Tūta

Dieter Teubler iš Natkiškių Klaipėdos krašte 1941 m. Iki Antrojo pasaulinio karo Natkiškiuose stovėjusi bažnyčia. Dabartinis šios gyvenvietės vaizdas. Nuotraukos iš Wikipedia.

Atmintis, prisiminimai ir istorija yra paslaptingos jėgos. Laikas neatkuria to ko netenkame. Daug kas iškrinta, kaip rašė vokiečių rašytojas Erich Kästner, per stambaus didelio rėčio akutes tuštumon, kuri lieka tuščia, kad ir kiek jon bekristų.  Nuotraukoje matome septynerių metų Dieter Teubler iš Natkiškių Klaipėdos krašte. 1941 metų rugsėjo pirmoji, diena kai vaikai po vasaros atostogų peržengia mokyklos slenkstį. Kai kurie jų tai daro pirmą kartą, tad ši diena jiems, o ypač jų tėvams, būna išskirtinė.

Tą 1941 metų vasarą vokiečių karo mašina Rusijoje platybėse dominavo tiek sausumoje, tiek ore, nors karo pasekmės jau buvo jaučiamos ir Klaipėdos krašte. Netoli Šilutės, šalia Macikų veikė didelė sovietinių karo belaisvių stovykla Stalag I C  (po poros metų čia bus įkurta Stalag Luft VI belaisvių – karo lakūnų iš JAV, Anglijos, Naujosios Zelandijos stovykla), gyventojams, kaip ir visoje Vokietijoje, maisto produktai buvo normuojami, krašto ligoninėse jau gydėsi sužeistieji Rytų fronte, ūkiuose dirbo belaisviai arba atvežtieji darbams, tapę beveik šeimos nariais, o pačios šeimos vis dažniau karo paštu gaudavo lakoniškus pranešimus – „jis žuvo už Tėvynę ir Fiurerį“… Tačiau užnugaryje karo pokyčių dar nesijautė.

Rugsėjo pirmąją tegyvavo tradicija pirmokams į pirmąją pamoką atsinešti šilkiniais kaspinais perrištas  saldumynų tūtas, kurios būdavo įvairiaus dydžio – mažos, vidutinio dydžio arba labai dideles. Priklausomai nuo tėvų piniginės storio. Tėvai  per pamoką stebėdavo atžalas laikydami šias tūtas pripildytas Velykų kiškučių, datulių, figų, apelsinų, pyragaičių, vaflių, auksinių karkvabalių. Bent jau taip būdavo Vokietijos didmiesčiuose prieš karą. Nors karo nepritekliai sumažino tūtų turinio asortimentą Klaipėdos krašte, pirmosios pamokos tradicijos nenutrūko.

Praeis trys metai ir šiame krašte prasidės kruvinas chaosas. Kai rusų kariuomenė vasarą įsiveržė į Lietuvą ir, stumdama Trečiojo Reicho dalinius, pradėjo artėti pajūrio link, Klaipėdos krašto gyventojams buvo įsakyta evakuotis. Žmonės persikėlė per Nemuną į Rytprūsius, bet rugpjūčio viduryje, frontui stabtelėjus Žemaitijoje, krašto  ūkiuose dirbusiems gyventojams dabar buvo įsakyta grįžti namo ir nuimti derlių. Apgaulinga ramybė tęsėsi neilgai. 1944 metų spalio pradžioje keturios pirmojo Pabaltijo fronto armijos, nustūmusios silpnas vokiečių užtvaras, prasiveržė link pajūrio. Ūkininkai paliko namus ir paskubomis mantą susimetę į vežimus, puolė bėgti Rytprūsių link. Žemai pikiruodami sovietų lėktuvai mėtė bombas į vežimų kolonas bei šaudė kulkosvaidžiais, o prasiveržę tankai traiškė pabėgėlių kolonas… Kai kas sugebėjo pabėgti į Klaipėdą, kurią žiedu uždarė sovietų kariuomenė, ir kurioje, anot ten kovojusio Guy Mouminox knygos Le soldat oublié, „dieną ir naktį iš uosto išplaukdavo perkrauti laivai. Prie krantinių besibūriuojantys pabėgėliai tapo patogiais rusų pilotų taikiniais. Minioje sproginėjo bombos, žmonės rėkė, bet vis tiek likdavo laukti kito laivo. Žandarai mėgino raminti minią, bet jokie žodžiai čia nebeturėjo prasmės. Daugelis nusižudė, ir niekas nebandė jų sulaikyti“.

Kokias karo audras perėjo Dieter Teubler laikantis saldymynų tūtą? Jam, kaip ir dešimtims tūkstančių pabėgėlių vežimuose o gal garlaiviu per Baltijos jūrą su šeima pavyko pasiekti Vokietijos žemes, kurias kontroliavo sąjungininkų kariai. Bet šią akimirką, laikydamas rugsėjo pirmosios tūtą, tėvų sode jis žvelgia į mus apie ateitį dar nieko nežinodamas.

Autoriaus sutikimu tekstas paimtas iš 2019 m. vasario 8 d. laikraščio „Šaurės Atėnai“

Nuotrauka iš  AdM archyvo.

Be the first to comment on "Tūta"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*