Vakarų (Mažosios) Lietuvos pavasariai be žibučių

Nuotrauka https://geliurojus.lt/zibuokle-gele/

Keliaudami per Lietuvą, galime stebėti atskiroms vietovėms būdingus gamtinės aplinkos reiškinius, iš arčiau pažinti retesnius augalus ir gyvūnus. Tyrėjams gerai žinomas netolydaus augalijos pasiskirstymo pavyzdys. Pavasarį žydint triskiautėms žibuoklėms, Vidurio-rytų Lietuvoje nuo jų žiedų mėlynuoja miško pakraštės, kalvų ir upių slėnių šlaitai.

Luteavištapienė. Nuot. iš interneto platybių

Pirmaisiais pavasario žiedais puošiamas Vėlykinis stalas, jos vaizduojamos atvirukuose, nuotraukose ir dailės kūriniuose. Žinomi net keli augalo pavadinimai: žibutė ir kepyngeelby (sen. žemaičių tarmybė). Tačiau, apie šiuos augalus beveik nieko nežinoma pietvakarių ir vakarų (Mažojoje) Lietuvoje, kur miškuose ir parkuose jų išskirtinai reta ir negausu. Nėra net vietinio augalo pavadinimo. Šio krašto atgimstančios gamtos žiedai yra baltosios ir gelsvažiedės plukės, paprastosios vištapienės, pavasarinis švitriežis, bei vėliau juos papildo meškiniai česnakai ir našlaitės ir kiti augalai.

Augalijos dangos netolygumo žemėlapiai

Žibuokės išplitusios Vidurio Europoje, tačiau ne visur vienodai. Atskiras augavietės viena nuo kitos skiria dideli plotai, kur joms augti sąlygos nepalankios. Atskirtyje auga ištisus šimtmečius. Netolygų jų pasiskirstymą aiškino kelios tyrėjų kartos. Tai sietina su botanikos mokslo raida Rytprūsiuose. Yra žinoma, kad 1898 m. vyko Rytų Prūsijos botanikų draugijos narių anketinė apklausa (virš dešimt tūkstančių kortelių; dalis jų buvo netinkamai užpildytos) augalų įvairovei bei paplitimui nustatyti. Draugijos pirmininkas Johannesas Abromeitis bei pagalbininkai W. Neuhoff ir H. Steffensas parengė knygą „Rytų ir Vakarų Prūsijos Flora“ (Flora von Ost- und Westpreußen.  Königsberg, 1898–1940). Nustatytas žibuoklių gausumo rodiklis Memel (Klaipėdos) ir Tilsit (Tilžės) apylinkėse, tai yra retos ir negausios. Žiūr. nuorodą internete adresu: https://kpbc.umk.pl/dlibra/doccontent?id=28566, 6, 9 ir 19 p.).

Mūsų laikais augalo aprašas ir išplitimo pasiskirstymas atnaujintas „Lietuvos Floroje“ (1983) ir leidinio papildymuose (1993). Itin retos žibuoklės pajūryje, Suvalkijoje, neauga Nemuno žemupyje ir Kuršių nerijoje. Šie duomenys atitinka botanikų sudarytą Lietuvos augalijos bendrijų išplitimo žemėlapį ir 2022 m. pavasarį atliktos žibuoklių išplitimo vakarų Lietuvoje apklausos pagrindines išvadas. Mažoji Lietuva patenka į Lietuvos Baltijos pajūrio ir Kuršių pamario augalų išplitimo rajonus, už šios menamos juostos žibutės neauga (M. Natkevičaitė-Ivanauskienė (1983) ir Jūratė Marija Balevičienė (2008).

Pažinti gamtoje ir auginti gėlynuose

Pažinti augalus ir augavietės galima juos auginant bandomuose sklypuose. Juolab, žibuoklės – visais metų laikais puošnūs augalai. Prieš kelis metus Klaipėdos botanikos sode iš Kretingos atvežti ir Dangės slėnio daubos vakarinio šlaito pakraštyje pasodinti augalų kereliai. Parinktas trąšus juodžemis, humusinga kalkinga paklotė ant smėlio ir priemolio pagrindo. Netoliese tekanti Dangė visais metų laikais palaiko aplinkos drėgmę. Vieta apsaugota nuo tiesioginės saulės ir žalingo gairinančio vidurvasario sausvėjo. Panašų bandymą antrus metus tęsia Gindulių gyventoja, sodybos gėlynėlio puolselėtoja. Būtina prisiminti, kad žibuoklių šakniastiebiams kenkia perdžiūvimas ir ilgalaikis dirvos užmirkimas. Augalai jautrūs šviesos stygiui, kaip ir pertekliui. Miškuose augalus nuo įšalo apsaugo medžių lapų paklotė ir pastovi sniego danga, tad Vakarų Lietuvoje auginant šiuos augalus žiemą reiktų juos pridengti, tačiau dalį lapų palikti paviršiuje, kad vykdytų fotosintezė ir medžiagų apykaita. Per atodrėkius tinkamose augavietėse Rytų ir Vidurio Lietuvoje, po sniego danga augalų pumpurai išburksta, ir tik ištirpus sniegui, išnyra pirmieji žiedai. Esant švelnioms besniegėms žiemoms, kartkartėmis stebimi pavieniai „rudeniniai žiedeliai“, tačiau jie pakandami šalnų.

„Žibučių ir našlaičių pasiskirstymo klausimas“ Mažosios Lietuvos augalijos ir kultūros paveldo tyrėjams primena ankstesniųjų kartų gamtininkų pastangas pažinti krašto augaliją ir aplinkos veiksnių sąlygotą pasiskirstymo netolygumą. Moksliniuose darbuose skelbti tyrimų duomenys yra krašto istorinės ir kultūrinės praeities paveldo dalis. Vertinga krašto gamtos pažinimo priemonė.

Be the first to comment on "Vakarų (Mažosios) Lietuvos pavasariai be žibučių"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*