Tamsusis paveldas: memorialai ir Macikų lagerių atvejis

Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG`o lagerio objektų komplekso karceris. Šilutės H. Šojaus muziejaus nuotr.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorikai tęsia Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG’o lagerių objektų komplekso priemonių viešinimo bei komunikacijos krypčių pristatymo darbus. Šį kartą pristatome Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo, profesoriaus, dr. Vyganto Vareikio mokslinį straipsnį „Tamsusis paveldas: memorialai ir Macikų lagerių atvejis“.

Mokslinis straipsnis buvo parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą reikminių istorinių tyrimų projektą „Tamsiojo paveldo“ panauda Lietuvos atminimo kultūroje: Macikų lagerių atvejo tyrimas (2020-2021) (S-REP-20-2), o pilnas variantas yra publikuotas Vytauto Didžiojo universiteto mokslo žurnale „Istorija“. Skaitytojams yra pateikiama straipsnio, kurio idėjos atsispindi 2021 metais publikuotoje mokslo studijoje „Macikai: atminties vieta Europos pakraštyje“, sutrumpinta versija.

Pastaruoju laikotarpiuietuvoje yra pastebimas išaugęs susidomėjimas vadinamuoju „tamsiuoju (konfliktų) paveldu“ – įvairiais totalitarinių režimų nusikaltimų arba jų aukų atminimą įprasminančiais materialiais objektais. Tokie objektai tampa ne tiktai lankytinomis ir minėtinomis vietomis, kuriose gali būti suvokiama ir permąstoma žmogiškųjų kančių istorija, bet ir turistinės traukos entrais bei materialiomis valstybinės istorinės atminties politikos vietomis. Macikų lagerių vieta Šilutės rajone gali būti laikoma išskirtinės reikšmės objektu Lietuvoje ne tiktai dėl jo teritorijos dydžio bei tarptautiškumo (lageryje kalėjo įvairių valstybių ir tautybių piliečiai), bet ir dėl jos paskirties kaitos. Jeigu kai kurie tokio pobūdžio „tamsiojo (konflikto) paveldo“ objektai (pvz., Panerių, IX forto memorialai) Lietuvoje gali būti susieti su iš esmės viena tikslinių aukų grupės kančių vieta, tai Macikų lagerių istorija yra kitokia. Ko gero, Lietuvoje nerasime kito tokio „tamsiojo (konfliktų) paveldo“ objekto, kuriame būtų taip ryškiai susikirtusios XX amžiaus istorijos peripetijos ir „konkuruojančios“ atmintys – nacistinės Vokietijos laikotarpiu Macikų karo belaisvių stovykloje skirtingomis sąlygomis buvo laikomi įvairių tautybių karo belaisviai, o pasibaigus karo veiksmams sovietai toje pačioje teritorijoje laikė Vokietijos (ir jos sąjungininkų) karo belaisvius bei GULAG’o  kalinius.

Trumpa Macikų lagerių istorinė apžvalga

Macikų dvare, kurio istorija siekia XVII amžių, nuo 1924 iki 1939 m. kovo mėn. buvo įkurdinta dalis Lietuvos kariuomenės dalinių. 1923 m. Macikų dvare buvo dislokuotas Septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko antrasis batalionas. 1924 m. rugpjūčio 14 d. Macikų dvare buvo dislokuotas Trečiojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko pirmasis batalionas (298 kariai), įkurdintas senose dvaro alaus daryklos patalpose. Siekdama pagerinti bataliono infrastruktūrą, 1927 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerija nupirko centrinę dvaro dalį – visi dvaro trobesiai buvo pritaikyti Septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko antrojo bataliono poreikiams. Po 1939 m. kovo mėn. nacistinės Vokietijos įvykdyto Klaipėdos krašto anšliuso Macikuose buvo įkurtas valstybinis ūkis. 1939–1941 m. Šilutės apylinkėse (Stablaukiuose, Kalveliškiuose) buvo susiformuotos karo belaisvių izoliavimo stovyklų, kuriose buvo laikomi Antrojo pasaulinio karo pradžioje į nelaisvę patekę Lenkijos, Prancūzijos ir Belgijos karo belaisviai, tinklas. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui 1941 m. birželio pabaigoje–liepos pradžioje čia buvo įsteigta karo belaisvių stovykla Stammlager (Stalag) 331. Stammlager (Stalag) arba Stammlager für Mannschatssoldaten  yra bazinis, stacionarus lageris visiems karo belaisviams. Pagal paskirtį dalis tokių lagerių buvo skirstomi į Hauplager (pagrindinis lageris) ir Zweiglager (lagerio filialas arba pagalbinė stovykla). Macikų karo belaisvių stovykla buvo skirta specifinei kalinių grupei – belaisviams raudonarmiečiams, kuriems nebuvo taikomos 1929 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais normos, tad belaisvių laikymo sąlygos buvo žiaurios, o tikslinga nacistinės Vokietijos aukštesniųjų institucijų planavimo politika lėmė sistemingą (skatinamą badu ir ligomis) belaisvių naikinimą. 1944 m. lapkričio mėn. Šilutės miesto NKVD operatyvinės grupės viršininkas valstybės saugumo mjr. Zujevas vykdė Armalėnų gyventojo Dovydo Stučkos apklausą, norėdamas sužinoti apie Macikų karo belaisvių stovyklą. Apie šioje stovykloje kalėjusius raudonarmiečius saugumiečiams buvo žinoma, bet juos domino detalesnė informacija apie padėtį lageryje ir lageriui vadovavusius asmenis. D. Stučka paliudijo, kad „anglai ir kiti Vakarų karo belaisviai gyveno daug geresnėmis sąlygomis, jiems atsiųsdavo siuntinių per Raudonąjį Kryžių. O rusų karo belaisvių sąlygos buvo gerokai sunkesnės, jie negaudavo jokios pagalbos, ir lagerio administracija bei sargyba elgėsi su jais žiauriai ir žvėriškai, juos mušdavo, kankino badu ir vertė atlikti sunkius darbus. O jei kas mėgindavo pabėgti iš lagerio dėl nepakeliamų režimo sąlygų, tuos sušaudydavo ten pat lageryje

1941 m. pabaigoje Macikuose veikusi belaisvių stovykla buvo pervadinta į Stammlager (Stalag) I C, kurios užimtame 2,9 ha plote galėjo būti patalpinta ne mažiau kaip 1 000 žmonių.

1943 m. gegužės–liepos mėn. Macikuose buvo įkurta antroji karo belaisvių stovykla – Stammlager (Stalag) LuftVI, skirta (šiuo tikslu lageryje buvo suformuoti atskiri sektoriai) kalinti į nelaisvę patekusius Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos karo lakūnus. Trys JAV karo  lakūnai belaisviai žuvo Macikų lageryje. 2021 m. vasarą buvo identifikuoti jų palaikai, o  spalio mėnesį, po iškilmingos ceremonijos,  jie buvo išgabenti į JAV.

Dalis šios karo belaisvių  grupės kalinių buvo gen. Wladyslawo Anderso lenkų korpuso kariai. Remiantis 1944 m. JAV karinės žvalgybos departamento duomenimis, Macikų lageriuose buvo 12 medinių ir 10 mūrinių barakų, galėjusių talpinti ne mažiau 10 tūkst. žmonių. Nacistiniai Macikų karo belaisvių lageriai likviduoti 1944 m. rugpjūčio mėn., didžiąją kalinių dalį išgabenus („evakavus“) į koncentracijos lagerius okupuotoje Lenkijos teritorijoje bei Trečiajame Reiche.

1945 m. pr. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą ir okupavus Rytprūsius, viena Macikų lagerių komplekso dalių tapo Sovietų Sąjungos NKVD kuruojamu 184-uoju Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisvių lageriu. Tokiu būdu Macikų lagerių istoriją sąlyginai galima sulyginti (nelyginant įvykdytų nusikaltimų mąsto) su Buchenvaldo koncentracijos stovyklos istorija, kurioje po karo sovietai taip pat įkūrė stovyklą „internuotiesiems“ – nacių pareigūnams ir vokiečių karo belaisviams.. 1945 m. rugsėjo mėn. Macikuose buvo įkurta iš Vilniaus atkelta specialioji ligoninė Nr. 2652 – tai pasitarnavo prielaidą 184-ąjį lagerį paversti į „gydomąjį“ (tokį statusą šis lageris įgijo 1946 m. vasario mėn.). Lageryje buvo laikomi ir visiškai išsekę, nebegalintys dirbti, iš esmės mirčiai pasmerkti karo belaisviai ne tik iš lagerio 184-ojo lagerio, bet ir perkelti iš Klaipėdoje funkcionavusio karo belaisvių lagerio Nr. 57. 1948 m. liepos 15 d. 184-asis karo belaisvių lageris buvo uždarytas, netrukus buvo iškelta ir specialioji ligoninė Nr. 2652.

Kita lagerio dalis 1945–1946 m. buvo paversta į SSRS GULAG‘o padalinį – NKVD (MVD) Pataisos darbų kolonijų skyriaus 3-iąjį lagerio skyrių (arba Pataisos darbų koloniją Nr. 3), skirtą civiliams politiniams (nemaža jų dalis buvo lietuviai, rusai, ukrainiečiai, etc.) ir kriminaliniams kaliniams. Gausėjant kalinių skaičiui ši lagerio teritorija buvo sparčiai plečiama ir netrukus užėmė 5 ha žemės. 1952 m. duomenimis, vienu metu čia galėjo būti kalinama apie 3 tūkst. žmonių– tai buvo vienas didžiausių GULAG‘o objektų Lietuvos SSR teritorijoje. Griežčiausiai, atskiroje zonoje, buvo kalinami politiniai kaliniai. Į lagerį patekdavo neįtikę sovietų okupacinei valdžiai Lietuvos SSR piliečiai, rezistentai ir jų artimieji, ūkininkai, nesugebėję sumokėti užkrautų mokesčių ir apkaltinti sabotažu, mokslininkai, kultūros veikėjai ir kt. Lageryje (specialiai įsteigtuose barakuose) buvo kalinamos ir moterys, čia gimę vaikai ir neįgalieji, kuriems buvo įsteigti atskiri barakai (pvz., „Motinos ir vaiko namai“). GULAG‘o padalinys Macikuose veikė iki 1955 m. birželio 18 d.

Uždarius lagerį bandyta sunaikinti ir Macikų lagerių kapines – buvo parengtas teritorijos ,,melioravimo“ projektas. Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas ir kapinės nebuvo sunaikintos, tačiau jose ganėsi gyvuliai ir buvo vykdoma ūkinė veikla. Macikų lageris sovietiniais laikais nebuvo niekaip pažymėtas, jis netapo ir negalėjo tapti memorialiniu objektu, kadangi sovietų karo belaisviai, patekę į vokiečių rankas (anot oficialios terminologijos „pasidavę į nelaisvę“) buvo laikomi „priesaiką sulaužiusiais nepatikimais, silpnadvasiais, baikščiais elementais“, ir, anot istoriko Marko Edelės, „gavo žymę visam gyvenimui“. Nors Macikuose esančios kapinės nebuvo sunaikintos, tačiau jų šiaurinėje ir rytinėje dalyse buvo ganomi kolūkio ir pensionato darbuotojų gyvuliai, buvo šienaujama bei vykdoma kitokia ūkinė veikla. Kapinės buvo labai apleistos ir negerbiamos, beveik visai išlygintos. Buvo neaptvertos, ardomos Šyšos upės, vis priariamos, apžėlusios krūmais“., XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje kapinėse dar buvo likę kuolais ir numeruotomis lentelėmis pažymėtų kapaviečių. Tačiau šių ženklų kapinėse nebeliko 9-ajame dešimtmetyje. Pradėjus kapinių tvarkymo procedūras, vietiniai gyventojai reiškė nepasitenkinimą, kadangi neteko šalia esančių ganyklų.

1955 metais dalis buvusio Macikų lagerio teritorijos buvo perduota čia įsteigtiems Pagrynių invalidų namams (šiandien tai – Macikų socialinės globos namai). 1993 m. Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Šilutės skyriaus iniciatyva buvo įrengtas Macikų lagerio karceris-muziejus, kuris 1995 metais tapo Šilutės (Hugo Šojaus) muziejaus skyriumi.

Tamsiojo paveldo panauda

„Tamsiojo (konfliktų) paveldo“ objektai yra ne tik turistinės, totalitarinių režimų aukų atminimo ir oficialių ceremonijų, susijusių su istorinės atminties politikos formavimu vietos, bet ir vietos, kuriose gali būti suvokiamos ir apmąstomos žmonių kančios. Buvę Macikų lageriai Šilutės rajone yra išskirtinės reikšmės objektas Lietuvoje ne vien dėl teritorijos dydžio bei tarptautiškumo (lageryje kalėjo įvairių valstybių ir tautybių piliečiai), bet ir dėl šios vietovės paskirties kaitos per sąlyginiai trumpą laikotarpį. Macikų atvejis išryškina XX amžiaus Europos istorijos peripetijas ir “konkuruojančias” atmintis – nacistinės Vokietijos laikotarpiu Macikų karo belaisvių stovykloje skirtingomis sąlygomis buvo laikomi įvairių tautybių karo belaisviai, o pasibaigus karo veiksmams sovietai toje pačioje teritorijoje laikė Vokietijos karo belaisvius ir represinių struktūrų pareigūnus bei GULAG’o kalinius. Tad Macikų lagerių istorijoje atsispindi ne tik Lietuvos ir Rytų Europos, bet ir Vakarų pasaulio – Antrojo pasaulinio karo dalyvių – likimai ir asmeninės patirtys. Nors nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos pavertimas Vokietijos karo belaisvių ir represinių struktūrų pareigūnų bei politinių kalinių kalinimo vieta sovietų okupacijos metais šio objekto istoriją daro panašią į Buchenvaldo, Zaksenhauzeno ir panašių mažesnio mąsto stovyklų Lenkijoje istorijas, Macikų lagerių memorialas yra “tamsiojo (konfliktų) paveldo”, “tamsiosios atminties” artefaktas, neturintis analogų nei Lietuvoje, nei Vakarų Europoje.

Po Antrojo pasaulinio karo Europoje buvusiose koncentracijos stovyklų teritorijose Vokietijoje ir Lenkijoje buvo pradėtos kurti įvairios atminimo vietos. Vakarų Vokietijoje memorialai tokiuose objektuose buvo įkurti arba išlikusiųjų kalinių arba Vokietijos piliečių grupių, kurios norėdami įamžinti praeities įvykius siekė prisiimti moralinę atsakomybę už nacių režimo įvykdytus nusikaltimus, iniciatyva. Nors kai kurios “tamsiojo paveldo” vietos buvo paverstos civiliniais objektais nepaminint kas jose vyko praeityje, įamžinimo procesas vyko nuolatos. Po Vokietijos susivienijimo 1990 metais Buchenvalde ir Zaksenhauzene buvo įrengtos ekspozicijos, kuriomis buvo prisimintos ir sovietinio teroro aukos, kadangi po nacistinio režimo žlugimo ten buvo įkurti lageriai skirti vokiečiams karo belaisviams, nacistų pareigūnams ir komunistinio režimo priešininkams. Sovietų sąjungoje buvo įamžinami “tamsiojo” paveldo objektai susiję su Antrojo pasaulinio karo (“Didžiojo Tėvynės karo”) kovomis, nacistų įvykdytais nusikaltimais prieš civilius gyventojus bei retkarčiais su Holokausto aukomis. Sovietų Lietuvoje Macikų lageris nebuvo niekaip pažymėtas ir netapo memorialiniu objektu, kadangi sovietų karo belaisviai, patekę į vokiečių rankas buvo laikomi „priesaiką sulaužiusiais nepatikimais elementais” tad ir jų atminimas negalėjo būti įamžintas. Macikų lageriuose kalėjusių kalinių atminimo memorializacija prasidėjo tik po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.

Pateikti vienintelę istorinę ekspoziciją, kuri būtų tinkama visoms pusėms dėl konkuruojančių “istorijos politikų” bei prieštaringų įvykių vertinimų Macikų atveju yra komplikuotas reikalas. Tačiau, net ir turint omenyje skirtingas pozicijas, reikėtų stengtis siekti konsensuso ne dėl pačių istorinių įvykių vertinimo, bet dėl šios vietos įamžinimo priimtinomis visoms pusėms formomis. Macikų memorialo įamžinimo atveju „integracija per konfliktą“ būtų valia siekti susitarimo, o šiame procese svarbiausias būtų kitoks atminties konfliktų sprendimo modelis. Šioje teritorijoje galėtų atsirasti lokalinis, bet pliuralistinis Antrojo pasaulinio karo konfliktų įmažinimo modelis. Kadangi Macikų lagerių kalinių atminimo įamžinimas yra svarbus ir Vakarų šalių, kovojusių prieš nacistinę Vokietiją, ir Rusijos karo veteranų, ir Vokietijos karių bei karo belaisvių bei jų atminimo objektų priežiūros organizacijoms, ir Lietuvos politinių kalinių bendrijoms, Macikų lagerių memorialas galėtų tarnauti universalia atminimo vieta Lietuvos teritorijoje vieta. Macikų memorializacijos atveju reikėtų siekti viršnacionalinės perspektyvos edukacine ir didaktine prasmėmis formuojant bendrą Europos atminties kultūrą periferijoje. Šioje vietoje Europos konfliktų istoriją būtų galima paversti Europos likimo ir bendrumo pojūčio vieta.

Prof. dr. Vygantas Vareikis
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas

Be the first to comment on "Tamsusis paveldas: memorialai ir Macikų lagerių atvejis"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*