Vėjas debesis vaiko…

Lapkritis – lapų kritmas,
Lapkritis – liūdesio laikas,
Lapkritis…

Kiekvienais metais rudenį sustiprėja ilgesys. Su metais jis neslopsta, o tik gilėja – ilgimės anapilin išėjusių savo tėvų ir kitų artimųjų. Prie to tikriausiai prisideda ir pasikeitęs gamtos vaizdas: vis rečiau pasirodo saulė, greitai sutemsta, krenta medžių lapai ir į langą barbena lietus. Ir tada susimąstome, kaip mažai mes skyrėme dėmesio vienas kitam, kaip retai mes pasakome savo artimiesiems, kad mes juos mylime. Gyvenimo ažūre tiek daug įvairių langelių – užpildykime juos meile, pagarba, dėkingumu, gražiais prasmingais prisiminimais. Dalinkimės savo gerumu vieni su kitais. Uždekime žvakelę už mirusius.

Vida Tarozienė

Kuo pamatuoti ilgesį?
Gal tuščio gandro lizdo
Viltingu laukimu?
Jaunos mergaitės lūkesčiais
Kažko nežinomo
Ir paslaptingo?
Gal ašara –
Gedėjimo,
Seniai išdiūvusia,
Tiktai šuke aštria,
Be kraujo,
Taip giliai ir skaudžiai
Įsirėžusia?

***
Trumpas ir greitas lapo skrydis
Ant rudenio žemės.
Eitum ir eitum
Per gražų, spalvingą
Ir laikiną
Medžio mirimą.

 

 

 

 

 

 

 

 

Dalia Žibaitienė

Atodūsiai Anatolijui
haiku

Suspausta širdis,
kad sunku prakalbėti, – Tau
rašau nebūtin.

***
Visais takeliais
aplink mirtis vaikšto… Kaip
apie ją negalvoti.

***
Susitiksime
Tik prisiminimuose
ir dar sapnuose.

***
Ar tavo siela
Arti manęs? Pabūk dar,
Kol nuraminsi.

***
Šventintos žvakės
šviesa Tavo atmintim
skaudžiai liepsnoja.

 

 

 

 

 

 

Aldona Sapronaitienė

Kur kraštas tas, kur susibėgs
Septynios upės, septynios sesės?
Ievom apaugę pratrykš pavasarį
Kvapnia puta krantai.
Aš atsigulčiau ant šviežios žolės,
Žiūrėčiau nemirksėdama
Į šaltiniuotus vandenis
Iš žemės įsčių srūvančius
Pulsuojančia gyvastimi.
Išnyksta garsas.
Netenku aš svorio.
Palengva grįžtu į pradžią.
Niekad neturėtas,
Mano broli, kvieti mane,
Kur susibėga septynios upės…

***
Tikiu, ankstyvą rytą,
Kai vos nubudęs
Čirkšteli paukštelis, –
Linki man labo ryto, Tėve.
Vidurdienį, virš žiedo rudenio
Vėjely sups paklydėlis drugelis, –
Linki labos dienos man, Tėve.
O saulei leidžiantis
Į purų debesį vakaruose
Ir vėl ramios nakties
Linki man, Tėve.
Prisminimai Tava valia
Man šildo sielą,
Tu gyveni širdy, ir gyveni
Anam dangaus krante, ramiam kely.
Tu ten ne vienišas …
Šypsais, gėriesi keisto
Nepažįstamo, slapingo ežero
Ramia pakrante,
Paėmęs mano motiną už rankos…
Aš saugau ir niekad nepamiršiu,
Ką, Tėve, tu išeidamas
Atgaivinai many…

***
Tylioj, tirštėjančioj tamsoj
Dar žybčioja žarijos židiny
Lietingą vakarą rudens.
Sušildo sielą plaukiantys tolyn
Prisiminimų vaizdiniai:
Namai, puošti močiutės karpiniais,
Senelio knygų lentynėlė,
Užuolaidėlės popierinės ant langų.
Ir skrenda, skrenda sakalėliai.
Nedorėlis oželis lelijos – rūtos žiedą skabo,
Žąselės baltos irias tyliai
Per ramų miško ežerėlį.
Kryželiai, vėlinių žvakelės, koplytėlės…
O laimės paukštė – tik svajonė,
Plasnojanti tolyn, tolyn,
Kur mėnesėlis saulės užtekančios laukia.

Taip skuba, sukas Rėdos ratas:
Adventas, Ilgės, Gavėnia, Velykos šventos,
Vidurvasario stebuklingos Rasos…
Taip auga, skleidžiasi plačiai
Pasaulio medžio šakos,
Gyvybės pilnos ir paukščių čiulbesio,
Žiedų ir pumpurų
Nuo pat pradžios lig pabaigos
Ir nėr ribos,
Ir norisi išjausti, išdainuot,
Ir slopsta sopuliai širdies
Dar žybčiojant žarijoms,
Tirštėjančioj tamsoj rudens.

 

 

 

 

 

 

 

 

Birutė Morkevičienė

Į žemę
Atskreda malda,
Sena sena,
Iš motinos
Kadais girdėta.
Graudi graudi,
Kaip protėvių
Rauda –
Švelni, miela
Ir netikėta.

***
Uždekim
Kelias žvakeles,
Tik tiek,
Kiek mums
Jų reikia.
Pabūkim
Prie kapo drauge –
Ugnis ramybę
Suteikia…

***
Lapkritis. Triptikas

Lapkričio šviesa

Kodėl kalbu apie lapkričio šviesą,
kai aplinkui tamsu ir niūru.
Purpurinė pilkuma pasitinka
žibintų nušviestu keliu.

Sidabriškai blyškus spindesys
pasiklysta ant šlapio asfalto,
skeletiški medžiai nakty
primena impresionistinį paveikslą.

Lapkričio peizažas

Saulė nuauksino lapkričio dangų,
tapo paveikslą nuostabų, brangų.
Palietė žemę drugelio sparnais –
spalvotais, šiltais ir lengvais.

Pilkos plikos medžių viršūnės
spindi varveklių šimtais –
apšviesti saulės jie tirpsta,
sniegą smaigsto lašais.

Lašeliukai nubėga upeliais,
girdo alkaną žemę savim,
o žiemos šaltis laukia –
jis kantriai darbuosis naktim.

Lapkričio akys

Nuliūdusios lapkričio akys
žiūri pro medžių viršūnes,
mėlynai nudažyta naktis
ilgesio pasaką seka.

Šešėliuota melsva šviesa,
nostalgiška muzika gatvėj,
rūko skraiste apsigobę,
klausomės jos vienatvėj.

Nuplaukė aidas virš medžių viršūnių,
žvilgsnis paklydo svajonių nakty.
Nė nepajutom, kaip atsibudom
variniam aušros spindesy.

 

 

 

 

 

 

 

 

Parengė Birutė Morkevičienė
Nuotraukos Aldonos Sapronaitienės ir Birutės Morkevičienės

Be the first to comment on "Vėjas debesis vaiko…"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*