kaip jam turi būti sunku dėvėti svetimtaučių dvasišką lyčyną! To nepajunta, kuris visai nuskandinęs savo dvasią svetimųjų dvasių jūrėse; jis kvailiausiai vergystei pasidavęs, o toksai tai dar [svetimtaučiams] padeda ir savuosius pavergti.

Bet tautiška dvasia dar ir kitaip gyva pasirodo. Atsiranda vyrų ir moterų, kurie nepailsdami dirba, jeib juose patvirtėtų tauta ir su jais kiltų visa tauta. Tie vyrai ir moteros ne vien pradėjo savyje auginti savo lietuvišką ypatybę ir kitiems ją savo raštuose apreikšti, ne – jie iš praeities ir dabartinės [Lietuvos], kas vien lietuviška, tiek išlaisvino nuo svetimtaučių apklodžių [tautos dvasią], kad vis daugiau išreiškė, kas lietuvių tautos turtas žmonijoj.

Kas ypatiškai lietuviška iš senovės, tai yra jos tautiškos dainos ir pasakos. Jas rankiojo, platino po pasaulį, kad kiekvienas pamatytų, kaip dar gyvuoja lietuvių ypatybė.

Dar ką kitą čionai svarbu paminėti. Seniai jau numanė mokslinčiai, kad dainos ir pasakos – ne tik taip lyg koks pasibovyjimas, bet kad jose ką svarbesnio reikia numanyti. Taip ir mokslinčius vokietis Wilhelm Grimm, kurs daug vokiškų pasakų yra surankiojęs, išsitarė, kad visose pasakose yra liekanų labai seno tikėjimo, kuris per paveikslus ištartas. Bet aiškiai ir akylai žiūrįs [gali] išvysti anas svarbias liekanas iš žilos senovės. Taip anas garsus mokslinčius [sako].

O kaip šiandien lietuviai užsiėmę kuo daugiau surinkti senų pasakų ir dainų, tai ir vis daugiau išmano, kokie gilūs tautiški susipratimai pasakose ir dainose paslėpti. Jose tautiška dvasia lyg į savo širdį žvelgusi ir parodžiusi visiems akivaizdžiai ką joje slėpusi; bet kad savo švenčiausio svarbumo nežinėliams nepaduotų apjuokai, ji ne atvirai jį parodo, bet lyg per mįslę duoda suprasti.

Kad žmones pasakoja [pasakas] arba kad dainuoja, retasis pastebi, kad anie žodžiai, kuriuos žmonės be jokio svarbumo ištaria – lyg neišmatuojamai gilaus šulinio dangtis, kad pasakos ir dainos [yra] atspindėjimas svarbių tautiškų atsitikimų ir jos stovio bei būvio.

Bet šiandien ir tarp lietuvių jau vis daugiau tokių yra, kurie aną pažinimą įgiję, o gana – [kurie yra jį] ištarę. Tokiuose lietuviuose tautiška dvasia lyg į savęs išpažinimą parėjusi. Bet kad tauta taip toli [pažengusi], tai ženklas, kad ji ne į išnykimą linksta. Reikia betgi vis daugiau didžiam skaičiui šitą pažinimą suteikti. Pageidautina todėl, kad surinktos pasakos ir dainos būtų platinamos ir skaitomos arba dainos dainuojamos. Taip tesiranda ir gilesnis jų išmanymas. Taip vien ir nyksta tie, kurie iš nesupratimo peikia dainas.

O tūlieji užsiėmė ir dainas pranešti žmonėms, jeib galėtų stebėtis gražumu to, kas ypatiškai lietuviška.

Taip kyla lietuviška tautiška dvasia, lyg umaru norėtų stotis į eilę kitų tautų visu savo gražumu ir visu savo turtu. O kad vienas ar antras tautiškos dvasios įrankis, tai yra vienintelis žmogus, ir nyksta iš šio amžiaus, vėl vis randasi kiti, kurie ano vietą užpildo vis tuo pačiu matu, lietuvių tautos užduotį žmonijoj atlikti.

Kad tai betgi kuo tobuliau nusiduoti galėtų, reikia visiems to pažinimo, kad jokiu kitu būdu taip aiškiai nepasireiškia žmogaus dovanos, kaip per prigimtą kalbą, tai ta forma, per kuri1 lietuviška dvasia tobulai pasirodo. Juk kalba [yra] dvasios sąnarys, lygiai kaip burna su liežuviu – kūno. Kaip kalbėsi be liežuvio!

O kaip galingai jau lietuviška tauta apsireiškusi yra, kaip labai ji įžymi pastojusi, tas iš to matoma, kad juo toliau, juo daugiau visos kitos tautos pradeda rūpintis dėl lietuvių. Tai tyrinėja jų kalbą, tai jų būdą, jų praeitį, jų ypatybes. Daugel mus peikia, menk mus tegiria. Nieko betgi nėra į nuostolį. Lietuviška tautiška dvasia auga iš dienos į dieną. O kadangi auginama ne meilingu saugojimu, bet skriaudimu, tai ji tarps kaip tikra žiemos sėkla, kuri vėtrą ir šaltį iškentėti turi, kuri tik retai tepasidžiaugia saulės spinduliais. Bet dėl to tokia sėkla ir geresnė už vasaros grūdą, kadangi turėjusi sunkią jaunystę.

Be the first to comment on "Vydūnas: Lietuviška tautiška dvasia"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*